Tikros istorijos
Noriu pasidalinti savo Lapytės istorija, nes tikiu, kad tokios istorijos turi būti išgirstos. Praėjo beveik metai, tačiau aš vis dar bandau suprasti, kas iš tikrųjų nutiko mano mergaitei.
Lapytė buvo vyresnė nei 13 metų, bet amžius jos visai neapibūdino. Ji buvo stipri, gyvybinga ir pilna energijos. Mano vyras ją vadindavo spyruokle, nes ji nuolat lakstydavo po kiemą, šokinėdavo ir džiaugdavosi gyvenimu. Būtent tokią ją ir prisimenu – judrią, smalsią ir visada šalia mūsų.
Viskas prasidėjo nuo pykinimo. Beveik du mėnesius Lapytė buvo gydoma vienoje veterinarijos klinikoje dėl pankreatito. Buvo nuolat imamas kraujas, skiriamas gydymas, tačiau ją vis tiek pykindavo. Ilgainiui man pradėjo kilti abejonių, ar ši diagnozė apskritai buvo pakankamai pagrįsta. Kiek man buvo žinoma, tyrimų, kurie aiškiai patvirtintų pankreatitą, atlikta nebuvo, o gydymas tęsėsi.
Kadangi Lapytės būklė nesitaisė, nusprendžiau kreiptis į kitą veterinarijos gydymo įstaigą. Norėjau vieno – kad pagaliau būtų surasta tikroji pykinimo priežastis ir mano šuniui būtų galima padėti.
Lapytę palikau gydymui. Jai buvo atliekamos lašinės, stebima būklė, o vėliau pasiūlyta operacija, kurios tikslas, kaip man buvo paaiškinta, buvo išsiaiškinti, kas sukelia pykinimą.
Prieš operaciją mačiau savo įprastą Lapytę. Ji lakstė, šokinėjo, džiaugėsi mus pamačiusi. Net ir būdama vyresnė ji turėjo tiek energijos, kad daugelis jaunesnių šunų galėjo jai pavydėti. Todėl tikėjau, kad ji stipri ir viską ištvers.
Man taip pat buvo pasakyta, kad operacijos metu jos širdies ritmas nė karto nesutriko. Tai dar labiau stiprino viltį, kad viskas praėjo gerai.
Tačiau kitą dieną po operacijos pamačiau visai kitą Lapytę.
Ji nebeatsikėlė. Atrodė, kad jai labai skauda, ji sunkiai kvėpavo. Iš nosytės bėgo skystis su krauju, o kūno temperatūra buvo labai nukritusi. Žiūrėjau į ją ir nesupratau, kaip per vieną parą mano energinga mergaitė galėjo taip pasikeisti.
Klausiau darbuotojų apie nukritusią temperatūrą. Viena darbuotoja man pasakė, kad nežino, ir eis paklausti, ar Lapytė galbūt turėtų būti laikoma šildomoje kameroje. Tai buvo praėjus parai po operacijos. Man buvo labai sunku suprasti, kaip žmogus, tuo metu prižiūrintis mano šunį, gali nežinoti, ką reiškia tokia jos būklė ir ar jai reikia papildomo šildymo.
Klausiau ir dėl kraujingų išskyrų iš nosies. Man buvo paaiškinta, kad tai gali būti nuo operacijos metu naudotų kvėpavimo aparatų ir kad esą tai nėra neįprasta. Tačiau man šis paaiškinimas nedavė ramybės, nes kraujingos išskyros buvo matomos jau praėjus maždaug parai po operacijos. Vėliau, pradėjusi pati ieškoti informacijos, ėmiau svarstyti, ar tai negalėjo būti rimtesnės pooperacinės komplikacijos požymis. Atsakymo į tai neturiu iki šiol.
Po operacijos man buvo sakoma, kad pavojaus Lapytės gyvybei nėra. Todėl net neįsivaizdavau, kad kitą dieną jos neteksiu.
Jeigu man tuo metu būtų buvę pasakyta, kad Lapytės būklė iš tikrųjų yra labai sunki, nebūčiau jos palikusi toje klinikoje per naktį. Būtume ją iš karto vežę į kitą, visą parą dirbančią veterinarijos kliniką, kur ji būtų galėjusi būti nuolat stebima ir prižiūrima. Ar tai būtų ją išgelbėję, nežinau. Tačiau bent jau būtume turėję galimybę pabandyti.
Lapytė mirė.
Vėliau man buvo pasakyta, kad tiksliai nežinoma, nuo ko ji mirė.
Tą akimirką prasidėjo visai kita mano kelio dalis. Aš norėjau ne konflikto, o atsakymo. Norėjau suprasti, kas įvyko per tą parą ir kodėl šuo, kuris prieš operaciją lakstė ir šokinėjo, kitą dieną nebegalėjo atsikelti ir mirė.
Po visko parašiau klinikos vadovui. Uždaviau du paprastus klausimus: kas konkrečiai operavo mano Lapytę – vardas ir pavardė – ir kas, klinikos vertinimu, nutiko, kad po operacijos ji mirė.
Atsakymo laukiau šešiolika dienų. Jo nesulaukiau. Kai vėliau susirgo kitas mano šuo, emocijos vėl užplūdo ir parašiau dar kartą. Paklausiau, ar tikrai turėsiu kreiptis aukščiau vien tam, kad gaučiau atsakymus į savo klausimus.
Kitą dieną gavau oficialų klinikos atsakymą. Tačiau į du mano tiesiogiai užduotus klausimus jame, mano supratimu, taip ir nebuvo atsakyta. Vietoje to atsakyme buvo išvardyta nemažai Lapytės ligų ar būklių, apie kurias iki tol nebuvau informuota ir kurių, kiek man žinoma, gydymo metu nebuvo nustatyta ar gydyta.
Tai sukėlė dar daugiau abejonių. Pradėjau labai atidžiai skaityti visą medicininę dokumentaciją ir lyginti ją su tuo, ką pati mačiau, girdėjau ir ką man buvo sakoma gydymo metu.
Ypač nustebino tai, kad ligos istorijoje buvo nurodyta, jog mes buvome informuoti apie blogą Lapytės būklę ir, tai žinodami, nusprendėme tęsti jos gydymą.
Aš tai prisimenu visai kitaip. Po operacijos su manimi kalbėjusi gydytoja buvo rami, šypsojosi ir iš jos žodžių nesupratau, kad Lapytės būklė būtų labai sunki ar kad jos gyvybei grėstų pavojus.
Jeigu būčiau tai žinojusi, nebūčiau išvažiavusi namo ir palikusi Lapytės klinikoje nakčiai. Būtume vežę ją ten, kur veterinarinė pagalba ir stebėjimas teikiami visą parą.
Radusi tokių neatitikimų pradėjau abejoti kai kurių ligos istorijos įrašų tikslumu. Man net kilo įtarimas, kad dalis informacijos galėjo būti papildyta ar pakeista vėliau, tačiau pati to patvirtinti negaliu. Būtent todėl ir norėjau nepriklausomo vertinimo.
Galiausiai supratau, kad viena su tuo nesusitvarkysiu, ir teko ieškoti teisinės pagalbos. Man buvo sunku priimti, kad po augintinio mirties, užuot galėjusi tiesiog gedėti, turiu ieškoti advokato, rinkti dokumentus, lyginti įrašus ir bandyti išsiaiškinti, kas juose yra teisinga.
Per visą Lapytės gydymo laiką išleidau gerokai daugiau nei 4000 eurų. Tikslios sumos galiausiai net nustojau skaičiuoti. Važiuodama į kliniką tiesiog pasiimdavau dar 100 ar 200 eurų, nes tuo metu pinigai man buvo paskutinėje vietoje. Atidaviau santaupas ir dirbau daugiau nei įprastai, nes bijojau tik vieno – kad nepritrūktų pinigų jos gydymui.
Jeigu būtų reikėję, būčiau atidavusi dar daugiau. Kai serga tavo šeimos narys, negalvoji, ar tai apsimoka. Galvoji tik apie tai, kaip jį išgelbėti.
Todėl man ypač skaudu, kai visa ši istorija galiausiai tarsi susiveda į tai, kad Lapytė buvo sena. Taip, jai buvo daugiau nei 13 metų. Bet aš ją mačiau kiekvieną dieną. Žinojau, kokia ji buvo. Ji bėgiojo, šokinėjo, džiaugėsi, turėjo neįtikėtinai daug energijos. Amžius buvo skaičius, o ne jos būklės apibūdinimas.
Po Lapytės mirties kreipiausi ir į atsakingas institucijas, ieškojau specialistų, galinčių nepriklausomai peržiūrėti jos gydymo istoriją. Tačiau vietoje aiškumo atsirado dar daugiau klausimų.
Aš nesakau, kad pati žinau atsakymą. Nesu veterinarijos gydytoja ir negaliu pati nustatyti, ar buvo padaryta medicininė klaida. Būtent todėl man ir reikėjo nepriklausomų specialistų, kurie galėtų įvertinti visus dokumentus, gydymo eigą, operaciją ir pooperacinę priežiūrą.
Praėjo beveik metai, tačiau skausmas niekur nedingo. Lapytė man buvo ne tik šuo. Ji buvo mano šeima, mano artimiausia draugė. Iki šiol pagaunu save jos ieškančią namuose ar kieme. Iki šiol jos labai trūksta kiekvieną dieną.
Šia istorija dalinuosi todėl, kad tikiu – gyvūnų šeimininkai turi turėti galimybę gauti aiškius atsakymus, kai kyla pagrįstų klausimų dėl gydymo eigos, priimtų sprendimų ar galimų klaidų. Turi būti sistema, kuri leistų tokius atvejus vertinti objektyviai ir nepriklausomai, o žmogui nereikėtų pačiam tapti veterinarijos specialistu, teisininku ir tyrėju.
Aš iki šiol nežinau, kas iš tikrųjų nutiko mano Lapytei. Nežinau, kodėl po operacijos jos būklė taip staigiai pablogėjo, nuo ko ji mirė ir ar buvo galima kažką padaryti kitaip.
Žinau tik viena – tą dieną prieš operaciją mačiau savo gyvybingą, šokinėjančią Lapytę. Kitą dieną jos nebeturėjau.
O tiesos apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, nežinau iki šiol…
