Pasirašyti Peticiją

Priedas Nr. 7

SIŪLOMO VETERINARINIŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS, PROFESINĖS ETIKOS IR EKSPERTINIO VERTINIMO KOMISIJOS TEISINIO MODELIO POVEIKIO IR PRELIMINARIŲ ĮGYVENDINIMO SĄNAUDŲ VERTINIMAS

ĮVADAS

Šiame Priede Nr. 7 pateikiamas Priede Nr. 4 siūlomo Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisijos (toliau – Komisija) teisinio modelio preliminarus teisinio, administracinio, institucinio, finansinio ir socialinio poveikio vertinimas.

Vertinimas siejamas su Priede Nr. 5 pateiktu veterinarinių skundų nagrinėjimo ir ekspertinio vertinimo procedūros projektu bei Priede Nr. 6 nustatytais siūlomais veterinarinių paslaugų profesinio ir ekspertinio vertinimo metodiniais principais bei kriterijais.

Šio priedo paskirtis – ne nustatyti galutinį būsimo teisinio reguliavimo biudžetą, bet įvertinti, kokių pagrindinių išteklių, institucinių sprendimų ir administracinių priemonių galėtų reikėti Komisijos modeliui įgyvendinti, kokią įtaką šis modelis galėtų turėti esamoms institucijoms, veterinarijos paslaugų teikėjams, veterinarijos gydytojams, gyvūnų savininkams ir ginčų nagrinėjimo sistemai.

Kadangi šiuo metu nėra veikiančios specializuotos nacionalinės veterinarinių paslaugų profesinio ir ekspertinio vertinimo sistemos, nėra ir patikimos istorinės statistikos, kuri leistų tiksliai prognozuoti būsimą Komisijai pateikiamų skundų skaičių, nepriklausomų ekspertinių vertinimų poreikį, vidutinę bylos nagrinėjimo trukmę ar vienos bylos administracines sąnaudas.

Todėl šiame priede finansinis poveikis turėtų būti vertinamas atsargiai, atskiriant:

  1. būtinas nuolatines Komisijos veiklos administravimo sąnaudas;
  2. nuo konkretaus bylų skaičiaus priklausančias kintamąsias sąnaudas;
  3. nepriklausomų ekspertų pasitelkimo sąnaudas;
  4. informacinių ir dokumentų valdymo priemonių sąnaudas;
  5. galimą esamų VMVT administracinių išteklių panaudojimą;
  6. galimą ilgalaikį teigiamą poveikį dėl aiškesnio ginčų sprendimo, ankstesnio profesinių problemų nustatymo ir mažesnio poreikio ginčus iš karto perkelti į kitus administracinius ar teisminius procesus.

Šio priedo vertinimas grindžiamas prielaida, kad Komisija būtų steigiama prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, tačiau jai būtų užtikrinamas Priede Nr. 4 numatytas funkcinis nepriklausomumas atliekant veterinarinių paslaugų profesinį, profesinės etikos ir ekspertinį vertinimą.

Toks institucinis modelis leistų išvengti atskiros naujos valstybės institucijos steigimo ir, kiek tai suderinama su Komisijos nepriklausomumo reikalavimais, naudotis jau veikiančios institucijos administracine infrastruktūra, dokumentų valdymo, informacinių technologijų, finansų, personalo ir kitomis bendrosiomis funkcijomis.

Kartu vien Komisijos veiklos organizavimas prie VMVT neturėtų būti vertinamas kaip pagrindas jos profesinio vertinimo funkcijas sutapatinti su VMVT vykdoma valstybine veterinarine kontrole, licencijavimo ar administracinės atsakomybės funkcijomis. Komisijos profesinio vertinimo veikla ir VMVT administracinės kontrolės funkcijos turėtų būti organizaciškai ir procedūriškai aiškiai atskirtos.

Poveikio vertinimas šiame priede atliekamas pagal šias pagrindines kryptis:

  1. poveikio vertinimo tikslas ir pagrindinės prielaidos;
  2. teisinis ir sisteminis poveikis;
  3. poveikis valstybės institucijoms ir jų kompetencijų pasiskirstymui;
  4. poveikis veterinarijos gydytojams ir veterinarijos paslaugų teikėjams;
  5. poveikis gyvūnų savininkams;
  6. poveikis nepriklausomų ekspertų poreikiui ir ekspertinio vertinimo sistemai;
  7. poveikis vartotojų ginčų ir teisminio ginčų nagrinėjimo sistemai;
  8. tiesioginės ir netiesioginės įgyvendinimo sąnaudos;
  9. galimi Komisijos finansavimo modeliai;
  10. preliminarūs Komisijos veiklos apimties ir sąnaudų scenarijai;
  11. pagrindinės finansinės, administracinės ir institucinės rizikos;
  12. ilgalaikis socialinis ir profesinis poveikis;
  13. poveikio stebėsena ir periodinis modelio peržiūrėjimas.

1. POVEIKIO VERTINIMO TIKSLAS IR PAGRINDINĖS PRIELAIDOS

1.1. Poveikio vertinimo tikslas

Poveikio vertinimo tikslas – nustatyti, ar Priede Nr. 4 siūlomas Komisijos modelis galėtų būti praktiškai įgyvendinamas neproporcingai nedidinant valstybės administracinės ir finansinės naštos ir kartu sukuriant realiai veikiančią specializuoto veterinarinių paslaugų profesinio vertinimo sistemą.¹

Vertinant siūlomą modelį turėtų būti atsižvelgiama ne tik į tiesiogines Komisijos veiklos išlaidas, bet ir į platesnį jos poveikį:

  • esamų institucijų darbo krūviui;
  • veterinarijos paslaugų teikėjų administracinei naštai;
  • veterinarijos gydytojų profesinei atsakomybei ir profesinės praktikos kokybės užtikrinimui;
  • gyvūnų savininkų galimybei gauti nepriklausomą profesinį vertinimą;
  • ginčų sprendimo trukmei;
  • teisminio proceso poreikiui;
  • profesinės praktikos kokybės ir pacientų saugos gerinimui.

Komisijos modelio ekonominis vertinimas neturėtų apsiriboti vien klausimu, kiek kainuotų jos veikla. Turėtų būti vertinama ir tai, kokias administracines, teisines ir socialines sąnaudas šiuo metu sukelia specializuoto profesinio ginčų vertinimo mechanizmo nebuvimas.²

1.2. Atsargaus finansinio vertinimo principas

Kadangi faktinis būsimas skundų skaičius nėra žinomas, šiame etape nebūtų pagrįsta pateikti vieną konkrečią Komisijos metinio biudžeto sumą kaip tariamai tikslią būsimos sistemos kainą.

Tikslus finansinis poreikis priklausytų bent nuo:

  1. per metus gaunamų skundų skaičiaus;
  2. priimtinų ir iš esmės nagrinėjamų skundų dalies;
  3. bylų sudėtingumo;
  4. nepriklausomo eksperto poreikio konkrečiose bylose;
  5. ekspertinio vertinimo trukmės ir apimties;
  6. Komisijos posėdžių skaičiaus;
  7. Komisijos narių darbo apmokėjimo modelio;
  8. administracinio sekretoriato apimties;
  9. informacinių sistemų sprendimų;
  10. galimybės naudotis esama VMVT infrastruktūra ir bendrosiomis administracinėmis funkcijomis.

 

Todėl galutinis finansinis poreikis turėtų būti apskaičiuojamas rengiant konkretų Veterinarijos įstatymo pakeitimo projektą ir jo įgyvendinamuosius teisės aktus, kai būtų galutinai nustatyta Komisijos sudėtis, darbo organizavimo modelis, narių atlygio tvarka, ekspertų pasitelkimo sistema ir planuojama administracinė struktūra.

1.3. Sąnaudų skirstymas

Komisijos įgyvendinimo sąnaudas tikslinga skirstyti į tris pagrindines grupes.

Pirma – vienkartinės įgyvendinimo sąnaudos.

Jos galėtų apimti:

  • Komisijos veiklos procedūrų parengimą;
  • standartinių dokumentų ir formų sukūrimą;
  • elektroninio skundų pateikimo ir bylų administravimo sprendimų pritaikymą;
  • duomenų apsaugos ir informacijos saugumo priemonių parengimą;
  • pradines Komisijos narių ir administruojančių darbuotojų mokymo priemones.

 

Antra – nuolatinės administracinės sąnaudos.

Jos galėtų apimti:

  • Komisijos sekretoriato funkcijų vykdymą;
  • skundų registravimą ir administravimą;
  • dokumentų surinkimą ir perdavimą;
  • posėdžių organizavimą;
  • procesinių dokumentų rengimą ir išsiuntimą;
  • Komisijos veiklos statistikos ir ataskaitų rengimą;
  • Komisijos narių darbo apmokėjimą, jeigu toks būtų nustatytas;
  • informacinių sistemų ir dokumentų valdymo palaikymą.

 

Trečia – nuo konkrečių bylų priklausančios kintamosios sąnaudos.

Didžiausią jų dalį galėtų sudaryti:

  • nepriklausomų ekspertų darbo apmokėjimas;
  • papildomos specializuotos ekspertinės konsultacijos;
  • didelės apimties medicininės dokumentacijos vertinimas;
  • specifinių diagnostinių duomenų ar vaizdinių tyrimų analizė;
  • kitų objektyviai būtinų specialiųjų profesinių žinių pasitelkimas.

Toks sąnaudų atskyrimas leistų tiksliau vertinti Komisijos finansavimo poreikį ir išvengti situacijos, kai visas būsimos sistemos biudžetas būtų apskaičiuojamas vien pagal hipotetinį maksimalų bylų skaičių.

 

1.4. Proporcingumo principas

Komisijos institucinė struktūra turėtų būti proporcinga realiam jos darbo krūviui.³

Pradiniame sistemos veiklos etape neturėtų būti kuriama perteklinė administracinė struktūra, jeigu faktinis nagrinėjamų bylų skaičius tokio poreikio nepagrįstų.

Kartu Komisijai turėtų būti užtikrinti tokie minimalūs administraciniai ir finansiniai ištekliai, kad jos nepriklausomumas ir galimybė atlikti kokybišką profesinį vertinimą nebūtų tik formalūs.

Finansinių išteklių trūkumas neturėtų lemti:

  • nepagrįsto ekspertų atsisakymo;
  • bylų nagrinėjimo terminų sistemingo viršijimo;
  • Komisijos narių profesinės nepriklausomybės ribojimo;
  • poreikio sudėtingas bylas vertinti be reikalingų specialiųjų žinių;
  • profesinio vertinimo kokybės mažinimo.

 

Todėl Komisijos finansavimo modelis turėtų derinti administracinių išlaidų racionalumą su realia galimybe kiekvienoje byloje atlikti tokios apimties profesinį ir ekspertinį vertinimą, kokio objektyviai reikia motyvuotai Komisijos išvadai priimti.

2. TEISINIS IR SISTEMINIS POVEIKIS

2.1. Siūlomo modelio vieta esamoje teisinėje sistemoje

Komisijos įsteigimas reikštų ne naujos bendrosios priežiūros ar kontrolės institucijos sukūrimą, bet specializuoto profesinio vertinimo mechanizmo įtvirtinimą toje srityje, kurioje šiuo metu skirtingos institucijos pagal savo kompetenciją sprendžia atskirus veterinarinių paslaugų teikimo klausimus, tačiau nėra vieno specializuoto mechanizmo, skirto nepriklausomai ir sistemiškai įvertinti veterinarinio gydymo kokybę, profesinę etiką ir konkrečių klinikinių sprendimų profesinį pagrįstumą.

Siūlomas modelis neturėtų pakeisti jau egzistuojančių valstybės institucijų kompetencijų tiek, kiek jos nustatytos įstatymuose. Komisijos funkcijos turėtų būti apibrėžtos taip, kad jos papildytų esamą institucinę sistemą, o ne dubliuotų valstybinės veterinarinės kontrolės, vartotojų teisių apsaugos ar teisingumo vykdymo funkcijas.

Pagrindinė sisteminė naujovė būtų atskiros profesinio ir ekspertinio vertinimo grandies sukūrimas.

Tokios grandies paskirtis būtų atsakyti pirmiausia į profesinį klausimą:

ar konkretaus veterinarinio gydymo metu atlikti veiksmai, priimti sprendimai, neveikimas ar delsimas atitiko tuo metu pagrįstai kompetentingam ir rūpestingam atitinkamos kvalifikacijos veterinarijos gydytojui taikytiną profesinį standartą.

Komisija taip pat galėtų vertinti, ar nustatytas profesinis trūkumas turėjo profesiniu ir klinikiniu požiūriu reikšmingą poveikį diagnostikos savalaikiškumui, gydymo pasirinkimams, stebėsenai, gyvūno būklės valdymui ar kitoms Komisijos kompetencijai priskirtoms aplinkybėms.

Tokiu būdu būtų sukuriamas tarpinis specializuotas profesinio vertinimo mechanizmas tarp pirminio veterinarinių paslaugų teikimo ir tų teisinių procesų, kuriuose jau sprendžiami vartotojų ginčo, civilinės atsakomybės, administracinės atsakomybės, licencijavimo ar kiti teisiniai klausimai.

2.2. Komisijos ir VMVT funkcijų atribojimas

Komisijos veiklos organizavimas prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos neturėtų reikšti Komisijos profesinio vertinimo funkcijų sutapatinimo su VMVT vykdoma valstybine veterinarine kontrole.

Šios funkcijos savo paskirtimi būtų skirtingos.

VMVT pagal jai įstatymuose nustatytą kompetenciją vykdytų valstybinę veterinarinę kontrolę, prižiūrėtų privalomų teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir taikytų jos kompetencijai priskirtas administracines ar kitas teisines priemones.⁴

Komisijos paskirtis būtų kitokia – atlikti individualizuotą profesinį ir ekspertinį konkrečių veterinarinių paslaugų vertinimą.

Todėl turėtų būti aiškiai atskiriami bent šie klausimai:

  1. teisės akto reikalavimo laikymasis, kurį pagal kompetenciją vertina VMVT ar kita kompetentinga institucija;
  2. veterinarinio gydymo profesinis pagrįstumas, kurį vertintų Komisija;
  3. profesinės etikos klausimai, Komisijai priskirta apimtimi;
  4. civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimai, kurie nebūtų Komisijos kompetencija;
  5. administracinių sankcijų ar licencijos galiojimo klausimai, kurių Komisija pati nespręstų.

Jeigu Komisijos nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta informacija, galinti rodyti teisės akto pažeidimą ar kitą VMVT kompetencijai reikšmingą aplinkybę, Komisija galėtų tokią informaciją perduoti VMVT tik teisės aktuose nustatyta apimtimi ir tvarka.

Toks perdavimas nepakeistų VMVT pareigos savarankiškai įvertinti jai perduotą informaciją ir pagal savo kompetenciją spręsti, ar yra pagrindas pradėti atskirą administracinę ar kontrolės procedūrą.

Atitinkamai Komisijos profesinė išvada neturėtų būti automatiškai laikoma VMVT administraciniu sprendimu ar tiesioginiu teisiniu pagrindu taikyti sankciją.

2.3. Komisijos ir vartotojų ginčų nagrinėjimo sistemos santykis

Veterinarinės paslaugos kartu gali sukelti ir vartotojo bei paslaugų teikėjo ginčą.⁵

Tačiau vartotojų ginčo ir veterinarinio gydymo profesinės kokybės vertinimo objektai nėra visiškai tapatūs.

Vartotojų ginče gali būti vertinama:

  • sutartinių įsipareigojimų vykdymas;
  • paslaugos apmokėjimas;
  • paslaugos suteikimo sąlygos;
  • informacijos pateikimas;
  • piniginio reikalavimo pagrįstumas;
  • kiti vartotojų teisių apsaugai reikšmingi klausimai.

 

Tuo tarpu specializuotam veterinariniam profesiniam vertinimui būtinos veterinarinės medicinos specialiosios žinios ir individualus klinikinės situacijos vertinimas.

Todėl Komisijos įsteigimas galėtų sumažinti situacijų, kai vartotojų ginčą nagrinėjanti institucija turi spręsti sudėtingą veterinarinės medicinos klausimą neturėdama specializuoto nuolatinio profesinio vertinimo mechanizmo.

Komisijos išvada galėtų būti reikšmingas profesinis dokumentas kitame teisėtai vykstančiame procese, tačiau jos teisinė reikšmė kiekviename tokiame procese turėtų būti nustatoma pagal tam procesui taikytinus teisės aktus.

Komisija pati neturėtų spręsti:

  • ar vartotojui turi būti grąžinta už paslaugą sumokėta suma;
  • ar turi būti atlyginta turtinė ar neturtinė žala;
  • kokio dydžio kompensacija turėtų būti priteista;
  • ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

 

Tokiu būdu būtų išlaikomas aiškus skirtumas tarp profesinio veterinarinio vertinimo ir teisinio ginčo dėl vartotojo reikalavimų.

2.4. Komisijos ir teismų funkcijų atribojimas

Komisijos įsteigimas neturėtų riboti asmens teisės kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.⁶

Komisija nevykdytų teisingumo ir nepakeistų teismų.

Jos funkcija būtų profesinio ir ekspertinio pobūdžio.

Komisija galėtų nustatyti:

  • ar konkretus profesinis sprendimas pateko į profesionaliai pagrįstų sprendimų ribas;
  • ar nustatytas profesinis trūkumas;
  • kokio pobūdžio toks trūkumas buvo;
  • ar turimi duomenys leidžia įvertinti jo klinikinę reikšmę;
  • kokia profesinė ar klinikinė reikšmė galėtų būti pagrįstai nustatyta pagal turimus duomenis.

 

Tačiau Komisija neturėtų galutinai spręsti:

  • civilinės atsakomybės buvimo;
  • teisinio priežastinio ryšio;
  • žalos dydžio;
  • žalos atlyginimo;
  • kaltės civilinės ar administracinės teisės prasme;
  • baudžiamosios atsakomybės;
  • kitų klausimų, kuriuos pagal Konstituciją ir įstatymus sprendžia teismai ar kitos kompetentingos institucijos.

 

Komisijos profesinė išvada teisme galėtų būti vertinama kartu su kitais įrodymais pagal atitinkamam procesui taikomas įrodymų vertinimo taisykles.⁷

Todėl Komisijos modelis neturėtų būti grindžiamas prielaida, kad jos išvada automatiškai saistytų teismą.

Kartu specializuota ir motyvuota profesinė išvada galėtų padėti teisinį ginčą aiškiau atriboti nuo profesinės veterinarinės medicinos klausimų ir sudaryti sąlygas tiksliau nustatyti, kuriems klausimams konkrečiame teisminiame procese dar reikalinga papildoma ekspertizė.

2.5. Komisijos santykis su profesinėmis organizacijomis

Veterinarijos profesinės organizacijos gali atlikti svarbias profesinės savivaldos, profesinio tobulėjimo, profesinių standartų formavimo, rekomendacijų rengimo ir etinės kultūros stiprinimo funkcijas.

Tačiau naryste grindžiamos profesinės organizacijos savaime nėra tapatus institutas valstybės įstatymu įsteigtam, visiems atitinkamos srities subjektams vienodai taikomam nepriklausomam ginčų ar profesinio vertinimo mechanizmui.

Todėl Komisijos modelis neturėtų panaikinti profesinių asociacijų ar kitų profesinių organizacijų veiklos.

Priešingai, jos galėtų būti svarbios:

  • profesinių standartų ir gairių rengimo procese;
  • ekspertų kompetencijos nustatymo sistemoje;
  • Komisijos veiklos metodikos periodiniame vertinime;
  • veterinarijos gydytojų profesinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo procese;
  • sisteminių profesinės praktikos problemų prevencijoje.

 

Tačiau Komisijos sprendimų priėmimas neturėtų būti priklausomas nuo konkrečios profesinės organizacijos pozicijos.

Komisijos nariai ir ekspertai turėtų veikti individualiai ir nepriklausomai pagal įstatymą, taikytinus profesinius standartus, bylos duomenis ir Priede Nr. 6 numatytą vertinimo metodiką.

Tai ypač svarbu tais atvejais, kai vertinamas veterinarijos gydytojas pats priklauso konkrečiai profesinei organizacijai arba kai joje yra aktyvūs Komisijos veikloje dalyvaujantys specialistai.

2.6. Specializuoto profesinio vertinimo mechanizmo sisteminė nauda

Komisijos sukūrimas galėtų užpildyti institucinę spragą tarp bendrosios valstybinės kontrolės ir teisinių ginčų nagrinėjimo.

Pagrindinė sisteminė tokio modelio nauda būtų galimybė viename specializuotame procese profesionaliai atsakyti į klausimus, kuriems reikalingos veterinarinės medicinos specialiosios žinios.

Tai galėtų padėti:

  1. aiškiau atskirti teisės akto pažeidimą nuo profesinio trūkumo;
  2. išvengti profesinių gairių klaidingo traktavimo kaip tiesiogiai privalomų teisės normų;
  3. sumažinti nepagrįstą nepalankaus gydymo rezultato sutapatinimą su profesine klaida;
  4. kartu užtikrinti, kad realūs profesiniai trūkumai neliktų neįvertinti vien todėl, kad nėra akivaizdaus formalaus teisės akto pažeidimo;
  5. sudaryti sąlygas vienodinti panašių veterinarinių situacijų profesinio vertinimo praktiką;
  6. stiprinti veterinarinių paslaugų teikimo kokybės kontrolę profesiniu, o ne vien administraciniu aspektu;
  7. kaupti anonimizuotą informaciją apie pasikartojančias profesines problemas;
  8. sudaryti prielaidas sisteminėms prevencinėms rekomendacijoms;
  9. stiprinti pasitikėjimą veterinarinių paslaugų sektoriumi;
  10. suteikti veterinarijos gydytojams aiškesnę ir labiau prognozuojamą profesinio vertinimo sistemą.

 

Specializuotas profesinis mechanizmas taip pat galėtų būti naudingas patiems veterinarijos gydytojams.

Objektyvus profesinis vertinimas galėtų apsaugoti nuo nepagrįstų kaltinimų tais atvejais, kai nepalankus rezultatas atsirado nepaisant profesionaliai pagrįsto gydymo arba kai vertinamu momentu egzistavo kelios lygiavertės profesinės alternatyvos.

Todėl Komisijos modelis neturėtų būti suprantamas vien kaip papildomas veterinarijos gydytojų kontrolės instrumentas.

Jo paskirtis būtų sukurti patikimą ir vienodą profesinio vertinimo sistemą tiek gyvūnų savininkų, tiek veterinarijos gydytojų interesams apsaugoti.

2.7. Dubliuojamų procedūrų rizika ir jos valdymas

Naujo profesinio vertinimo mechanizmo sukūrimas savaime gali sukelti papildomų procedūrų dubliavimo riziką.

Tas pats įvykis tam tikrais atvejais gali būti reikšmingas:

  • Komisijai;
  • VMVT;
  • vartotojų ginčą nagrinėjančiai institucijai;
  • teismui;
  • draudikui;
  • profesinei organizacijai.

 

Todėl būsimas teisinis reguliavimas turėtų kuo aiškiau nustatyti šių procesų tarpusavio santykį.

Turėtų būti siekiama, kad tas pats profesinis klausimas nebūtų be pagrindo pakartotinai vertinamas keliose institucijose vien todėl, kad nėra aiškios kompetencijų atribojimo sistemos.

Kartu procedūrų koordinavimas neturėtų reikšti, kad viena institucija automatiškai perima kitos institucijos kompetenciją arba kad vienos institucijos išvada be atskiro teisinio pagrindo tampa privaloma kitai.

Galėtų būti svarstomos tokios koordinavimo priemonės:

  1. aiškus Komisijos kompetencijos nustatymas įstatyme;
  2. pareiga Komisijai identifikuoti klausimus, nepriklausančius jos kompetencijai;
  3. galimybė teisėtai perduoti kompetentingai institucijai informaciją apie galimą jos kompetencijai priklausantį pažeidimą;
  4. procedūrų sustabdymo ar koordinavimo taisyklės, kai kitoje institucijoje sprendžiamas tas pats esminis faktinis klausimas;
  5. institucijų keitimosi informacija taisyklės, laikantis asmens duomenų ir profesinės informacijos apsaugos reikalavimų;
  6. aiškus Komisijos profesinės išvados teisinės reikšmės kituose procesuose nustatymas;
  7. draudimas VMVT ar kitai institucijai neformaliai keisti ar peržiūrėti Komisijos profesinę išvadą už įstatyme nustatytos ginčijimo sistemos ribų.

 

Tinkamai sureguliavus šiuos santykius, Komisija galėtų ne padidinti institucinį dubliavimą, bet priešingai – sumažinti neaiškumą, kuri institucija turi vertinti konkretų veterinarinės medicinos profesinį klausimą.

3. POVEIKIS VALSTYBĖS INSTITUCIJOMS IR JŲ KOMPETENCIJŲ PASISKIRSTYMUI

Komisijos modelio įgyvendinimas turėtų tam tikrą poveikį kelioms valstybės institucijoms, tačiau didžiausias tiesioginis administracinis poveikis būtų susijęs su VMVT, prie kurios siūloma organizuoti Komisijos veiklą.

Kitoms institucijoms poveikis daugiausia būtų netiesioginis ir susijęs su aiškesniu profesinių veterinarinės medicinos klausimų atribojimu nuo jų pačių sprendžiamų teisinių ar administracinių klausimų.

Poveikio mastas priklausytų nuo to, kaip būsimame Veterinarijos įstatymo pakeitime būtų nustatyta Komisijos teisinė padėtis, jos išvadų reikšmė, administravimo modelis ir santykis su kitomis institucijomis.

3.1. Poveikis Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai

Didžiausias tiesioginis institucinės ir administracinės veiklos pokytis būtų susijęs su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, jeigu Komisija būtų organizuojama prie šios institucijos.

Toks modelis reikštų, kad VMVT turėtų užtikrinti Komisijos veiklai reikalingą administracinę infrastruktūrą, tačiau neturėtų perimti Komisijai priskirtų profesinio ir ekspertinio vertinimo funkcijų.

Priklausomai nuo būsimo teisinio reguliavimo, VMVT galėtų būti priskirtos šios Komisijos administravimo funkcijos:

  1. gautų skundų registravimas;
  2. dokumentų ir kitos bylos medžiagos administravimas;
  3. Komisijos posėdžių organizacinis aptarnavimas;
  4. Komisijos narių ir ekspertų kvietimo techninis administravimas;
  5. procesinių dokumentų išsiuntimas;
  6. informacinių sistemų ir dokumentų valdymo priemonių užtikrinimas;
  7. Komisijos veiklos statistikos rinkimas;
  8. Komisijos metinių veiklos ataskaitų techninis parengimas;
  9. Komisijos veiklai skirtų finansinių lėšų administravimas;
  10. kitos pagalbinės funkcijos, kurios neturi įtakos Komisijos profesinių išvadų turiniui.

 

Kartu turėtų būti įtvirtintas aiškus principas, kad VMVT administracinė vadovybė negalėtų:

  • duoti Komisijai nurodymų, kaip profesiniu požiūriu vertinti konkrečią bylą;
  • parinkti pageidaujamą profesinės išvados rezultatą;
  • keisti Komisijos priimtą profesinę išvadą;
  • reikalauti, kad Komisija išvadą derintų su VMVT kontrolės padaliniu;
  • nurodyti Komisijos nariui ar ekspertui, kokį profesinį vertinimą jis turi pateikti;
  • neformaliai peržiūrėti Komisijos išvadą už įstatyme nustatytų procedūrų ribų.

 

Toks funkcijų atribojimas būtų būtinas tam, kad Komisijos steigimas prie VMVT nesukurtų situacijos, kai profesinio vertinimo mechanizmas formaliai vadinamas nepriklausomu, tačiau faktiškai yra pavaldus institucijai, kuri tuo pačiu gali vykdyti kitą su tuo pačiu veterinarijos paslaugų teikėju susijusią kontrolės procedūrą.

3.2. Galimas poveikis VMVT darbo krūviui

Komisijos veiklos administravimas neabejotinai sukurtų papildomą darbo krūvį VMVT.

Jo dydis priklausytų nuo:

  1. per metus gaunamų skundų skaičiaus;
  2. nepriimtinų ir priimtinų skundų santykio;
  3. dokumentų, kuriuos reikia surinkti vienai bylai, apimties;
  4. Komisijos posėdžių dažnio;
  5. nepriklausomų ekspertų pasitelkimo dažnio;
  6. proceso dalyvių prašymų ir paaiškinimų skaičiaus;
  7. skundų dėl Komisijos procedūrinių sprendimų apimties;
  8. galutinės išvados rengimo administracinio proceso;
  9. informacijos perdavimo kitoms institucijoms poreikio.

 

Didžiausias nuolatinis administracinis poreikis tikėtinas sekretoriato funkcijoms.

Net ir tais atvejais, kai Komisijos nariai profesinį vertinimą atliktų ne nuolatinių darbo santykių pagrindu, turėtų būti užtikrintas nuolatinis administracinis vienetas arba aiškiai paskirti darbuotojai, atsakingi už bylų judėjimą nuo skundo gavimo iki galutinės išvados pateikimo šalims.

Sekretoriato funkcijos neturėtų būti suprantamos vien kaip techninis dokumentų persiuntimas.

Praktiškai jos galėtų apimti:

  • skundo formalių trūkumų identifikavimą;
  • terminų apskaitą;
  • trūkstamų dokumentų prašymų parengimą;
  • dokumentų gavimo kontrolę;
  • bylos medžiagos sisteminimą;
  • interesų konfliktų deklaracijų administravimą;
  • Komisijos narių dalyvavimo organizavimą;
  • eksperto paskyrimo proceso administravimą;
  • proceso dalyvių informavimą;
  • galutinės išvados pateikimą;
  • bylos archyvavimą.

 

Todėl realus administracinis poreikis turėtų būti vertinamas ne vien pagal Komisijos posėdžių skaičių, bet pagal visą vienos bylos administravimo ciklą.

Pradiniame Komisijos veiklos etape racionalu būtų pasirinkti proporcingą modelį, kuriame sekretoriato funkcijos būtų integruojamos į esamą VMVT administracinę struktūrą, tačiau būtų aiškiai paskirti už Komisijos bylas atsakingi darbuotojai.

Didėjant bylų skaičiui, turėtų būti vertinama, ar toks modelis tebėra pakankamas.

3.3. Poveikis vartotojų ginčų nagrinėjimui

Komisijos įsteigimas galėtų turėti teigiamą netiesioginį poveikį vartotojų ginčų nagrinėjimo sistemai.

Veterinarinių paslaugų ginčuose gali susipinti du skirtingi klausimų lygiai:

  1. vartotojo ir paslaugų teikėjo teisinis ar sutartinis ginčas;
  2. specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujantis klausimas, ar konkretus gydymas buvo profesiniu požiūriu pagrįstas.

 

Specializuotos Komisijos išvada galėtų sudaryti sąlygas šiuos klausimus aiškiau atskirti.

Jeigu vartotojo reikalavimas priklausytų nuo veterinarinės paslaugos profesinės kokybės vertinimo, specializuota Komisijos išvada galėtų būti vienas iš reikšmingų duomenų kitame procese.

Tai galėtų sumažinti poreikį kiekvienu atveju iš naujo ieškoti atskiro specialisto vien tam, kad būtų atsakyta į bazinį profesinį klausimą, ar veterinarinio gydymo veiksmai pateko į profesionaliai pagrįstų sprendimų ribas.

Kartu Komisijos išvada neturėtų pakeisti vartotojų ginčą nagrinėjančios institucijos kompetencijos spręsti jai įstatymu priskirtus klausimus.

Todėl Komisijos modelis turėtų būti kuriamas kaip specializuota profesinio vertinimo grandis, o ne kaip alternatyvi vartotojų teisių apsaugos institucija.

3.4. Poveikis teismams

Komisijos modelis galėtų turėti netiesioginį poveikį ir teisminiams ginčams.

Šis poveikis nebūtinai reikštų automatinį bylų skaičiaus sumažėjimą.

Tačiau tikėtina, kad specializuoto profesinio vertinimo mechanizmas galėtų:

  1. padėti šalims dar iki teisminio proceso aiškiau įvertinti ginčo profesinį pagrindą;
  2. sumažinti nepagrįstų reikalavimų, grindžiamų vien nepalankiu gydymo rezultatu, tikimybę;
  3. padėti nustatyti atvejus, kai egzistuoja realus profesinis trūkumas;
  4. aiškiau identifikuoti, kurie klausimai byloje yra medicininiai, o kurie teisiniai;
  5. sumažinti poreikį dubliuoti bazinį profesinį vertinimą keliuose procesuose;
  6. sudaryti sąlygas tikslingiau formuluoti klausimus teismo ekspertams ar kitiems specialistams;
  7. paskatinti dalį ginčų išspręsti iki bylos nagrinėjimo teisme.

 

Tačiau Komisijos išvada neturėtų pakeisti teismo atliekamo įrodymų vertinimo.

Jeigu konkrečioje byloje teismui būtų reikalinga papildoma ekspertizė ar kitas specialiųjų žinių šaltinis, Komisijos išvada savaime neturėtų užkirsti kelio tokiam papildomam vertinimui.

Taip būtų išlaikomas teismo nepriklausomumas ir kartu praktiškai panaudojama specializuoto profesinio vertinimo mechanizmo sukurta informacija.

3.5. Poveikis kitoms valstybės institucijoms

Komisijos veikla galėtų būti reikšminga ir kitoms valstybės institucijoms tais atvejais, kai nagrinėjant veterinarinį skundą paaiškėtų aplinkybės, nepriklausančios Komisijos kompetencijai.

Tokiais atvejais neturėtų būti kuriama taisyklė, pagal kurią Komisija pati pradeda spręsti visus su tuo pačiu įvykiu susijusius teisinius klausimus.

Komisija turėtų:

  1. aiškiai nustatyti savo kompetencijos ribas;
  2. profesiškai įvertinti tik jai pavestus klausimus;
  3. jeigu įstatymas tai numato, perduoti kompetentingai institucijai jai reikšmingą informaciją;
  4. neformuluoti galutinių teisinių išvadų už savo kompetencijos ribų.

 

Pavyzdžiui, jeigu Komisijos vertinimo metu paaiškėtų duomenų apie galimą:

  • dokumentų klastojimą;
  • neteisėtą duomenų keitimą;
  • asmens duomenų apsaugos pažeidimą;
  • teisės aktuose nustatytų veterinarinių vaistų naudojimo reikalavimų pažeidimą;
  • licencijavimo reikalavimų nesilaikymą;
  • kitą galimą teisės pažeidimą,

 

Komisija neturėtų pati perimti kompetentingos institucijos funkcijų.

Jos vaidmuo būtų tinkamai identifikuoti tokią informaciją ir, kai yra teisinis pagrindas, perduoti ją kompetentingam subjektui.

3.6. Tarpinstitucinio informacijos apsikeitimo poveikis

Veiksmingam Komisijos modeliui būtina aiški informacijos apsikeitimo sistema.

Veterinarinio gydymo byloje reikšmingi duomenys gali būti saugomi:

  • veterinarijos paslaugų teikėjo dokumentuose;
  • laboratorijų sistemose;
  • diagnostinių vaizdų archyvuose;
  • VMVT turimuose duomenyse;
  • kitų valstybės institucijų sistemose;
  • kitų veterinarijos paslaugų teikėjų dokumentuose.

 

Todėl būsimas reguliavimas turėtų nustatyti, kokią informaciją ir kokiu teisiniu pagrindu Komisija gali gauti.

Informacijos gavimo sistema turėtų būti pakankama tam, kad Komisija nebūtų priversta priimti profesinių išvadų neturėdama esminės medicininės dokumentacijos, tačiau kartu neturėtų būti kuriama neproporcinga teisė be apribojimų gauti bet kokius duomenis.

 

Turėtų būti laikomasi bent šių principų:

  1. prašomi tik konkrečiai bylai reikalingi duomenys;
  2. informacijos apimtis turi būti proporcinga profesinio vertinimo klausimui;
  3. asmens duomenys tvarkomi tik teisėtu pagrindu;
  4. prieiga prie jautrios informacijos suteikiama tik tiems asmenims, kuriems ji būtina Komisijos funkcijoms atlikti;
  5. turi būti užtikrintas duomenų konfidencialumas ir saugumas;
  6. turi būti nustatyti informacijos saugojimo terminai;
  7. turi būti aiškiai reglamentuotas duomenų perdavimas kitoms institucijoms;
  8. neturėtų būti renkama perteklinė informacija vien todėl, kad ji techniškai prieinama.⁸

 

Elektroninis informacijos apsikeitimas galėtų sumažinti Komisijos administracines sąnaudas, ypač jeigu būtų galima naudotis jau veikiančiomis saugiomis dokumentų ir duomenų perdavimo sistemomis.

Tačiau informacinės sistemos turėtų būti tik Komisijos darbo priemonė ir negalėtų pakeisti individualaus profesinio bylos vertinimo.

4. POVEIKIS VETERINARIJOS GYDYTOJAMS IR VETERINARIJOS PASLAUGŲ TEIKĖJAMS

Komisijos įsteigimas tiesiogiai paveiktų veterinarijos gydytojus ir veterinarijos paslaugų teikėjus, nes atsirastų specializuota institucija, galinti nepriklausomai įvertinti jų profesinius veiksmus konkretaus skundo pagrindu.

Šis poveikis neturėtų būti vertinamas vien kaip papildomos kontrolės ar atsakomybės didinimas.

Tinkamai suprojektuotas modelis galėtų turėti ir reikšmingą teigiamą poveikį veterinarijos profesijai, nes sukurtų aiškesnę, nuoseklesnę ir specialiosiomis žiniomis pagrįstą profesinio vertinimo sistemą.

Tokioje sistemoje veterinarijos gydytojo veiksmai būtų vertinami ne pagal nepalankų rezultatą ar pareiškėjo subjektyvų vertinimą, bet pagal Priede Nr. 6 nustatytą profesinio vertinimo metodiką ir vertinamo momento aplinkybes.

4.1. Poveikis profesinio vertinimo prognozuojamumui

Vienas svarbiausių teigiamų Komisijos modelio poveikių veterinarijos gydytojams būtų didesnis profesinio vertinimo prognozuojamumas.

Komisija turėtų naudoti bendrus iš anksto nustatytus kriterijus, todėl profesinis vertinimas neturėtų priklausyti vien nuo konkretaus eksperto asmeninės praktikos ar individualaus požiūrio.

Veterinarijos gydytojas turėtų galėti suprasti:

  • pagal kokį profesinį standartą jo veiksmai vertinami;
  • kokie šaltiniai gali būti naudojami;
  • kaip vertinamos profesinės gairės;
  • kaip atsižvelgiama į kelių profesionaliai pagrįstų sprendimų galimybę;
  • kaip vertinama klinikinė situacija sprendimo priėmimo momentu;
  • kaip atribojamas profesinis trūkumas nuo nepalankaus rezultato;
  • kaip vertinama dokumentacijos reikšmė;
  • kaip nustatoma profesinio trūkumo klinikinė reikšmė.

 

Toks prognozuojamumas būtų svarbus ir veterinarijos gydytojų teisių apsaugos elementas.

 

4.2. Poveikis veterinarijos paslaugų teikėjų administracinei naštai

Komisijos modelio įgyvendinimas galėtų padidinti veterinarijos paslaugų teikėjų administracinę naštą tiek, kiek jiems tektų dalyvauti Komisijos nagrinėjamose bylose ir pateikti profesiniam vertinimui reikalingą informaciją.

Galima papildoma administracinė našta galėtų būti susijusi su:

  1. medicininės dokumentacijos pateikimu;
  2. laboratorinių, vaizdinių ir kitų diagnostinių duomenų perdavimu;
  3. veterinarijos gydytojų paaiškinimų pateikimu;
  4. informacijos apie vidaus procedūras pateikimu, kai jos reikšmingos konkrečiam vertinimui;
  5. dalyvavimu Komisijos posėdyje, jeigu toks dalyvavimas būtinas;
  6. papildomų dokumentų pateikimu Komisijos prašymu.

 

Tačiau ši administracinė našta turėtų būti ribojama proporcingumo principu.

Komisija neturėtų reikalauti iš veterinarijos paslaugų teikėjo visos įstaigoje egzistuojančios informacijos, jeigu konkrečiai bylai reikalinga tik jos dalis.

Prašoma informacija turėtų būti:

  • konkrečiai susijusi su nagrinėjamu atveju;
  • reikalinga profesiniam klausimui išspręsti;
  • apibrėžta pakankamai tiksliai;
  • pateikiama per pagrįstą terminą;
  • kiek įmanoma, perduodama elektroniniu būdu.

 

Jeigu tam tikri duomenys jau teisėtai prieinami VMVT informacinėse sistemose ar anksčiau pateikti tai pačiai institucijai, turėtų būti siekiama jų pakartotinai nereikalauti iš veterinarijos paslaugų teikėjo, jeigu toks duomenų panaudojimas būtų teisėtas ir techniškai įmanomas.

Taip būtų išvengiama perteklinio administracinio dubliavimo.

4.3. Poveikis veterinarinės dokumentacijos kokybei

Vienas tikėtinų Komisijos modelio ilgalaikių poveikių būtų didesnis dėmesys veterinarinės dokumentacijos kokybei.

Profesinio ginčo atveju dokumentacija yra vienas svarbiausių šaltinių, leidžiančių nustatyti:

  • kokia buvo gyvūno būklė konkrečiu momentu;
  • kokie tyrimai buvo atlikti;
  • kokie rezultatai buvo gauti;
  • kaip jie buvo interpretuoti;
  • kokia gydymo taktika pasirinkta;
  • kaip gydymas buvo keičiamas;
  • kokia informacija suteikta savininkui;
  • kokie savininko sprendimai ar atsisakymai buvo reikšmingi;
  • kokia informacija perduota kitam veterinarijos gydytojui ar paslaugų teikėjui.

 

Komisijos veikla galėtų paskatinti veterinarijos paslaugų teikėjus sistemingiau vertinti dokumentacijos kokybę ir vidaus dokumentavimo procedūras.

Tačiau toks poveikis neturėtų virsti pertekliniu formalizmu.

Komisija neturėtų skatinti praktikos, kai veterinarijos gydytojas didžiąją dalį darbo laiko skiria dokumentų pildymui vien siekdamas apsisaugoti nuo galimo būsimo skundo.

Turėtų būti siekiama tokio dokumentavimo standarto, kuris būtų pakankamas:

  1. saugiai tęsti gyvūno priežiūrą;
  2. perduoti reikšmingą informaciją kitam specialistui;
  3. pagrįsti svarbiausius diagnostinius ir gydymo sprendimus;
  4. patikimai atkurti reikšmingą gydymo eigą;
  5. savininko informavimo ir reikšmingų sprendimų faktui nustatyti.

 

Dokumentacijos apimtis turėtų būti proporcinga konkretaus klinikinio atvejo sudėtingumui.

4.4. Poveikis profesinės atsakomybės draudimui

Komisijos modelis galėtų turėti netiesioginį poveikį veterinarijos gydytojų ar veterinarijos paslaugų teikėjų profesinės civilinės atsakomybės draudimui.

Specializuotas profesinis vertinimas galėtų būti reikšmingas draudikui sprendžiant, ar konkretaus įvykio aplinkybės patenka į draudimo sutarties taikymo sritį.

Tačiau Komisija pati neturėtų:

  • spręsti draudimo išmokos mokėjimo;
  • aiškinti konkrečios draudimo sutarties;
  • nustatyti draudiko pareigos atlyginti žalą;
  • apskaičiuoti draudimo išmokos dydžio.

 

Komisijos išvada būtų profesinio vertinimo dokumentas, o jos reikšmė draudimo santykiuose priklausytų nuo taikytinos teisės ir konkrečios draudimo sutarties sąlygų.

Ilgalaikėje perspektyvoje nuosekli profesinio vertinimo praktika galėtų suteikti draudimo rinkai daugiau objektyvios informacijos apie veterinarinių profesinių incidentų pobūdį ir pasikartojančias rizikas.

Kartu turėtų būti vengiama modelio, kuriame vien Komisijai pateiktas skundas savaime būtų laikomas profesinės rizikos padidėjimo įrodymu.

Skundo pateikimas ir nustatytas profesinis trūkumas nėra tapačios aplinkybės.

4.5. Poveikis profesiniam mokymuisi ir praktikos kokybės gerinimui

Komisijos veiklos rezultatai galėtų būti naudojami ne tik individualiems skundams išspręsti, bet ir profesinės praktikos kokybei gerinti.

Jeigu Komisijos veikloje būtų identifikuojamos pasikartojančios problemos, jos galėtų tapti pagrindu:

  • metodinėms rekomendacijoms;
  • profesinio mokymo temoms;
  • kvalifikacijos tobulinimo programoms;
  • praktikos kokybės gerinimo iniciatyvoms;
  • klinikų vidaus procedūrų peržiūrai;
  • profesinių organizacijų rekomendacijoms.

 

Tokiu tikslu turėtų būti naudojami apibendrinti ir, kai būtina, anonimizuoti duomenys.

Individualios bylos neturėtų būti viešinamos tokiu būdu, kuris nepagrįstai atskleistų asmens duomenis, komercinę informaciją ar kitą teisės saugomą informaciją.

Komisijos veiklos metinėse ataskaitose galėtų būti pateikiama:

  1. gautų ir išnagrinėtų skundų statistika;
  2. pagrindinės vertintų profesinių klausimų kategorijos;
  3. dažniausiai nustatomų profesinių trūkumų pobūdis;
  4. dažniausios dokumentavimo problemos;
  5. dažniausiai pasitaikančios sisteminės organizacinės problemos;
  6. sritys, kuriose profesinė praktika nėra pakankamai vienoda;
  7. rekomendacijos dėl profesinio mokymo ar metodinių gairių poreikio.

 

Tokiu būdu individualių ginčų nagrinėjimas galėtų prisidėti prie visos veterinarijos sistemos kokybės gerinimo.

4.6. Gynybinės veterinarijos rizika

Vienas galimų neigiamų specializuoto profesinio vertinimo mechanizmo padarinių galėtų būti vadinamosios gynybinės praktikos stiprėjimas.

Tai galėtų pasireikšti tuo, kad veterinarijos gydytojas, siekdamas sumažinti būsimo profesinio ginčo riziką:

  • skirtų perteklinį diagnostinių tyrimų skaičių;
  • nepagrįstai dažnai siųstų pacientą kitam specialistui;
  • vengtų sudėtingesnių klinikinių atvejų;
  • rinktųsi ne kliniškai racionaliausią, bet teisiškai saugiausiai atrodančią taktiką;
  • neproporcingai daug dokumentuotų mažai reikšmingų aplinkybių;
  • atsisakytų pagrįstos profesinės rizikos reikalaujančio gydymo.

 

Toks poveikis būtų nepageidaujamas.

Todėl Komisijos metodika turi aiškiai pripažinti, kad veterinarinė medicina nėra mechaninė veikla ir kad egzistuoja profesionaliai pagrįsto klinikinio sprendimo ribos.

Komisija neturėtų vertinti profesionaliai pagrįstos rizikos kaip profesinio trūkumo vien todėl, kad gydymo rezultatas buvo nepalankus.

Taip pat neturėtų būti kuriama praktika, pagal kurią veterinarijos gydytojas laikomas tinkamai veikusiu tik tuo atveju, jeigu atliko maksimalų galimų tyrimų ar procedūrų skaičių.

Toks požiūris galėtų nepagrįstai didinti veterinarinių paslaugų kainą ir bloginti jų prieinamumą.

4.7. Poveikis mažiesiems veterinarijos paslaugų teikėjams

Komisijos modelio poveikis gali būti nevienodas didelėms veterinarijos klinikoms ir mažiems veterinarijos paslaugų teikėjams.

Didesnės klinikos dažniau turi:

  • atskirus administracijos darbuotojus;
  • standartizuotas dokumentų valdymo sistemas;
  • vidaus kokybės procedūras;
  • platesnes diagnostikos galimybes;
  • daugiau skirtingos kompetencijos specialistų.

 

Mažesnės įstaigos gali turėti ribotesnius administracinius ir techninius išteklius.

Todėl Komisijos veiklos procedūros neturėtų sukurti neproporcingos administracinės naštos vien dėl veterinarijos paslaugų teikėjo dydžio.

Kartu paslaugų teikėjo mažumas savaime neturėtų būti pagrindas taikyti žemesnį gyvūno sveikatos ir gerovės apsaugos ar profesinio rūpestingumo standartą.

Jeigu konkrečiam gyvūnui objektyviai reikalinga diagnostika, gydymas ar priežiūra, kurios mažas paslaugų teikėjas negali užtikrinti, profesinio vertinimo objektu turėtų būti ne tai, kodėl jis neturi visų įmanomų techninių galimybių, bet tai, ar tinkamai buvo:

  1. atpažintos įstaigos galimybių ribos;
  2. įvertintas siuntimo poreikis;
  3. savininkui paaiškintos alternatyvos;
  4. užtikrintas saugus priežiūros tęstinumas.

 

Tokiu būdu būtų išlaikytas proporcingumas ir kartu nebūtų mažinamas gyvūnui objektyviai reikalingas profesinio rūpestingumo lygis.

4.8. Poveikis profesiniam klimatui ir pasitikėjimui sistema

Specializuotos Komisijos sukūrimas gali būti vertinamas skirtingai pačios veterinarijos profesijos viduje.

Jeigu Komisija būtų suvokiama tik kaip papildoma sankcionuojanti institucija, tai galėtų didinti profesinį nepasitikėjimą sistema.

Todėl Komisijos modelis turėtų būti kuriamas taip, kad būtų aiški jo pagrindinė funkcija – objektyvus profesinis vertinimas, o ne išankstinis kaltės nustatymas.

Veterinarijos gydytojas turėtų turėti:

  • teisę pateikti paaiškinimus;
  • teisę susipažinti su jam reikšminga bylos medžiaga;
  • teisę pateikti profesinius šaltinius ir argumentus;
  • teisę pareikšti pagrįstą nuomonę dėl eksperto kompetencijos ar galimo interesų konflikto;
  • teisę į nešališką Komisijos sudėtį;
  • teisę gauti motyvuotą galutinę išvadą;
  • teisę ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka Komisijos sprendimus ar galutinę išvadą.

 

Tokios garantijos galėtų sustiprinti pasitikėjimą profesinio vertinimo sistema ir sudaryti prielaidas, kad Komisija būtų suvokiama ne kaip vienos ginčo šalies interesus ginanti institucija, bet kaip nepriklausomas profesinio vertinimo mechanizmas.

5. POVEIKIS GYVŪNŲ SAVININKAMS

Komisijos sukūrimas turėtų tiesioginį poveikį gyvūnų savininkams, nes būtų sukuriamas specializuotas mechanizmas, kuriame būtų galima gauti motyvuotą profesinį veterinarinio gydymo vertinimą.

Pagrindinis šio modelio pokytis būtų ne vien papildoma teisė pateikti skundą, bet galimybė gauti atsakymą į profesinį klausimą, ar konkretaus gyvūno diagnostikos, gydymo, stebėsenos, siuntimo ar kiti reikšmingi profesiniai veiksmai atitiko vertinamu metu taikytiną profesinį standartą.

5.1. Poveikis galimybei gauti nepriklausomą profesinį vertinimą

Gyvūno savininkui specializuota Komisija suteiktų aiškesnį kelią tais atvejais, kai ginčo esmė yra ne vien paslaugos kaina, sutartis ar formalus teisės akto laikymasis, bet veterinarinio gydymo profesinė kokybė.

Savininkui neturėtų būti keliama pareiga pačiam tiksliai identifikuoti medicininę klaidą ar nurodyti, kokia konkreti profesinė taisyklė galėjo būti pažeista.

Pakaktų aiškiai aprašyti:

  • ginčijamą veterinarinio gydymo epizodą;
  • pagrindines aplinkybes;
  • kokie veterinarijos gydytojo veiksmai ar neveikimas kelia abejonių;
  • kokį profesinį klausimą pareiškėjas prašo įvertinti.

 

Komisijos pareiga būtų skundo ribose profesionaliai suformuluoti vertinimo klausimus ir, kai reikia, pasitelkti nepriklausomą ekspertą.

Tai ypač svarbu todėl, kad gyvūno savininkas paprastai neturi specialiųjų veterinarinės medicinos žinių.

5.2. Poveikis informacijos asimetrijai

Veterinarinių paslaugų santykiuose egzistuoja natūrali profesinių žinių asimetrija.

Veterinarijos gydytojas turi specialiųjų žinių, kurių gyvūno savininkas paprastai neturi.

Dėl to savininkui gali būti sudėtinga savarankiškai įvertinti:

  • ar atlikta diagnostika buvo pakankama;
  • ar tyrimo rezultatas buvo tinkamai interpretuotas;
  • ar gydymo taktika buvo pagrįsta;
  • ar būklės stebėsena buvo pakankama;
  • ar siuntimas kitam specialistui buvo reikalingas;
  • ar komplikacija buvo išvengiama;
  • ar nepalankus rezultatas susijęs su ligos eiga, žinoma gydymo rizika ar galimu profesiniu trūkumu.

 

Specializuotas profesinis vertinimas galėtų sumažinti šią informacijos asimetriją.

Tačiau Komisijos paskirtis neturėtų būti automatiškai patvirtinti pareiškėjo įtarimus.

Jeigu profesionaliai įvertinus bylą būtų nustatyta, kad veterinarijos gydytojo veiksmai pateko į profesionaliai pagrįstų sprendimų ribas, Komisija turėtų tai aiškiai ir motyvuotai konstatuoti.

Toks rezultatas taip pat būtų reikšmingas savininkui, nes padėtų atskirti nepalankų gydymo rezultatą nuo profesinės klaidos.

5.3. Poveikis ginčo nagrinėjimo prieinamumui

Komisijos procedūra turėtų būti sukurta taip, kad jos prieinamumas nebūtų tik formalus.

Pagrindinės prieinamumo sąlygos būtų:

  1. aiški skundo pateikimo tvarka;
  2. suprantama skundo forma;
  3. galimybė pateikti skundą elektroniniu būdu;
  4. aiški informacija apie reikalingus dokumentus;
  5. galimybė ištaisyti formalius skundo trūkumus;
  6. protingi procesiniai terminai;
  7. aiškus informavimas apie bylos eigą;
  8. suprantamai motyvuota galutinė Komisijos išvada.

 

Skundo pateikimo tvarka neturėtų būti tokia sudėtinga, kad savininkas praktiškai būtų priverstas samdyti advokatą vien tam, kad Komisija priimtų jo skundą nagrinėti.

Kartu prieinamumas neturėtų reikšti, kad Komisija turi pati suformuluoti ir įrodinėti pareiškėjo poziciją.

Komisija išliktų nešališka profesinio vertinimo institucija.

5.4. Poveikis gyvūnų savininkų finansinėms sąnaudoms

Specializuotos Komisijos sukūrimas galėtų sumažinti gyvūno savininko poreikį savo lėšomis ieškoti privataus veterinarijos eksperto vien tam, kad būtų galima preliminariai nustatyti, ar egzistuoja profesinio trūkumo požymių.

Tai ypač reikšminga sudėtingose bylose, kuriose savarankiško ekspertinio vertinimo kaina gali tapti kliūtimi apskritai siekti profesinio ginčo įvertinimo.

Tačiau galutinis poveikis savininko finansinėms sąnaudoms priklausytų nuo Komisijos finansavimo modelio.

Jeigu būtų nustatytas mokestis už skundo nagrinėjimą, jis turėtų būti:

  • proporcingas;
  • nepaneigiantis realios teisės kreiptis;
  • aiškiai nustatytas teisės akte;
  • nesiejamas su realiomis sudėtingos ekspertizės sąnaudomis taip, kad pareiškėjui tektų finansuoti visą profesinio vertinimo procesą.

 

Finansavimo modelis išsamiau vertinamas tolesnėse šio priedo dalyse.

5.5. Poveikis ginčo nagrinėjimo trukmei

Specializuotos Komisijos sukūrimas galėtų sutrumpinti laiką, per kurį gyvūno savininkas gauna profesionaliai motyvuotą atsakymą į veterinarinio gydymo kokybės klausimą.

Šis poveikis priklausytų nuo to, ar Komisijai būtų užtikrinti pakankami administraciniai ir ekspertiniai ištekliai bei realiai laikomasi Priede Nr. 5 siūlomų procesinių terminų.

Vien formalus terminų nustatymas savaime neužtikrintų greitesnio ginčo sprendimo, jeigu:

  • trūktų nepriklausomų ekspertų;
  • ekspertų paskyrimas užtruktų neproporcingai ilgai;
  • Komisijos sekretoriatas neturėtų pakankamų administracinių pajėgumų;
  • dokumentai būtų renkami neefektyviai;
  • Komisijos posėdžiai vyktų pernelyg retai;
  • sudėtingoms byloms nebūtų numatyta pakankama ekspertinio vertinimo organizavimo sistema.

Todėl sistemos veiksmingumas turėtų būti vertinamas pagal faktinį vidutinį ir medianinį bylos nagrinėjimo laiką, o ne vien pagal teisės aktuose nustatytus maksimalius terminus.

Metinėse Komisijos veiklos ataskaitose galėtų būti skelbiami apibendrinti duomenys apie:

  1. vidutinį laiką nuo skundo gavimo iki sprendimo dėl jo priimtinumo;
  2. vidutinę visos bylos nagrinėjimo trukmę;
  3. bylų, išnagrinėtų per pagrindinį terminą, dalį;
  4. bylų, kuriose terminas buvo pratęstas, dalį;
  5. pagrindines terminų pratęsimo priežastis;
  6. vidutinį nepriklausomo ekspertinio vertinimo atlikimo laiką.

Tokie duomenys leistų nustatyti, ar Komisijos modelis realiai užtikrina savalaikę profesinę teisių gynybą.

5.6. Poveikis savininko galimybei suprasti profesinio vertinimo rezultatą

Komisijos galutinė išvada turėtų būti ne tik profesionaliai pagrįsta, bet ir pakankamai aiški proceso dalyviams.

Veterinarinės medicinos klausimai gali būti sudėtingi ir susiję su specializuota terminija, todėl vien techninė eksperto išvada nebūtinai suteiktų gyvūno savininkui suprantamą atsakymą į jo skunde iškeltus klausimus.

Galutinėje Komisijos išvadoje turėtų būti aiškiai atskirta:

  1. kokios faktinės aplinkybės nustatytos;
  2. kokie profesiniai klausimai vertinti;
  3. kokie profesiniai standartai ar šaltiniai taikyti;
  4. kokie veiksmai pripažinti profesionaliai pagrįstais;
  5. kokie galimi profesiniai trūkumai nustatyti;
  6. kokia jų klinikinė reikšmė, jeigu ją galima patikimai nustatyti;
  7. kokių klausimų dėl duomenų trūkumo ar profesinio neapibrėžtumo patikimai išspręsti negalima;
  8. kokios yra Komisijos išvados teisinės ribos.

 

Tai sumažintų riziką, kad savininkas profesinę išvadą klaidingai suprastų kaip automatinį sprendimą dėl civilinės atsakomybės ar žalos atlyginimo.

5.7. Poveikis nepagrįstų lūkesčių rizikai

Komisijos įsteigimas gali sukurti nepagrįstų lūkesčių, jeigu jos paskirtis visuomenei būtų pateikiama nepakankamai aiškiai.

Gyvūnų savininkams turėtų būti iš anksto paaiškinama, kad Komisija nėra institucija, kuri:

  • automatiškai priteisia kompensaciją;
  • skiria baudą veterinarijos gydytojui;
  • sustabdo ar panaikina veterinarijos praktikos licenciją;
  • priima teismui lygiavertį sprendimą;
  • garantuoja, kad kiekvienas nepalankus gydymo rezultatas bus pripažintas profesine klaida.

Komisijos paskirtis būtų pateikti nepriklausomą ir motyvuotą profesinį vertinimą pagal jos kompetenciją.

Aiškus šios funkcijos paaiškinimas sumažintų nusivylimą sistema ir kartu padėtų išlaikyti realistiškus pareiškėjų lūkesčius.

5.8. Poveikis pasitikėjimui veterinarinėmis paslaugomis

Nepriklausomo profesinio vertinimo galimybė galėtų sustiprinti visuomenės pasitikėjimą veterinarinių paslaugų sistema.

Pasitikėjimas priklauso ne tik nuo to, ar profesinių klaidų apskritai pasitaiko, bet ir nuo to, ar egzistuoja patikimas mechanizmas galimam trūkumui įvertinti.

Sistema, kurioje:

  • skundas vertinamas nepriklausomai;
  • naudojamos specialiosios veterinarinės medicinos žinios;
  • išvada motyvuojama;
  • skirtingi atvejai vertinami pagal bendrus kriterijus;
  • pripažįstamos ir profesinio trūkumo, ir profesionaliai pagrįsto gydymo situacijos,
  • galėtų didinti pasitikėjimą ne tik Komisija, bet ir visa veterinarijos profesija.

 

Tai ypač svarbu, nes nepasitikėjimas gali didėti ne vien dėl realių profesinių problemų, bet ir dėl situacijų, kai savininkas neturi galimybės gauti nepriklausomo paaiškinimo, kodėl konkretus gydymo rezultatas buvo nepalankus.

6. POVEIKIS NEPRIKLAUSOMŲ EKSPERTŲ POREIKIUI IR EKSPERTINIO VERTINIMO SISTEMAI

Komisijos veiklos kokybė reikšmingai priklausytų nuo galimybės pasitelkti nepriklausomus ir konkrečiam profesiniam klausimui kompetentingus veterinarijos ekspertus.

Ne visose bylose nepriklausomas ekspertas turėtų būti būtinas.

Paprastesni profesiniai klausimai galėtų būti išsprendžiami pačios Komisijos pagal turimus duomenis, jeigu Komisijos sudėtis ir bylos pobūdis tai leistų.

Tačiau sudėtingose, specializuotose ar profesiniu požiūriu ginčytinose bylose eksperto pasitelkimas galėtų būti esminė objektyvaus vertinimo sąlyga.

6.1. Ekspertų poreikio pobūdis

Ekspertų poreikis priklausytų nuo nagrinėjamų bylų struktūros.

Gali būti reikalingi specialistai iš skirtingų veterinarinės medicinos sričių, įskaitant:

  • vidaus ligas;
  • chirurgiją;
  • anesteziologiją;
  • intensyviąją terapiją;
  • diagnostinį vaizdinimą;
  • klinikinę patologiją;
  • nefrologiją;
  • kardiologiją;
  • neurologiją;
  • onkologiją;
  • dermatologiją;
  • reprodukciją;
  • egzotinių gyvūnų mediciną;
  • kitas specializuotas sritis.

 

Kai kuriose bylose gali būti būtina kelių sričių ekspertų kompetencija.

Pavyzdžiui, vienoje byloje atskirai gali būti vertinami diagnostikos, anestezijos, chirurgijos ir pooperacinės priežiūros klausimai.

Todėl ekspertų sistema neturėtų būti grindžiama prielaida, kad vienas universalus veterinarijos ekspertas galėtų profesionaliai įvertinti visas veterinarinės medicinos sritis.

6.2. Ekspertų atrankos sistema

Ekspertų atrankos mechanizmas turėtų būti skaidrus, iš anksto nustatytas ir apsaugotas nuo galimo interesų konflikto.

Galėtų būti sudaromas ekspertų sąrašas ar registras, tačiau vien įrašymas į tokį sąrašą savaime neturėtų reikšti, kad asmuo tinkamas kiekvienai bylai.

Skiriant ekspertą konkrečiam atvejui turėtų būti vertinama:

  1. jo profesinė kvalifikacija;
  2. reali patirtis nagrinėjamoje srityje;
  3. specializacija;
  4. galimas profesinis ar asmeninis ryšys su vertinamu gydytoju;
  5. ryšys su veterinarijos paslaugų teikėju;
  6. ryšys su pareiškėju;
  7. ankstesnis dalyvavimas tame pačiame gydymo epizode;
  8. kitos aplinkybės, galinčios kelti pagrįstų abejonių dėl nešališkumo.

 

Vien profesinės asociacijos narystė ar darbas tame pačiame sektoriuje savaime neturėtų būti laikomas interesų konfliktu.

Tačiau artimas profesinis bendradarbiavimas, tiesioginis pavaldumas, bendras verslas ar kitas reikšmingas ryšys turėtų būti vertinamas individualiai.

6.3. Riboto ekspertų skaičiaus problema

Lietuvos veterinarijos sektorius yra palyginti nedidelis, todėl tam tikrose specializuotose srityse gali būti ribotas aukštos kvalifikacijos specialistų skaičius.

Tai gali sukelti kelias praktines problemas:

  • ekspertas gali pažinoti vertinamą veterinarijos gydytoją;
  • specialistai gali dirbti tose pačiose ar konkuruojančiose klinikose;
  • tam tikroje srityje gali būti vos keli tinkamos kompetencijos specialistai;
  • gali būti sudėtinga greitai rasti nepriklausomą ekspertą;
  • gali didėti ekspertinio vertinimo trukmė.

 

Todėl būsimame reguliavime tikslinga numatyti galimybę išimtiniais atvejais pasitelkti ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių specialistus, kai Lietuvoje objektyviai nėra pakankamai nepriklausomo atitinkamos srities eksperto.

Toks sprendimas neturėtų būti taikomas automatiškai.

Užsienio ekspertas turėtų būti pasitelkiamas tada, kai:

  1. reikalinga labai siaura specializacija;
  2. visi realiai tinkami Lietuvos specialistai turi reikšmingą interesų konfliktą;
  3. nacionaliniu mastu nėra pakankamos kompetencijos konkrečiam klausimui;
  4. kitos objektyvios aplinkybės neleidžia užtikrinti nepriklausomo ekspertinio vertinimo Lietuvoje.

6.4. Ekspertų atlygio poveikis sistemos sąnaudoms

Nepriklausomų ekspertų atlygis tikėtina būtų viena svarbiausių kintamųjų Komisijos veiklos sąnaudų dalių.

Ekspertinio vertinimo kaina gali skirtis priklausomai nuo:

  • bylos apimties;
  • dokumentų kiekio;
  • vertinamų profesinių klausimų skaičiaus;
  • reikalingos specializacijos;
  • būtinybės peržiūrėti diagnostinius vaizdus;
  • mokslinės literatūros analizės apimties;
  • poreikio rengti papildomus paaiškinimus;
  • kelių ekspertų dalyvavimo.

 

Todėl nebūtų pagrįsta visoms ekspertinėms išvadoms nustatyti vienodą fiksuotą atlygio dydį neatsižvelgiant į darbo apimtį.

Galėtų būti taikomas:

  1. bazinis atlygis už standartinės apimties ekspertinę išvadą;
  2. papildomas atlygis už objektyviai didesnę dokumentų ar klausimų apimtį;
  3. atskiras atlygis už labai specializuotą konsultaciją;
  4. atlygis už papildomų klausimų vertinimą, kai jis objektyviai būtinas.

 

Atlygio sistema turėtų būti pakankamai aiški, kad ekspertų atranka nebūtų grindžiama individualiomis derybomis kiekvienoje byloje.

Kartu atlygis turėtų būti pakankamas tam, kad kvalifikuoti specialistai realiai būtų suinteresuoti skirti laiką nepriklausomam ekspertiniam vertinimui.

6.5. Nemokamo ekspertinio darbo modelio rizika

Komisijos sistema neturėtų būti grindžiama prielaida, kad veterinarijos specialistai sudėtingas ekspertines išvadas sistemingai rengs neatlygintinai kaip profesinę ar visuomeninę pareigą.

Toks modelis galėtų sukelti:

  • ekspertų trūkumą;
  • ilgus išvadų rengimo terminus;
  • nevienodą ekspertinių išvadų kokybę;
  • neproporcingą naštą nedidelei specialistų grupei;
  • sunkumus reikalaujant iš eksperto išsamios ir profesionaliai motyvuotos analizės.

 

Todėl nepriklausomas ekspertinis darbas turėtų būti vertinamas kaip kvalifikuota profesinė veikla, kuriai numatomas tinkamas atlygis.

6.6. Ekspertų metodinio nuoseklumo užtikrinimas

Skirtingi ekspertai gali turėti skirtingą profesinę patirtį ir klinikinį požiūrį.

Todėl vien ekspertų kvalifikacijos nepakaktų nuosekliai Komisijos praktikai užtikrinti.

Ekspertai turėtų būti įpareigoti vertinimą atlikti pagal bendrą Priede Nr. 6 numatytą metodiką.

Ekspertinė išvada turėtų aiškiai atskirti:

  1. nustatytus faktus;
  2. eksperto naudojamus profesinius šaltinius;
  3. taikytiną profesinį standartą;
  4. profesinio sprendimo alternatyvas;
  5. eksperto vertinimą;
  6. nustatytą profesinį trūkumą, jeigu toks nustatomas;
  7. galimą jo klinikinę reikšmę;
  8. profesinio ar mokslinio neapibrėžtumo ribas.

 

Eksperto asmeninė klinikinė praktika neturėtų savaime tapti profesinio standarto šaltiniu.

Tai sumažintų riziką, kad vienoda situacija būtų iš esmės skirtingai įvertinta vien dėl skirtingų paskirtų ekspertų asmeninio požiūrio.

6.7. Ekspertų darbo kokybės vertinimas

Ilgainiui turėtų būti vertinama ir pačios ekspertinio vertinimo sistemos kokybė. Tai neturėtų reikšti institucinio spaudimo ekspertui pateikti konkretaus turinio išvadą.

Vertinami galėtų būti metodiniai kriterijai, pavyzdžiui:

  • ar ekspertas atsakė į visus pateiktus klausimus;
  • ar jo argumentai aiškūs;
  • ar nurodyti esminiai profesiniai šaltiniai;
  • ar atskirtas faktų nustatymas nuo profesinės nuomonės;
  • ar tinkamai įvardytas neapibrėžtumas;
  • ar išvada parengta per nustatytą terminą;
  • ar nėra sistemingų metodinių trūkumų.

 

Jeigu eksperto išvados nuolat neatitiktų nustatytų metodinių kriterijų, galėtų būti sprendžiama dėl jo tolesnio dalyvavimo ekspertų sistemoje.

Tokio vertinimo kriterijai turėtų būti iš anksto nustatyti ir skaidrūs.

6.8. Ekspertų nepriklausomumo finansinės garantijos

Eksperto atlygis neturėtų priklausyti nuo:

  • to, ar nustatytas profesinis trūkumas;
  • Komisijos galutinės išvados turinio;
  • pareiškėjo ar vertinamo veterinarijos gydytojo pozicijos;
  • ginčo baigties kitame procese.

 

Ekspertas turėtų gauti atlyginimą už atliktą profesionalų vertinimą, o ne už tam tikrą rezultatą.

Tai būtų viena svarbiausių praktinių ekspertinio nepriklausomumo garantijų.

Eksperto atlygio administravimas taip pat turėtų būti organizuojamas taip, kad nė viena ginčo šalis neturėtų tiesioginio finansinio santykio su Komisijos paskirtu ekspertu.

7. POVEIKIS VARTOTOJŲ GINČŲ IR TEISMINIO GINČŲ NAGRINĖJIMO SISTEMAI

Komisijos modelio poveikis kitoms ginčų nagrinėjimo sistemoms turėtų būti vertinamas atsargiai.

Nebūtų pagrįsta iš anksto teigti, kad Komisijos sukūrimas automatiškai reikšmingai sumažins teismuose ar vartotojų ginčų institucijose nagrinėjamų bylų skaičių.

Tačiau specializuota profesinio vertinimo grandis galėtų pagerinti ginčų kokybę, aiškiau atriboti profesinius ir teisinius klausimus bei tam tikrais atvejais padėti ginčo šalims priimti informuotą sprendimą dėl tolesnio proceso.

7.1. Galimas ankstyvo ginčo išsprendimo poveikis

Jeigu Komisija nustatytų, kad veterinarijos gydytojo veiksmai atitiko profesionaliai pagrįstą standartą, dalis pareiškėjų, susipažinę su motyvuota išvada, galėtų nuspręsti nebetęsti ginčo.

Priešingai, jeigu būtų nustatytas aiškus profesinis trūkumas, veterinarijos paslaugų teikėjas ar jo draudikas galėtų turėti daugiau pagrindo siekti taikaus ginčo sprendimo.

Todėl Komisijos modelis galėtų turėti netiesioginį ankstyvo ginčo išsprendimo poveikį abiem kryptimis:

  • sumažinti nepagrįstų ginčų tęsimą;
  • paskatinti realų profesinį pagrindą turinčių ginčų sprendimą be ilgo teisminio proceso.

 

Šio poveikio mastas galėtų būti objektyviai vertinamas tik Komisijai pradėjus veikti ir sukaupus pakankamai statistinių duomenų.

7.2. Poveikis vartotojų ginčų nagrinėjimo kokybei

Specializuota Komisijos išvada galėtų pagerinti vartotojų ginčų nagrinėjimo kokybę tais atvejais, kai ginčo rezultatas priklauso nuo sudėtingų veterinarinės medicinos klausimų.

Tokiu atveju vartotojų ginčą nagrinėjanti institucija galėtų remtis aiškiai motyvuotu profesiniu vertinimu, tačiau išlaikytų savarankišką kompetenciją spręsti jai priskirtą teisinį ginčą.

Tai galėtų padėti išvengti situacijų, kai:

  • veterinarinio gydymo kokybė vertinama remiantis vien paslaugos rezultatu;
  • sudėtingas medicininis klausimas sprendžiamas be pakankamų specialiųjų žinių;
  • profesinės gairės klaidingai prilyginamos tiesiogiai privalomoms teisės normoms;
  • nepakankamai atskiriama profesinė klaida nuo žinomos komplikacijos ar natūralios ligos eigos;
  • nepakankamai įvertinamas profesinio sprendimo priėmimo momentas.

 

Komisijos išvada galėtų tapti vienu iš profesinių duomenų šaltinių, tačiau vartotojų ginčo institucija turėtų savarankiškai spręsti dėl konkretaus vartotojo teisinio reikalavimo.

7.3. Poveikis teisminio proceso įrodymų struktūrai

Komisijos veikla galėtų turėti poveikį tam, kaip veterinarinių paslaugų ginčuose formuluojami ir įrodinėjami profesiniai klausimai teisme.

Motyvuota Komisijos išvada galėtų padėti aiškiau nustatyti:

  1. kokie profesiniai veiksmai ginčijami;
  2. kokiu laikotarpiu jie atlikti;
  3. kokie klinikiniai duomenys tuo metu buvo žinomi;
  4. kokie profesiniai standartai buvo reikšmingi;
  5. ar egzistavo kelios profesionaliai pagrįstos alternatyvos;
  6. ar nustatytas profesinis trūkumas;
  7. kokia jo galima klinikinė reikšmė;
  8. kokie klausimai dėl duomenų nepakankamumo liko neišspręsti.

 

Tai galėtų sumažinti neapibrėžtumą formuluojant klausimus teismo ekspertams ar kitiems specialistams.

Tačiau Komisijos išvada neturėtų būti laikoma įrodymu, kuris savaime nulemia teismo sprendimą.

Jos įrodomoji reikšmė turėtų būti vertinama pagal konkrečiam teismo procesui taikomas teisės normas.

7.4. Papildomos ekspertizės poreikio išlikimas

Net ir esant Komisijos išvadai, kai kuriose bylose gali išlikti poreikis papildomam ekspertiniam vertinimui.

Tai galėtų būti reikalinga, kai:

  • teisme keliami klausimai yra platesni už Komisijos kompetenciją;
  • atsiranda naujų reikšmingų duomenų;
  • ginčas susijęs su teisiniu priežastiniu ryšiu;
  • reikalingas žalos dydžio vertinimas;
  • Komisijos išvadoje dėl objektyvaus neapibrėžtumo nebuvo galima pateikti kategoriško atsakymo;
  • teismas pagal proceso taisykles nusprendžia, kad reikalinga papildoma ekspertizė.

 

Todėl Komisijos modelis neturėtų būti grindžiamas prielaida, kad jis visiškai pakeis teismo ekspertizę.

Jo paskirtis būtų ankstesniame etape sukurti patikimą profesinio vertinimo pagrindą ir sumažinti nereikalingą ekspertinių veiksmų dubliavimą.

7.5. Poveikis taikiam ginčų sprendimui

Komisijos išvada galėtų sudaryti papildomas prielaidas taikiam ginčo sprendimui.

Kai šalys gauna nepriklausomą profesinį vertinimą, ginčo ribos gali tapti aiškesnės.

Jeigu nustatoma, kad:

  • profesinio trūkumo nėra;
  • nustatytas tik nedidelis, kliniškai nereikšmingas trūkumas;
  • egzistuoja aiškus profesinis trūkumas;
  • profesinio trūkumo klinikinė reikšmė yra ribota;
  • dėl duomenų stokos kategoriška profesinė išvada negalima,
  • šalys gali realistiškiau įvertinti savo tolesnes teisines pozicijas.

 

Tai gali sudaryti sąlygas mediacijai, tiesioginėms deryboms ar kitam taikiam ginčo sprendimui.

Tačiau Komisija neturėtų būti paverčiama privaloma taikinimo institucija, jeigu tokia funkcija jai nebūtų aiškiai nustatyta įstatymu.

7.6. Galimo procedūrų pailgėjimo rizika

Komisijos modelis gali turėti ir priešingą poveikį – tam tikrais atvejais bendras ginčo sprendimo laikas gali pailgėti, jeigu asmuo pirmiausia kreipiasi į Komisiją, o vėliau pradeda kitą administracinį ar teisminį procesą.

Todėl būtina aiškiai sureguliuoti:

  1. Komisijos procedūros santykį su kitais teisių gynimo būdais;
  2. ar kreipimasis į Komisiją turi įtakos kitiems terminams;
  3. ar tam tikrais atvejais kitas procesas gali būti sustabdomas laukiant Komisijos profesinės išvados;
  4. kokiais atvejais toks sustabdymas nebūtų proporcingas;
  5. ar Komisijos procedūra privaloma prieš kreipiantis į kitą instituciją.

 

Jeigu Komisijos procedūra nebūtų nustatyta kaip privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo stadija, tai turėtų būti aiškiai nurodyta.

Jeigu ateityje būtų svarstomas privalomos ikiteisminės stadijos modelis, jo poveikis teisei į veiksmingą teisinę gynybą, bendram ginčo nagrinėjimo terminui ir kitų procesinių terminų skaičiavimui turėtų būti vertinamas atskirai.

7.7. Poveikio ginčų sistemai vertinimo rodikliai

Pradėjus veikti Komisijai, jos poveikis kitoms ginčų nagrinėjimo sistemoms turėtų būti vertinamas pagal faktinius duomenis.

Galėtų būti stebima:

  • kiek Komisijos bylų vėliau tampa vartotojų ginčų bylomis;
  • kiek bylų vėliau pasiekia teismus;
  • kiek ginčų po Komisijos išvados išsprendžiama taikiai;
  • kiek kartų kituose procesuose naudojama Komisijos išvada;
  • kiek bylų reikalauja papildomos ekspertizės;
  • kiek kartų Komisijos išvada teisme ar kitoje institucijoje reikšmingai ginčijama;
  • ar profesinio vertinimo mechanizmas sumažina bendrą ginčo neapibrėžtumą ir dubliuojamus ekspertinius veiksmus.

 

Tik sukaupus tokius duomenis būtų galima patikimai vertinti realų Komisijos poveikį ginčų sistemos efektyvumui.

8. TIESIOGINĖS IR NETIESIOGINĖS ĮGYVENDINIMO SĄNAUDOS

Komisijos modelio įgyvendinimas pareikalautų tiek vienkartinių, tiek nuolatinių finansinių ir administracinių išteklių.

Šiame peticijos etape nėra pakankamo faktinio pagrindo nustatyti tikslią metinę Komisijos veiklos kainą, nes nėra žinomas realus bylų skaičius, jų sudėtingumas, ekspertų pasitelkimo dažnis ir galutinis Komisijos administravimo modelis.

Todėl tikslinga pirmiausia nustatyti pagrindines sąnaudų kategorijas, o konkrečius finansinius dydžius modeliuoti pagal kelis veiklos scenarijus.

8.1. Vienkartinės steigimo sąnaudos

Komisijos veiklos pradžiai galėtų būti reikalingos vienkartinės sąnaudos, susijusios su:

  1. teisės aktų ir įgyvendinamųjų dokumentų parengimu;
  2. Komisijos darbo tvarkos sukūrimu;
  3. skundų ir procesinių dokumentų formų parengimu;
  4. profesinio vertinimo metodikos pritaikymu praktiniam naudojimui;
  5. ekspertų atrankos ir interesų konfliktų valdymo sistemos sukūrimu;
  6. elektroninio skundų pateikimo priemonių sukūrimu arba esamų sistemų pritaikymu;
  7. bylų dokumentų valdymo sistemos pritaikymu;
  8. informacijos saugumo ir prieigos teisių sprendimais;
  9. Komisijos narių ir sekretoriato pradiniu mokymu;
  10. viešos informacijos apie naują procedūrą parengimu.

 

Vienkartinių sąnaudų dydis daugiausia priklausytų nuo to, kiek būtų galima panaudoti jau esamus VMVT technologinius ir administracinius sprendimus.

Jeigu būtų galima adaptuoti esamą dokumentų valdymo, elektroninių paslaugų ir finansų administravimo infrastruktūrą, pradinės sąnaudos galėtų būti reikšmingai mažesnės nei steigiant visiškai naują savarankišką instituciją.

8.2. Komisijos sekretoriato sąnaudos

Nuolatinė Komisijos veikla reikalautų administracinio aptarnavimo.

Sekretoriato finansinis poreikis priklausytų nuo:

  • bylų skaičiaus;
  • dokumentų apimties;
  • procesinių terminų;
  • Komisijos posėdžių skaičiaus;
  • ekspertų administravimo poreikio;
  • informacijos teikimo proceso dalyviams;
  • metinių ataskaitų ir statistikos rengimo.

 

Pradiniame etape galėtų būti vertinama galimybė sekretoriato funkcijas pavesti ribotam skaičiui esamų ar papildomai paskirtų VMVT darbuotojų.

Tačiau neturėtų būti preziumuojama, kad visas papildomas funkcijas galima vykdyti be papildomų žmogiškųjų išteklių.

Jeigu darbuotojams būtų priskiriamos naujos reikšmingos funkcijos nekeičiant esamo darbo krūvio, tai galėtų neigiamai paveikti tiek Komisijos, tiek kitų VMVT funkcijų vykdymo kokybę.

8.3. Komisijos narių darbo sąnaudos

Komisijos narių darbo apmokėjimo modelis turėtų būti nustatytas atskirai.

Galimi keli variantai:

  • atlygis už dalyvavimą posėdyje;
  • atlygis už konkrečios bylos vertinimą;
  • mišrus atlygio modelis;
  • tam tikrų narių funkcijų vykdymas pagal jų pagrindines pareigas, kai tai teisėtai ir praktiškai pagrįsta.

 

Vertinant modelį turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Komisijos nario darbas neapsiribotų dalyvavimu posėdyje.

Nariui gali reikėti:

  • iš anksto perskaityti didelės apimties bylos medžiagą;
  • įvertinti eksperto išvadą;
  • nagrinėti proceso dalyvių argumentus;
  • analizuoti profesinius šaltinius;
  • dalyvauti diskusijoje;
  • balsuoti dėl atskirų profesinių išvadų;
  • peržiūrėti galutinės išvados projektą.

 

Todėl atlygio modelis turėtų atspindėti realią profesinio darbo apimtį.

8.4. Nepriklausomų ekspertų sąnaudos

Ekspertų atlygis tikėtina būtų viena didžiausių kintamųjų sąnaudų kategorijų.

Jo dydis tiesiogiai priklausytų nuo:

  1. bylų, kurioms reikalingas ekspertas, skaičiaus;
  2. vidutinio ekspertinio vertinimo sudėtingumo;
  3. reikalingų specializacijų;
  4. ekspertų skaičiaus vienoje byloje;
  5. užsienio ekspertų pasitelkimo dažnio;
  6. papildomų klausimų ir pakartotinio vertinimo poreikio.

 

Dėl šios priežasties ekspertinio vertinimo finansavimui tikslinga numatyti atskirą biudžeto eilutę arba kitą aiškų finansavimo mechanizmą.

Neturėtų susidaryti situacija, kai Komisija atsisako pasitelkti objektyviai reikalingą ekspertą vien dėl to, kad konkrečiais biudžetiniais metais tam nebeliko lėšų.

8.5. Informacinių technologijų ir dokumentų valdymo sąnaudos

Komisijos veiklai būtų reikalinga saugi sistema:

  • skundams pateikti;
  • dokumentams gauti;
  • bylos medžiagai tvarkyti;
  • Komisijos narių ir ekspertų prieigai kontroliuoti;
  • procesiniams terminams stebėti;
  • sprendimams ir išvadoms registruoti;
  • statistikai kaupti.

 

Jeigu būtų kuriama visiškai atskira informacinė sistema, sąnaudos galėtų būti reikšmingos.

Todėl pirmiausia turėtų būti įvertinta, ar Komisijos procesus galima integruoti į esamas valstybės ar VMVT informacines sistemas.

Kartu integravimas neturėtų pažeisti Komisijos funkcinio nepriklausomumo ar bylose esančios informacijos konfidencialumo.

8.6. Vertimo ir užsienio ekspertų sąnaudos

Jeigu atskirose bylose būtų pasitelkiami užsienio ekspertai, gali atsirasti papildomų sąnaudų:

  • dokumentų vertimui;
  • eksperto išvados vertimui;
  • terminijos tikslinimui;
  • užsienio eksperto atlygiui;
  • tarptautiniam dokumentų perdavimui ar kitoms organizacinėms priemonėms.

 

Tokios sąnaudos tikėtina būtų retos, tačiau sudėtingose bylose gali būti reikšmingos.

Todėl jų nereikėtų ignoruoti planuojant rezervą nenumatytoms ekspertinėms išlaidoms.

8.7. Netiesioginės valstybės sąnaudos

Be tiesioginių biudžetinių išlaidų galėtų atsirasti ir netiesioginių sąnaudų.

Jos galėtų būti susijusios su:

  • VMVT vadovybės ir teisės padalinių dalyvavimu kuriant sistemą;
  • kitų institucijų informacinių procesų pritaikymu;
  • duomenų apsaugos procedūrų parengimu;
  • Komisijos veiklos metodine priežiūra;
  • periodine teisės aktų ir metodikos peržiūra.

 

Šios sąnaudos gali būti paskirstytos tarp jau egzistuojančių institucinių funkcijų, todėl ne visada reikštų atskiras naujas biudžeto eilutes.

Tačiau jos turėtų būti įvertintos atliekant galutinį reguliavimo poveikio vertinimą.

8.8. Galimos netiesioginės ekonominės naudos

Vertinant Komisijos kainą turėtų būti atsižvelgiama ir į potencialias netiesiogines naudas.

Jos galėtų atsirasti dėl:

  • mažesnio ekspertinių veiksmų dubliavimo;
  • ankstesnio ginčų išsprendimo;
  • aiškesnio profesinių klausimų atribojimo;
  • mažesnės dalies nepagrįstai tęsiamų ginčų;
  • veterinarinių paslaugų kokybės gerėjimo;
  • pasikartojančių profesinių problemų prevencijos;
  • geresnės dokumentacijos ir priežiūros tęstinumo;
  • didesnio visuomenės pasitikėjimo veterinarijos sistema.

 

Šių naudų nereikėtų dirbtinai paversti tikslia pinigine suma, jeigu nėra patikimų duomenų.

Tačiau jos yra reikšmingos vertinant, ar Komisijos modelio sąnaudos yra proporcingos siekiamam viešajam interesui.

9. GALIMI KOMISIJOS FINANSAVIMO MODELIAI

Komisijos finansavimo modelis turėtų užtikrinti du tarpusavyje susijusius tikslus:

  1. pakankamus išteklius nepriklausomam ir kokybiškam profesiniam vertinimui;
  2. realų procedūros prieinamumą gyvūnų savininkams.

 

Finansavimo mechanizmas neturėtų sudaryti ekonominių paskatų Komisijai priimti vienokio ar kitokio turinio išvadą, todėl Komisijos ar eksperto finansavimas negalėtų būti siejamas su profesinio trūkumo nustatymu, skundo patenkinimu ar kitu konkrečiu bylos rezultatu.

9.1. Finansavimas valstybės biudžeto lėšomis

Pagrindinis Komisijos veiklos finansavimo šaltinis galėtų būti valstybės biudžeto asignavimai.⁹

Toks modelis labiausiai atitiktų Komisijos, kaip įstatymu nustatyto viešojo profesinio vertinimo mechanizmo, paskirtį.

Valstybės biudžeto lėšomis galėtų būti finansuojama:

  • Komisijos administracinė veikla;
  • sekretoriato funkcijos;
  • Komisijos narių atlygis;
  • nepriklausomų ekspertų darbas;
  • informacinių sistemų palaikymas;
  • vertimo išlaidos;
  • metodikos atnaujinimas;
  • veiklos statistikos ir ataskaitų rengimas.

 

Jeigu Komisija būtų organizuojama prie VMVT, jos finansavimas galėtų būti planuojamas kaip atskira aiškiai identifikuojama VMVT asignavimų dalis.

Tai leistų atskirti Komisijos profesinio vertinimo veiklos finansavimą nuo bendrųjų VMVT kontrolės funkcijų.

9.2. Dalinio pareiškėjo mokesčio modelis

Galėtų būti svarstomas simbolinis arba nedidelis skundo pateikimo mokestis, jeigu būtų nustatyta, kad toks mechanizmas reikalingas siekiant sumažinti akivaizdžiai nepagrįstų ar piktnaudžiaujamojo pobūdžio kreipimųsi skaičių.

Tačiau toks mokestis neturėtų:

  • tapti pagrindiniu Komisijos finansavimo šaltiniu;
  • būti siejamas su faktinėmis ekspertizės sąnaudomis;
  • būti toks didelis, kad ribotų realią teisę kreiptis;
  • didėti priklausomai nuo bylos sudėtingumo.

 

Jeigu būtų nustatytas mokestis, turėtų būti svarstomos jo netaikymo ar sumažinimo galimybės tais atvejais, kai pareiškėjo finansinė padėtis objektyviai apsunkintų teisės kreiptis įgyvendinimą.

Mokesčio paskirtis turėtų būti procesinė, o ne fiskalinė.

9.3. Veterinarijos sektoriaus įnašo modelio vertinimas

Teoriškai galėtų būti svarstomas ir tam tikras veterinarijos sektoriaus finansinis prisidėjimas prie Komisijos sistemos.

Tačiau toks modelis turėtų būti vertinamas ypač atsargiai.

Jeigu Komisijos finansavimas būtų tiesiogiai priklausomas nuo konkrečių veterinarijos paslaugų teikėjų, profesinių asociacijų ar draudikų įmokų, visuomenei galėtų kilti pagrįstų abejonių dėl jos nepriklausomumo.

Todėl finansavimo mechanizmas neturėtų sukurti tiesioginio finansinio ryšio tarp konkrečioje byloje vertinamo subjekto ir Komisijos ar paskirto eksperto.

Jeigu ateityje būtų svarstomas bendras sektoriaus finansavimo mechanizmas, jis turėtų būti:

  1. nustatytas įstatymu;
  2. administruojamas per valstybės biudžeto ar kitą nepriklausomą viešųjų finansų sistemą;
  3. nesiejamas su konkrečiais skundais ar konkrečiomis bylomis;
  4. nedarantis poveikio Komisijos sudėčiai, ekspertų paskyrimui ar išvadų turiniui.

9.4. Mišrus finansavimo modelis

Praktiniu požiūriu galėtų būti svarstomas mišrus modelis, kuriame:

  • pagrindinės administracinės ir ekspertinės sąnaudos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis;
  • pareiškėjui gali būti nustatomas nedidelis procesinis mokestis;
  • atskiros specifinės išlaidos finansuojamos pagal įstatyme aiškiai nustatytą tvarką.

 

Toks modelis galėtų padėti subalansuoti sistemos prieinamumą ir atsakingą jos naudojimą.

Tačiau bet kuriuo atveju Komisijos finansinis stabilumas neturėtų priklausyti nuo per metus pateiktų skundų skaičiaus.

9.5. Draudimas perkelti ekspertizės sąnaudas vienai ginčo šaliai prieš galutinį vertinimą

Komisijos paskirto nepriklausomo eksperto atlygis neturėtų būti tiesiogiai mokamas pareiškėjo ar vertinamo veterinarijos paslaugų teikėjo.

Toks tiesioginis finansinis santykis galėtų kelti abejonių dėl eksperto nepriklausomumo.

Todėl ekspertinio vertinimo išlaidos turėtų būti administruojamos per Komisijos ar kitos viešosios institucijos biudžetą.

Jeigu ateityje būtų nustatyta tam tikrų proceso išlaidų paskirstymo tarp šalių sistema, ji turėtų būti aiškiai reglamentuota įstatymu ir neturėtų daryti jokios įtakos eksperto paskyrimui ar išvados turiniui.

9.6. Finansinio rezervo poreikis

Komisijos metinis darbo krūvis gali svyruoti.

Atskirais metais gali pasitaikyti:

  • daugiau sudėtingų bylų;
  • kelių ekspertų reikalaujančių atvejų;
  • užsienio eksperto poreikis;
  • didesnės apimties dokumentų vertimai;
  • pakartotinis ekspertinis vertinimas;
  • kitos nenumatytos profesinės išlaidos.

 

Todėl Komisijos finansavimo modelyje tikslinga numatyti tam tikrą rezervą sudėtingoms ar išskirtinėms byloms.

Tai sumažintų riziką, kad profesionaliai būtinas vertinimas būtų ribojamas vien dėl einamųjų metų biudžeto struktūros.

10. PRELIMINARŪS KOMISIJOS VEIKLOS APIMTIES IR SĄNAUDŲ SCENARIJAI

Šiame peticijos etape nėra pakankamo faktinio pagrindo tiksliai numatyti, kiek skundų Komisija gautų per metus.

Todėl preliminarus finansinio poreikio vertinimas turėtų būti grindžiamas ne viena prognoze, bet keliais veiklos scenarijais.

Toks metodas leistų įvertinti, kaip Komisijos išteklių poreikis keistųsi priklausomai nuo faktinio darbo krūvio.

10.1. Scenarijų sudarymo principas

Vertinant Komisijos veiklos apimtį turėtų būti atskiriami bent šie rodikliai:

  1. bendras per metus gautų skundų skaičius;
  2. skundų, kuriuos atsisakoma nagrinėti dėl nepriimtinumo, dalis;
  3. iš esmės nagrinėjamų bylų skaičius;
  4. bylų, kurioms reikalingas nepriklausomas ekspertas, dalis;
  5. bylų, kurioms reikia daugiau negu vieno eksperto, dalis;
  6. vidutinis Komisijos narių darbo laikas vienai bylai;
  7. vidutinis administracinio sekretoriato darbo laikas vienai bylai;
  8. vidutinė ekspertinio vertinimo kaina;
  9. papildomų vertimo ar kitų specifinių išlaidų dalis.

 

Tik nustačius šiuos dydžius būtų galima patikimai apskaičiuoti metinį finansinį poreikį.

10.2. Mažo darbo krūvio scenarijus

Mažo darbo krūvio scenarijuje būtų daroma prielaida, kad Komisijai pateikiamas palyginti nedidelis skundų skaičius ir tik daliai bylų reikalingas nepriklausomas ekspertinis vertinimas.

Tokiu atveju:

  • Komisijos sekretoriato funkcijas galėtų atlikti ribotas darbuotojų skaičius;
  • nebūtų poreikio kurti didelio atskiro administracinio padalinio;
  • dalis bendrųjų funkcijų galėtų būti vykdoma naudojantis esama VMVT infrastruktūra;
  • ekspertų išlaidos sudarytų didžiausią kintamųjų sąnaudų dalį.

 

Šis scenarijus galėtų būti tinkamas pradiniam Komisijos veiklos etapui.

10.3. Vidutinio darbo krūvio scenarijus

Vidutinio darbo krūvio atveju Komisijos veiklai jau galėtų reikėti nuolatinių aiškiai paskirtų administracinių darbuotojų.

Galėtų didėti:

  • ekspertų paskyrimo dažnis;
  • Komisijos posėdžių skaičius;
  • bylų dokumentų apimtis;
  • terminų kontrolės ir proceso administravimo darbo krūvis;
  • metinės veiklos analizės poreikis.

 

Tokiu atveju būtų tikslinga vertinti atskiro Komisijos sekretoriato struktūrinio vieneto ar specializuotos funkcijos sukūrimą VMVT viduje.

10.4. Didelio darbo krūvio scenarijus

Jeigu Komisijai būtų pateikiamas didelis skundų skaičius, reikėtų vertinti platesnius administracinius pajėgumus.

Tokiu atveju galėtų reikėti:

  • didesnio sekretoriato;
  • dažnesnių Komisijos posėdžių;
  • platesnio ekspertų tinklo;
  • papildomų informacinių sistemų automatizavimo;
  • atskirų bylų koordinatorių;
  • didesnio finansinio rezervo ekspertams.

 

Didelis darbo krūvis taip pat galėtų kelti riziką Komisijos narių profesiniam pervargimui, jeigu jų funkcijos būtų vykdomos tik papildomai šalia pagrindinio darbo.

Todėl tokiame scenarijuje galėtų reikėti peržiūrėti ir Komisijos narių darbo organizavimo modelį.

10.5. Bandomojo laikotarpio reikšmė

Pradiniame Komisijos veiklos etape tikslinga būtų numatyti intensyvesnį duomenų rinkimą apie faktines jos sąnaudas ir darbo krūvį.

Pirmųjų veiklos metų duomenys leistų nustatyti:

  • realų skundų skaičių;
  • jų priimtinumo struktūrą;
  • vidutinę bylos administravimo trukmę;
  • ekspertų pasitelkimo dažnį;
  • vidutines ekspertinio vertinimo sąnaudas;
  • faktinį Komisijos narių darbo krūvį;
  • dažniausias procedūrų vėlavimo priežastis.

 

Remiantis šiais duomenimis būtų galima tikslinti nuolatinį Komisijos finansavimo modelį.

10.6. Kodėl šiame etape netikslinga pateikti vieną konkrečią metinę sumą

Peticijos stadijoje pateikus vieną konkrečią metinę Komisijos veiklos kainą be patikimos statistinės bazės, būtų sukurtas klaidingas tikslumo įspūdis.

Tokia suma priklausytų nuo daugelio šiuo metu nenustatytų kintamųjų.

Todėl šio priedo tikslas yra:

  • identifikuoti sąnaudų kategorijas;
  • parodyti, nuo ko priklauso jų dydis;
  • nustatyti racionalią finansavimo logiką;
  • pagrįsti, kad Komisijos modelis gali būti įgyvendinamas laipsniškai ir proporcingai faktiniam darbo krūviui.

 

Konkretūs finansiniai skaičiavimai turėtų būti atlikti rengiant teisės akto projektą ir jo poveikio vertinimą, naudojant tuo metu turimus faktinius institucinius ir ekonominius duomenis.

11. PAGRINDINĖS FINANSINĖS, ADMINISTRACINĖS IR INSTITUCINĖS RIZIKOS

Komisijos modelio veiksmingumas priklausytų ne vien nuo tinkamo teisinio reglamentavimo.

Net ir gerai suformuluota teisinė sistema galėtų neveikti tinkamai, jeigu nebūtų valdomos praktinės finansinės ir administracinės rizikos.

11.1. Nepakankamo finansavimo rizika

Viena svarbiausių rizikų būtų situacija, kai Komisijai formaliai suteikiama plati profesinio vertinimo kompetencija, tačiau neskiriama pakankamai lėšų jai vykdyti.

Tai galėtų lemti:

  • ekspertų pasitelkimo ribojimą;
  • bylų nagrinėjimo terminų viršijimą;
  • pernelyg didelį Komisijos narių darbo krūvį;
  • paviršutiniškesnį sudėtingų bylų vertinimą;
  • kvalifikuotų ekspertų trūkumą;
  • pasitikėjimo Komisija mažėjimą.

 

Todėl Komisijos finansavimas turėtų būti planuojamas pagal realų jos darbo krūvį ir periodiškai peržiūrimas.

11.2. Perteklinės administracinės struktūros rizika

Priešinga rizika būtų perteklinės struktūros sukūrimas dar nežinant realaus Komisijos darbo krūvio.

Jeigu iš anksto būtų sukurta didelė atskira administracija, nors faktiškai gaunamų bylų būtų nedaug, galėtų atsirasti neproporcingų nuolatinių išlaidų.

Todėl Komisijos struktūra turėtų būti plečiama laipsniškai pagal faktinius duomenis.

11.3. Ekspertų trūkumo rizika

Net ir turint pakankamą finansavimą gali būti sudėtinga surasti:

  • tinkamos specializacijos;
  • pakankamos profesinės patirties;
  • interesų konflikto neturintį;
  • per nustatytą terminą galintį atlikti vertinimą ekspertą.

 

Ši rizika ypač reikšminga mažoje profesinėje bendruomenėje.

Todėl reikėtų:

  1. iš anksto formuoti ekspertų tinklą;
  2. nustatyti aiškius atrankos kriterijus;
  3. sudaryti galimybę pasitelkti užsienio specialistus;
  4. užtikrinti konkurencingą atlyginimą;
  5. numatyti ekspertų pakeitimo procedūrą.

11.4. Bylų nagrinėjimo terminų nesilaikymo rizika

Jeigu skundų skaičius viršytų prognozes, Komisija galėtų susidurti su bylų kaupimosi problema.

Todėl turėtų būti nuolat stebima:

  • kiek bylų laukia nagrinėjimo;
  • kiek bylų viršija pagrindinį terminą;
  • dėl kokių priežasčių terminai pratęsiami;
  • kiek laiko trunka eksperto paskyrimas;
  • kiek laiko rengiamas ekspertinis vertinimas.

 

Didėjantis bylų likutis turėtų būti ankstyvas signalas dėl papildomų administracinių ar ekspertinių išteklių poreikio.

11.5. Interesų konfliktų rizika

Dėl nedidelės veterinarijos profesinės bendruomenės gali būti sudėtinga visiškai išvengti profesinių ryšių tarp Komisijos narių, ekspertų ir vertinamų asmenų.

Todėl interesų konfliktų sistema turėtų būti grindžiama ne abstrakčiu reikalavimu „nepažinoti“ vertinamo gydytojo, bet konkrečiu reikšmingų ryšių vertinimu.

Turėtų būti:

  • išankstinis interesų deklaravimas;
  • pareiga nusišalinti;
  • galimybė proceso šalims pateikti motyvuotą informaciją apie galimą interesų konfliktą;
  • iš anksto nustatytas pakaitinio nario ar eksperto paskyrimo mechanizmas.

11.6. Funkcinio nepriklausomumo susilpnėjimo rizika

Komisijos organizavimas prie VMVT turi administracinių privalumų, tačiau kartu kelia riziką, kad ilgainiui profesinio vertinimo funkcija gali būti pernelyg integruota į bendrą VMVT administracinę struktūrą.

Todėl turėtų būti saugomos pagrindinės Komisijos nepriklausomumo garantijos:

  • savarankiškas profesinių išvadų priėmimas;
  • draudimas VMVT vadovybei keisti išvadas;
  • aiški Komisijos ir kontrolės funkcijų atskirtis;
  • nepriklausomas ekspertų parinkimo mechanizmas;
  • iš anksto nustatytos Komisijos narių kadencijos ir pakeitimo sąlygos.

11.7. Pernelyg formalizuoto proceso rizika

Kita rizika – Komisijos procedūros pavertimas pernelyg sudėtingu beveik teisminiu procesu.

Jeigu kiekvienai bylai būtų taikoma itin formali procedūra, tai galėtų:

  • didinti administracines sąnaudas;
  • ilginti procesą;
  • apsunkinti pareiškėjų galimybę dalyvauti be teisininko;
  • atitraukti dėmesį nuo pagrindinio profesinio klausimo.

 

Todėl procedūrinės garantijos turi būti pakankamos teisingam ir nešališkam procesui, tačiau procesas turėtų išlikti specializuotas profesinio vertinimo mechanizmas.

11.8. Profesinio vertinimo standartų „sustingimo“ rizika

Jeigu Komisija per ilgą laiką remtųsi nekintančia metodika ar pasenusiais profesiniais šaltiniais, jos praktika galėtų atsilikti nuo veterinarinės medicinos mokslo ir profesinių standartų raidos.

Todėl būtina reguliari metodikos ir naudojamų profesinių šaltinių peržiūra.

Kartu metodikos atnaujinimas neturėtų būti taikomas retrospektyviai taip, kad būtų sukuriami nauji reikalavimai anksčiau atliktiems veiksmams.

11.9. Komisijos pavertimo sankcionavimo institucija rizika

Jeigu praktikoje Komisijos veikla būtų vertinama tik pagal tai, kiek profesinių trūkumų ji nustatė, galėtų susiformuoti netinkama institucinė paskata.

Komisijos veiklos kokybė neturėtų būti matuojama pagal:

  • patenkintų skundų procentą;
  • nustatytų profesinių trūkumų skaičių;
  • VMVT pradėtų sankcijų skaičių.

 

Lygiai taip pat jos kokybė neturėtų būti vertinama pagal mažą nustatytų trūkumų skaičių.

Pagrindinis kriterijus turėtų būti profesinių išvadų pagrįstumas, nuoseklumas, nepriklausomumas ir savalaikiškumas.

11.10. Visuomenės nepagrįstų lūkesčių rizika

Jeigu Komisijos funkcija nebūtų tinkamai paaiškinta, visuomenėje galėtų susidaryti įspūdis, kad ji:

  • atlygina žalą;
  • baudžia veterinarijos gydytojus;
  • panaikina licencijas;
  • garantuoja teigiamą sprendimą kiekvienu nepalankaus gydymo atveju.

 

Todėl kartu su Komisijos steigimu turėtų būti parengta aiški vieša informacija apie:

  1. Komisijos kompetenciją;
  2. jos kompetencijos ribas;
  3. galimus išvadų tipus;
  4. Komisijos išvados teisinę reikšmę;
  5. kitus galimus teisių gynimo būdus.

 

Tinkamas visuomenės informavimas būtų svarbi efektyvaus sistemos veikimo sąlyga.

12. ILGALAIKIS SOCIALINIS IR PROFESINIS POVEIKIS

Komisijos modelio poveikis neturėtų būti vertinamas vien pagal išnagrinėtų skundų skaičių ar tiesiogines valstybės biudžeto išlaidas.

Ilgalaikė tokio mechanizmo reikšmė galėtų pasireikšti platesniu poveikiu veterinarinių paslaugų kokybei, profesinės atsakomybės kultūrai, gyvūnų savininkų pasitikėjimui, profesinių standartų aiškumui ir sisteminių problemų prevencijai.

12.1. Poveikis veterinarinių paslaugų kokybei

Nuoseklus ir nepriklausomas profesinis vertinimas galėtų prisidėti prie veterinarinių paslaugų kokybės gerinimo ne tik individualių bylų lygmeniu.

Jeigu Komisijos praktikoje būtų sistemingai identifikuojamos pasikartojančios problemos, pavyzdžiui:

  • nepakankamas klinikinės būklės dokumentavimas;
  • nepakankamas diagnostinių rezultatų įvertinimas;
  • pavėluotas gydymo taktikos peržiūrėjimas;
  • nepakankama paciento stebėsena;
  • neaiškus priežiūros perdavimas;
  • nepakankamas savininko informavimas;
  • kompetencijos ribų neatpažinimas;
  • nepakankamas siuntimo ar konsultacijos poreikio įvertinimas,
  • tokie duomenys galėtų būti naudojami profesinės praktikos kokybei gerinti.

 

Svarbu, kad tokia informacija būtų naudojama ne individualių asmenų viešam kaltinimui, bet sisteminių profesinės praktikos problemų identifikavimui.

12.2. Poveikis profesinės atsakomybės kultūrai

Komisijos veikla galėtų prisidėti prie profesinės atsakomybės kultūros, kurioje nepalankus gydymo rezultatas nėra automatiškai tapatinamas su profesine klaida, tačiau nustatyti profesiniai trūkumai taip pat nėra ignoruojami.

Toks modelis galėtų skatinti profesinę aplinką, kurioje:

  • profesiniai sprendimai yra motyvuojami;
  • klinikinė rizika vertinama sąmoningai;
  • gydymo taktika peržiūrima pasikeitus aplinkybėms;
  • profesinės klaidos analizuojamos kaip pacientų saugos ir kokybės gerinimo šaltinis;
  • specialistai nebijo pagrįstai pripažinti profesinio neapibrėžtumo;
  • sudėtingais atvejais laiku ieškoma papildomos kompetencijos.

 

Tokio poveikio pasiekimui svarbu, kad Komisijos praktika nebūtų orientuota vien į sankcijų inicijavimą.

12.3. Poveikis gyvūnų sveikatai ir gerovei

Ilgalaikis Komisijos modelio tikslas būtų ne pats ginčų nagrinėjimas, bet veterinarinių paslaugų kokybės ir gyvūnų pacientų saugos gerinimas.

Jeigu profesinių bylų analizė padėtų anksčiau nustatyti pasikartojančias sistemines problemas, tai galėtų prisidėti prie:

  1. geresnio pavojingų būklių atpažinimo;
  2. savalaikiškesnės diagnostikos;
  3. racionalesnio gydymo taktikos keitimo;
  4. geresnės pacientų stebėsenos;
  5. saugesnio hospitalizavimo;
  6. aiškesnio priežiūros perdavimo;
  7. savalaikiškesnio siuntimo;
  8. geresnės komplikacijų prevencijos ir valdymo.

 

Tokiu būdu Komisijos veiklos rezultatai galėtų turėti prevencinę reikšmę ir tiems gyvūnams, kurių gydymas niekada netaptų individualaus skundo objektu.

12.4. Poveikis veterinarijos gydytojų profesiniam saugumui

Objektyvi profesinio vertinimo sistema galėtų sustiprinti ne tik gyvūnų savininkų, bet ir veterinarijos gydytojų profesinį saugumą.

Veterinarijos gydytojas sudėtingoje klinikinėje situacijoje negali garantuoti gydymo rezultato.

Todėl sistema, kurioje veterinarijos gydytojo veiksmai vertinami:

  • pagal sprendimo priėmimo momentą;
  • pagal tuo metu turėtą ir pagrįstai turėtą būti surinktą informaciją;
  • pripažįstant kelias profesionaliai pagrįstas alternatyvas;
  • atskiriant komplikaciją nuo profesinio trūkumo;
  • atsižvelgiant į realias kompetencijos ir praktikos aplinkybes,
  • galėtų apsaugoti veterinarijos gydytojus nuo nepagrįsto atsakomybės siejimo vien su nepalankiu rezultatu.

 

Tai būtų svarbi pusiausvyra tarp gyvūnų savininkų teisėtų interesų apsaugos ir veterinarijos gydytojų profesinio savarankiškumo.

12.5. Poveikis profesinių standartų aiškumui

Komisijos praktika galėtų padėti palaipsniui aiškinti, kaip bendrieji veterinarijos profesinio rūpestingumo principai taikomi konkrečioms klinikinėms situacijoms.

Tačiau tai neturėtų reikšti, kad kiekviena ankstesnė Komisijos išvada taptų formaliai privalomu precedentu kitai bylai.

Veterinarinė medicina yra individualizuota profesinė veikla, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas pagal konkrečias aplinkybes.

Kartu nuosekliai skelbiami apibendrinti Komisijos metodiniai išaiškinimai galėtų padėti profesijai geriau suprasti:

  • kokie kriterijai laikomi reikšmingais;
  • kaip vertinama diagnostikos apimtis;
  • kada svarbus pakartotinis vertinimas;
  • kaip vertinamas siuntimo poreikis;
  • kokia informacija turi būti dokumentuojama;
  • kaip atskiriamas profesinis trūkumas nuo profesionaliai pagrįsto pasirinkimo.

12.6. Poveikis profesiniam mokymui ir kvalifikacijos tobulinimui

Komisijos veiklos metu sukaupta apibendrinta informacija galėtų būti naudojama planuojant veterinarijos gydytojų kvalifikacijos tobulinimo kryptis.

Jeigu tam tikros problemos kartotųsi keliuose skirtinguose atvejuose, galėtų būti tikslinga rekomenduoti papildomą profesinį mokymą konkrečioje srityje.

Tokiu būdu profesinis vertinimas būtų susietas ne tik su individualaus atvejo analize, bet ir su praktikos gerinimu.

Tai galėtų būti ypač aktualu:

  • pacientų saugos;
  • skubiosios veterinarinės pagalbos;
  • klinikinės dokumentacijos;
  • vaistų saugaus naudojimo;
  • hospitalizuotų pacientų stebėsenos;
  • komunikacijos su savininku;
  • priežiūros perdavimo;
  • profesinių kompetencijos ribų atpažinimo srityse.

12.7. Poveikis visuomenės pasitikėjimui institucijomis

Gyvūnų savininkų pasitikėjimas valstybine sistema priklauso ne vien nuo to, ar jų skundai patenkinami.

Pasitikėjimą gali stiprinti pats procesas, jeigu jis:

  • aiškus;
  • nešališkas;
  • pagrįstas specialiosiomis žiniomis;
  • vyksta per nustatytą terminą;
  • užtikrina galimybę pateikti argumentus;
  • baigiamas motyvuota išvada.

 

Todėl Komisijos modelio sėkmė turėtų būti vertinama ne pagal pareiškėjams palankių išvadų skaičių, bet pagal procedūros kokybę ir gebėjimą pateikti pagrįstą profesinį atsakymą.

12.8. Poveikis skaidrumui ir sisteminių problemų matomumui

Šiuo metu pavieniai veterinarinių paslaugų ginčai gali būti nagrinėjami skirtingose institucijose arba apskritai nepasiekti institucinio vertinimo.

Dėl to gali trūkti bendro vaizdo apie:

  • dažniausiai pasitaikančius ginčų tipus;
  • profesinių trūkumų pobūdį;
  • klinikines sritis, kuriose kyla daugiausia problemų;
  • dokumentacijos trūkumus;
  • organizacines pacientų saugos problemas.

 

Komisijos veiklos statistika galėtų sudaryti sąlygas tokius duomenis sisteminti.

Tačiau viešinant statistiką turėtų būti užtikrinama, kad nebūtų nepagrįstai identifikuojami konkretūs pacientai, savininkai, veterinarijos gydytojai ar paslaugų teikėjai.

13. POVEIKIO STEBĖSENA IR PERIODINIS MODELIO PERŽIŪRĖJIMAS

Komisijos modelio poveikis turėtų būti vertinamas ne tik iki jo įgyvendinimo, bet ir pradėjus sistemai veikti.

Kadangi dalis svarbių veiksnių šiuo metu negali būti patikimai prognozuojami, faktinių veiklos duomenų rinkimas būtų būtina būsimos sistemos dalis.

13.1. Pagrindiniai veiklos rodikliai

Komisija turėtų kaupti bent šiuos apibendrintus statistinius duomenis:

  1. per metus gautų skundų skaičių;
  2. skundų, kuriuos atsisakyta nagrinėti, skaičių ir pagrindines priežastis;
  3. iš esmės išnagrinėtų bylų skaičių;
  4. bylų, kuriose pasitelktas nepriklausomas ekspertas, skaičių;
  5. bylų, kuriose pasitelkti keli ekspertai, skaičių;
  6. vidutinę ir medianinę bylų nagrinėjimo trukmę;
  7. bylų, kuriose pratęstas nagrinėjimo terminas, skaičių;
  8. nustatytų profesinių trūkumų pobūdį;
  9. bylų, kuriose duomenų nepakako kategoriškai išvadai, dalį;
  10. Komisijos sprendimų ar išvadų ginčijimo mastą;
  11. Komisijos veiklos metines administracines ir ekspertines sąnaudas.

13.2. Kokybiniai veiklos rodikliai

Vien kiekybinės statistikos nepakaktų Komisijos veiklos kokybei įvertinti.

Turėtų būti vertinama ir:

  • galutinių išvadų motyvavimo kokybė;
  • metodikos taikymo nuoseklumas;
  • skirtingų bylų profesinio vertinimo vienodumas;
  • interesų konfliktų valdymo veiksmingumas;
  • proceso dalyvių informavimo kokybė;
  • ekspertų paskyrimo trukmė;
  • dažniausios procedūrų vėlavimo priežastys;
  • metodikos taikymo praktinės problemos.

13.3. Komisijos metinė veiklos ataskaita

Tikslinga numatyti viešą Komisijos metinę veiklos ataskaitą.

Joje galėtų būti pateikiama:

  1. pagrindinė veiklos statistika;
  2. bylų nagrinėjimo terminų duomenys;
  3. pagrindinės profesinių ginčų kategorijos;
  4. dažniausiai nustatomi profesiniai ir organizaciniai trūkumai;
  5. sisteminės profesinės praktikos problemos;
  6. ekspertų sistemos veikimo rodikliai;
  7. Komisijos veiklos sąnaudos;
  8. rekomendacijos dėl metodikos, teisės aktų ar profesinio mokymo tobulinimo.

 

Ataskaita neturėtų būti naudojama individualių bylų viešinimui.

13.4. Pirmojo išsamaus vertinimo terminas

Tikslinga būtų numatyti, kad po pirmųjų dvejų arba trejų Komisijos veiklos metų būtų atliktas išsamus modelio veiksmingumo vertinimas.

Toks laikotarpis leistų sukaupti pakankamai faktinių duomenų ir kartu pakankamai anksti nustatyti esminius modelio trūkumus.

Vertinant turėtų būti atsakyta bent į šiuos klausimus:

  1. ar Komisijos kompetencija nustatyta pakankamai aiškiai;
  2. ar išlaikytas funkcinis nepriklausomumas;
  3. ar procedūriniai terminai realistiški;
  4. ar ekspertų sistema veikia pakankamai efektyviai;
  5. ar finansavimas atitinka realų darbo krūvį;
  6. ar nėra nepagrįsto institucijų funkcijų dubliavimo;
  7. ar Komisijos veikla realiai gerina profesinio vertinimo prieinamumą;
  8. ar metodika taikoma nuosekliai;
  9. ar neatsirado neproporcinga administracinė našta veterinarijos paslaugų teikėjams;
  10. ar reikalingi teisės aktų ar procedūrų pakeitimai.

 

13.5. Periodinis metodikos atnaujinimas

Priedo Nr. 6 pagrindu sukurta profesinio vertinimo metodika turėtų būti periodiškai peržiūrima atsižvelgiant į:

  • veterinarinės medicinos mokslo raidą;
  • profesinių standartų pokyčius;
  • naujus teisės aktus;
  • Komisijos praktikoje nustatytas metodines problemas;
  • ekspertų sistemos patirtį.

 

Tačiau metodikos peržiūra neturėtų būti naudojama konkrečių jau išnagrinėtų bylų rezultatams retrospektyviai keisti.

13.6. Nepriklausomas modelio vertinimas

Po tam tikro veiklos laikotarpio galėtų būti tikslinga atlikti ir nepriklausomą išorinį Komisijos modelio vertinimą.

Jis galėtų apimti:

  • institucinį nepriklausomumą;
  • proceso efektyvumą;
  • finansinį tvarumą;
  • ekspertų sistemos veikimą;
  • procedūrinių garantijų pakankamumą;
  • poveikį gyvūnų savininkams ir veterinarijos profesijai.

 

Tokio vertinimo rezultatai galėtų būti naudojami sprendžiant dėl tolesnio modelio tobulinimo.

IŠVADOS

  1. Siūlomos Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisijos sukūrimas reikštų specializuoto veterinarinių paslaugų profesinio ir ekspertinio vertinimo mechanizmo įtvirtinimą, o ne naujos bendrosios valstybinės veterinarinės kontrolės institucijos sukūrimą.
  2. Komisija galėtų būti organizuojama prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, naudojantis dalimi esamos administracinės infrastruktūros, tačiau jos profesinio ir ekspertinio vertinimo funkcijos turėtų būti aiškiai atskirtos nuo VMVT valstybinės veterinarinės kontrolės, licencijavimo ir administracinių priemonių taikymo funkcijų. Komisijos funkcinis nepriklausomumas turėtų būti realiai užtikrintas įstatymu.
  3. Komisijos modelis neturėtų pakeisti vartotojų ginčus nagrinėjančių institucijų, teismų, draudikų ar kitų kompetentingų subjektų funkcijų. Komisijos pagrindinė paskirtis būtų specialiosiomis veterinarinės medicinos žiniomis įvertinti konkrečių profesinių veiksmų, sprendimų, neveikimo ar delsimo pagrįstumą ir, kai tai galima patikimai nustatyti, profesinę bei klinikinę nustatyto trūkumo reikšmę.
  4. Komisijos išvada savaime neturėtų reikšti civilinės atsakomybės, teisinio priežastinio ryšio, žalos dydžio, žalos atlyginimo, administracinės ar baudžiamosios atsakomybės arba veterinarijos praktikos licencijos galiojimo klausimų išsprendimo. Šie klausimai turėtų likti atitinkamų kompetentingų institucijų ar teismų kompetencijoje.
  5. Tinkamai sureguliuotas Komisijos modelis galėtų sumažinti institucinį neaiškumą dėl sudėtingų veterinarinės medicinos profesinių klausimų vertinimo, padėti aiškiau atriboti profesinius ir teisinius klausimus bei mažinti nepagrįstą tų pačių profesinių aplinkybių vertinimo dubliavimą skirtinguose procesuose.
  6. Komisijos veikla sukurtų papildomą administracinį krūvį VMVT, tačiau jo mastas priklausytų nuo faktinio skundų skaičiaus, jų sudėtingumo, ekspertų pasitelkimo dažnio ir pasirinkto administravimo modelio. Didžiausias nuolatinis administracinis poreikis tikėtinas Komisijos sekretoriato funkcijoms, todėl administraciniai pajėgumai turėtų būti didinami proporcingai faktiniam darbo krūviui.
  7. Veterinarijos paslaugų teikėjams Komisijos modelis sukurtų tam tikrą papildomą administracinę naštą, susijusią su dokumentų, duomenų ir paaiškinimų pateikimu, tačiau ši našta turėtų būti proporcinga konkrečios bylos poreikiams. Komisijos veikla kartu galėtų skatinti geresnę veterinarinės dokumentacijos kokybę, priežiūros tęstinumą ir nuoseklesnes vidaus kokybės procedūras.
  8. Komisijos modelis neturėtų skatinti perteklinio dokumentavimo ar vadinamosios gynybinės veterinarijos. Profesinis vertinimas turėtų būti grindžiamas vertinamo momento aplinkybėmis, pripažįstant profesionaliai pagrįsto klinikinio sprendimo ribas, galimas kelias lygiavertes profesines alternatyvas ir tai, kad nepalankus gydymo rezultatas savaime nėra profesinio trūkumo įrodymas.
  9. Specializuota profesinio vertinimo sistema galėtų sustiprinti ne tik gyvūnų savininkų, bet ir veterinarijos gydytojų teisių apsaugą. Objektyvus ir pagal iš anksto nustatytą metodiką atliekamas vertinimas galėtų apsaugoti veterinarijos gydytojus nuo nepagrįstų kaltinimų tais atvejais, kai gydymas buvo profesionaliai pagrįstas, nors jo rezultatas buvo nepalankus.
  10. Gyvūnų savininkams Komisijos sukūrimas suteiktų aiškesnę galimybę gauti nepriklausomą profesinį veterinarinio gydymo vertinimą ir sumažintų profesinių žinių asimetriją tarp savininko ir veterinarijos paslaugų teikėjo. Skundo pateikimo tvarka turėtų būti pakankamai paprasta, kad asmeniui nereikėtų profesionalaus teisinio atstovo vien tam, kad jo skundas būtų priimtas nagrinėti.
  11. Kartu gyvūnų savininkams turėtų būti aiškiai paaiškintos Komisijos kompetencijos ribos, kad nebūtų formuojami nepagrįsti lūkesčiai dėl automatinio žalos atlyginimo, sankcijų veterinarijos gydytojui ar teismui lygiaverčio sprendimo. Komisijos veiklos kokybė neturėtų būti vertinama pagal patenkintų skundų ar nustatytų profesinių trūkumų skaičių.
  12. Komisijos veiklos kokybė reikšmingai priklausytų nuo nepriklausomų, konkrečiam profesiniam klausimui kompetentingų ekspertų prieinamumo. Ekspertų sistema neturėtų būti grindžiama vieno universalaus eksperto modeliu; dėl riboto atskirų sričių specialistų skaičiaus ir galimų interesų konfliktų turėtų būti numatyta galimybė išimtiniais atvejais pasitelkti kitų valstybių ekspertus.
  13. Ekspertinis darbas turėtų būti tinkamai apmokamas, o eksperto atlygis negalėtų priklausyti nuo jo išvados turinio ar konkretaus bylos rezultato. Finansavimo mechanizmas taip pat neturėtų sukurti tiesioginės finansinės priklausomybės tarp konkrečioje byloje vertinamo subjekto, pareiškėjo ir Komisijos ar paskirto eksperto.
  14. Komisijos veikla galėtų pagerinti vartotojų ginčų ir teisminių procesų kokybę, nes profesiniai veterinarinės medicinos klausimai būtų aiškiau atskirti nuo teisinių klausimų. Tačiau Komisijos išvada neturėtų automatiškai saistyti teismo ar panaikinti papildomos ekspertizės ar kitų specialiųjų žinių šaltinių poreikio konkrečiame procese.
  15. Komisijos finansavimo pagrindą tikslinga sieti su valstybės biudžeto lėšomis. Galimas nedidelis procesinis mokestis galėtų būti svarstomas tik kaip papildoma priemonė, tačiau jis neturėtų tapti realia kliūtimi kreiptis į Komisiją ar perkelti pareiškėjui sudėtingo ekspertinio vertinimo finansinės naštos.
  16. Komisijos įgyvendinimo sąnaudos turėtų būti skirstomos į vienkartines steigimo, nuolatines administracines ir nuo konkrečių bylų priklausančias kintamąsias sąnaudas. Viena pagrindinių kintamųjų sąnaudų kategorijų tikėtina būtų nepriklausomų ekspertų atlygis. Kadangi šiuo metu nėra patikimų duomenų apie būsimą bylų skaičių ir jų sudėtingumą, šiame peticijos etape nėra pagrindo nustatyti vieną tariamai tikslią Komisijos metinio biudžeto sumą.
  17. Finansinis ir administracinis poreikis turėtų būti modeliuojamas pagal skirtingus darbo krūvio scenarijus, o pradėjus Komisijai veikti – sistemingai renkami duomenys apie skundų skaičių, jų priimtinumą, ekspertų poreikį, bylų nagrinėjimo trukmę, faktines vienos bylos sąnaudas ir kitus veiklos rodiklius. Po pirmųjų dvejų ar trejų veiklos metų tikslinga atlikti išsamų modelio veiksmingumo, finansinio tvarumo ir institucinio nepriklausomumo vertinimą.
  18. Atsižvelgiant į šiame priede nustatytas prielaidas, siūlomas Komisijos modelis gali būti vertinamas kaip instituciškai įgyvendinamas, jeigu jo steigimas būtų vykdomas proporcingai ir etapais, būtų užtikrintas pakankamas finansavimas, administraciniai ištekliai, nepriklausomų ekspertų prieinamumas, aiškus kompetencijų atribojimas ir realios funkcinio nepriklausomumo garantijos. Galutinis ekonominis ir administracinis poveikis turėtų būti tikslinamas rengiant konkretų Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo pakeitimo projektą ir jo įgyvendinamuosius teisės aktus, remiantis tuo metu turimais oficialiais faktiniais duomenimis.