Priedas Nr. 5
Šiame procedūros projekte detalizuojama peticijoje siūlomos Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisijos (toliau – Komisija) veterinarinių skundų nagrinėjimo ir nepriklausomo ekspertinio vertinimo procedūra. Procedūros projektas parengtas remiantis Priede Nr. 4 „Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisijos teisinio modelio koncepcija“ suformuotu Komisijos teisiniu modeliu ir detalizuoja jo procesinį įgyvendinimą.
Procedūros projekto tikslas – nustatyti nuoseklų, aiškų, prieinamą ir praktiškai įgyvendinamą procesą nuo skundo pateikimo Komisijai iki galutinės motyvuotos Komisijos išvados priėmimo, kartu užtikrinant pareiškėjo ir asmens, kurio profesinė veikla vertinama, procesines teises, Komisijos ir nepriklausomų ekspertų nešališkumą bei nepriklausomumą, objektyvų ir išsamų bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimą bei tinkamą specialiųjų veterinarinės medicinos žinių panaudojimą.
Šis procedūros projektas nėra savarankiškas teisės akto projektas. Jame pateikiamas siūlomos specializuotos veterinarinių skundų nagrinėjimo ir ekspertinio vertinimo procedūros modelis. Esminiai Komisijos įgaliojimai, pagrindinės proceso dalyvių teisės ir pareigos, skundo nagrinėjimo garantijos, nepriklausomo ekspertinio vertinimo pagrindai, Komisijos galutinės išvados priėmimo ir jos teisinės reikšmės pagrindai turėtų būti įtvirtinti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme Nr. I-2110, o išsamesnės organizacinės ir techninės procedūros taisyklės – įstatymo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Šiuo metu galiojančiame Veterinarijos įstatyme šiame projekte siūloma specializuota Komisijos vykdoma veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo procedūra atskirai nereglamentuota.¹ Dabartinė Veterinarijos įstatymo suvestinė redakcija galioja 2025 m. sausio 1 d.–2026 m. gruodžio 31 d., o nuo 2027 m. sausio 1 d. numatyta kita redakcija pagal 2025 m. rugsėjo 18 d. įstatymą Nr. XV-430.
Procedūros modelį siūloma grįsti teisėtumo, funkcinio nepriklausomumo, nešališkumo, objektyvumo, išsamumo, proporcingumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, profesionalumo, išvadų motyvavimo, asmens duomenų ir kitos įstatymų saugomos informacijos apsaugos bei proceso ekonomiškumo principais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais objektyvumo, proporcingumo, išsamumo ir kitais viešojo administravimo principais šiame procedūros projekte remiamasi kaip bendrais būsimos specialiosios procedūros teisiniais orientyrais; konkretus jų taikymas Komisijai priklausytų nuo Veterinarijos įstatyme Komisijai suteikto teisinio statuso ir specialaus jos veiklos reguliavimo.² Šiuo metu galiojanti Viešojo administravimo įstatymo suvestinė redakcija yra 2026 m. liepos 1 d.–2026 m. rugsėjo 30 d.
Komisijos procedūra neturėtų būti grindžiama prezumpcija, kad vien skundo pateikimas reiškia netinkamai suteiktas veterinarines paslaugas ar profesinį pažeidimą. Skundo pateikimas savaime nereikštų, kad veterinarijos gydytojo profesiniai veiksmai ar neveikimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, profesinių standartų ar profesinio rūpestingumo reikalavimų. Lygiai taip pat vien nepalankus gydymo rezultatas savaime nebūtų pakankamas pagrindas konstatuoti profesinį trūkumą ar netinkamai suteiktas veterinarines paslaugas.
Komisijos užduotis būtų ne patvirtinti iš anksto pareiškėjo ar veterinarijos paslaugų teikėjo poziciją, bet objektyviai nustatyti profesiniam vertinimui reikšmingas aplinkybes, surinkti reikalingus duomenis, išklausyti procedūros šalis, įvertinti veterinarinę dokumentaciją ir kitą bylos medžiagą, prireikus pasitelkti nepriklausomą konkrečios veterinarinės medicinos srities ekspertą ir tik atlikus išsamų vertinimą priimti motyvuotą galutinę išvadą.
Procedūra taip pat neturėtų būti grindžiama prielaida, kad veterinarijos paslaugų teikėjo veterinarinėje dokumentacijoje užfiksuotos aplinkybės savaime turi didesnę įrodomąją ar profesinio vertinimo reikšmę negu kiti byloje esantys duomenys. Komisija turėtų vertinti visą surinktą bylos medžiagą kaip visumą, atsižvelgdama į jos turinį, tarpusavio suderinamumą, patikimumą ir reikšmę konkrečiam profesinio vertinimo klausimui, o galutinėje išvadoje paaiškinti, kokiais duomenimis ir dėl kokių priežasčių rėmėsi.
Kartu dokumentacijos vertinimas neturėtų būti suprantamas taip, kad dokumentų nebuvimas ar neišsamumas savaime įrodo netinkamai suteiktas veterinarines paslaugas. Jeigu dėl neišsamios, neišsaugotos ar prieštaringos dokumentacijos nebūtų galima patikimai nustatyti tam tikrų gydymo aplinkybių ar įvertinti konkretaus profesinio sprendimo, Komisija turėtų tai aiškiai nurodyti ir paaiškinti, kokios informacijos trūkumas ir kokia apimtimi apribojo galimybę atlikti profesinį vertinimą.
Procedūra turėtų būti realiai prieinama gyvūno savininkui be privalomo advokato, veterinarijos gydytojo, privataus eksperto ar kito specialisto dalyvavimo. Pareiškėjui neturėtų būti perkeliama pareiga prieš kreipiantis į Komisiją pačiam profesionaliai kvalifikuoti galimą veterinarinių paslaugų trūkumą, nurodyti konkrečius pažeistus teisės aktų ar profesinių gairių punktus, profesionaliai suformuluoti specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus ar pateikti nepriklausomo eksperto išvadą.
Skundui inicijuoti turėtų pakakti, kad pareiškėjas aiškiai nurodytų konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį, pagrindines jam žinomas faktines aplinkybes ir paaiškintų, dėl kokių veterinarijos gydytojo veiksmų, sprendimų, jų neatlikimo ar kitų veterinarinių paslaugų teikimo aplinkybių prašo atlikti nepriklausomą profesinį vertinimą. Pareiškėjo teisė į Komisijos atliekamą vertinimą neturėtų priklausyti nuo jo gebėjimo veterinarinės medicinos terminais nustatyti, kuriame diagnostikos, gydymo, stebėsenos ar kitame profesinės veiklos etape galėjo būti reikšmingas trūkumas.
Komisija savo ruožtu turėtų aktyviai vykdyti jai įstatymu pavestą profesinio vertinimo funkciją. Priėmusi skundą nagrinėti, ji turėtų nustatyti konkrečiai bylai reikšmingus profesinio vertinimo klausimus, gauti vertinimui būtiną veterinarinę dokumentaciją ir kitus duomenis, nustatyti, kokią papildomą informaciją būtina surinkti, įvertinti, ar konkretiems klausimams išspręsti pakanka Komisijos narių turimos kompetencijos, ir, kai būtinos papildomos specialiosios žinios, pati inicijuoti nepriklausomą atitinkamos veterinarinės medicinos srities ekspertinį vertinimą.
Toks procedūros modelis užtikrintų, kad galimybė gauti nepriklausomą veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimą nebūtų faktiškai rezervuota tik asmenims, kurie turi pakankamai teisinių ar veterinarinės medicinos žinių arba finansinių galimybių savo lėšomis iš anksto susirasti privatų ekspertą. Kartu būtų išlaikyta vertinamo veterinarijos gydytojo teisė į nešališką procedūrą, galimybę žinoti, kokie jo profesiniai veiksmai vertinami, pateikti savo paaiškinimus ir duomenis, susipažinti su bylai reikšminga medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi ir prieš priimant galutinę išvadą pasisakyti dėl esminių vertinimo aplinkybių.
Komisija nagrinėtų skundus dėl konkrečiai suteiktų veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos tiek, kiek atitinkami klausimai būtų priskirti jos kompetencijai Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme. Vertinimas galėtų apimti diagnostikos ir gydymo pagrįstumą, gyvūno būklės stebėseną ir tęstinę priežiūrą, profesinio rūpestingumo reikalavimų laikymąsi, gyvūno savininko informavimą, su konkrečiu veterinarinių paslaugų teikimo atveju susijusią veterinarinę dokumentaciją, galimus profesinės etikos reikalavimų pažeidimus bei kitus Veterinarijos įstatyme Komisijos kompetencijai priskirtus profesinio vertinimo klausimus.³
Komisijos procedūros dalykas būtų konkretus veterinarinių paslaugų teikimo atvejis arba tarpusavyje tiesiogiai susijusių veterinarinių paslaugų teikimo veiksmų visuma. Komisija nenagrinėtų abstrakčių nesutarimų su veterinarijos gydytoju ar veterinarijos paslaugų teikėju, jeigu jie nesusiję su jos įstatyme nustatyta kompetencija.
Komisija taip pat nespręstų civilinės atsakomybės, atlygintinos žalos dydžio, teisinio priežastinio ryšio žalos atlyginimo prasme, administracinių ar drausminių sankcijų taikymo ar veterinarijos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo klausimų. Šių teisinių pasekmių nustatymas liktų atitinkamų institucijų ir teismų kompetencijoje pagal taikytinus teisės aktus. Komisijos paskirtis būtų atlikti specializuotą profesinį veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimą ir pateikti motyvuotą išvadą.
Procedūra būtų pradedama gavus Veterinarijos įstatyme nustatytą teisę kreiptis turinčio asmens skundą ir Komisijai priėmus jį nagrinėti. Tačiau nuo skundo priėmimo nagrinėti Komisija neturėtų būti vien pasyvus pareiškėjo pateiktų argumentų ir dokumentų vertintojas. Siūlomas modelis būtų grindžiamas aktyviu profesiniam vertinimui reikšmingų aplinkybių ištyrimu: Komisija pati nustatytų, kokie klausimai turi būti išspręsti, kokių dokumentų ir duomenų trūksta, ar reikalingi papildomi paaiškinimai ir ar būtina pasitelkti nepriklausomą atitinkamos veterinarinės medicinos srities ekspertą.⁴
Komisijos aktyvus vaidmuo nereikštų pareigos savo iniciatyva neribotai tirti visas su veterinarijos paslaugų teikėju ar veterinarijos gydytoju susijusias aplinkybes. Tyrimo apimtį apibrėžtų konkretus skunde nurodytas veterinarinių paslaugų teikimo atvejis, Komisijos kompetencija ir profesiniam jo įvertinimui objektyviai reikalingi klausimai.
Procedūros šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys
Komisijos procedūroje turėtų būti aiškiai atskiriamos procedūros šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys.
Pareiškėju būtų laikomas gyvūno savininkas arba kitas Veterinarijos įstatyme nustatytą teisę kreiptis į Komisiją turintis asmuo. Pareiškėjas galėtų veikti pats arba per teisėtai įgaliotą atstovą. Atstovas veiktų pareiškėjo vardu, tačiau vien dėl atstovavimo netaptų savarankišku pareiškėju.
Vertinamu veterinarijos gydytoju būtų laikomas veterinarijos gydytojas, kurio profesiniai veiksmai, sprendimai ar jų neatlikimas yra Komisijos atliekamo vertinimo dalykas.
Veterinarijos paslaugų teikėjas procedūroje dalyvautų tais atvejais ir tokia apimtimi, kiek nagrinėjami jo veikloje suteiktų veterinarinių paslaugų, dokumentacijos, paslaugų organizavimo ar kiti su konkrečiu atveju ir Komisijos kompetencija susiję klausimai. Jeigu Komisijos išvadoje būtų numatoma pateikti profesinį vertinimą, tiesiogiai susijusį su veterinarijos paslaugų teikėjo veiksmais ar pareigomis, jam turėtų būti suteiktos atitinkamos procesinės garantijos.
Nepriklausomas ekspertas būtų Komisijos paskirtas reikiamą specialiąją kompetenciją turintis asmuo, atliekantis jam Komisijos pavestą ekspertinį vertinimą. Ekspertas nebūtų procedūros šalis ir neatstovautų nei pareiškėjui, nei vertinamam veterinarijos gydytojui, nei veterinarijos paslaugų teikėjui. Jo paskirtis būtų nepriklausomai atsakyti į Komisijos suformuluotus specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus.
Kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis galėtų būti asmenys, kurių turimi dokumentai, duomenys, paaiškinimai ar kita informacija objektyviai reikalingi konkrečiai bylai išnagrinėti. Jų dalyvavimo apimtis būtų ribojama tuo, kas būtina konkrečiam profesinio vertinimo klausimui išspręsti.
Pagrindinės procedūros šalių teisės
Pareiškėjui ir vertinamam veterinarijos gydytojui turėtų būti užtikrinamos iš esmės lygiavertės pagrindinės procesinės galimybės:
Kai veterinarijos paslaugų teikėjas būtų procedūros šalis arba Komisijos vertinimas tiesiogiai apimtų jo veiksmus, dokumentacijos tvarkymą ar kitas jo pareigas, jam atitinkamai taip pat turėtų būti užtikrinamos jo procesiniam statusui reikalingos teisės.
Proceso dalyvių lygiateisiškumas nereikštų, kad kiekvienam dalyviui visais atvejais turi būti suteikiamos visiškai tapačios teisės nepriklausomai nuo jo procesinio vaidmens. Esminis reikalavimas būtų tas, kad nė viena procedūros šalis nebūtų nepagrįstai privilegijuojama ir kiekvienam asmeniui būtų sudaryta reali galimybė pasisakyti dėl aplinkybių, kurios gali turėti reikšmės jo veiklos vertinimui ar teisėtiems interesams. Bendrieji lygiateisiškumo, objektyvumo ir išsamumo principai įtvirtinti ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje; šiame projekte jais remiamasi kaip būsimos specialiosios procedūros orientyrais.⁵
Komisijos ir procedūros šalių vaidmuo renkant duomenis
Proceso šalių teisė teikti dokumentus ir argumentus nereikštų, kad joms perkeliama Komisijai priklausanti pareiga profesionaliai išnagrinėti bylą.
Pareiškėjui neturėtų būti keliama pareiga pačiam įrodyti specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus, pateikti nepriklausomo eksperto išvadą ar profesionaliai kvalifikuoti galimą veterinarinių paslaugų trūkumą. Pareiškėjas pateiktų jam žinomas aplinkybes, turimus dokumentus ir paaiškintų savo abejones, o Komisija pati nustatytų, kokius profesinio vertinimo klausimus būtina išspręsti ir kokie duomenys tam reikalingi.
Tai nereiškia, kad pareiškėjas būtų atleidžiamas nuo pareigos sąžiningai bendradarbiauti su Komisija. Pareiškėjas turėtų pateikti jo žinioje esančius bylai reikšmingus dokumentus ir duomenis, teisingai nurodyti jam žinomas aplinkybes bei atsakyti į Komisijos pagrįstus prašymus pateikti papildomą informaciją.
Vertinamas veterinarijos gydytojas ir veterinarijos paslaugų teikėjas taip pat turėtų pareigą sąžiningai bendradarbiauti su Komisija ir Veterinarijos įstatyme nustatyta tvarka pateikti jų žinioje esančius konkrečiam atvejui įvertinti reikalingus dokumentus, veterinarinę dokumentaciją, tyrimų duomenis ir kitą teisėtai prašomą informaciją.
Tokia pareiga turėtų būti tiesiogiai nustatyta Veterinarijos įstatyme, nes šiuo metu siūloma Komisija neegzistuoja ir galiojantys teisės aktai savaime nesuteikia jai šiame projekte numatomų dokumentų išreikalavimo įgaliojimų.
Nepriklausomo profesinio vertinimo veiksmingumas negalėtų būti priklausomas nuo to, ar vertinamas veterinarijos paslaugų teikėjas savo nuožiūra sutinka pateikti jo žinioje esančią veterinarinę dokumentaciją. Kita vertus, Komisijos prašomų dokumentų ir duomenų apimtis turėtų būti ribojama tuo, kas objektyviai reikalinga konkrečiai bylai išnagrinėti.
Profesinių veiksmų vertinimo momentas
Komisija veterinarijos gydytojo profesinius veiksmus turėtų vertinti pagal sprendimo priėmimo ar veiksmo atlikimo metu egzistavusias aplinkybes, tuo metu prieinamą informaciją ir tuo metu reikšmingas veterinarinės medicinos mokslo žinias bei profesinius standartus.⁶
Vėlesnis nepalankus gydymo rezultatas, vėliau nustatyta diagnozė, vėliau paaiškėjusi klinikinė aplinkybė ar po vertinamų įvykių atsiradusios naujos mokslo žinios savaime negalėtų būti pagrindas retrospektyviai konstatuoti, kad ankstesnis veterinarijos gydytojo profesinis sprendimas buvo netinkamas.
Vertinama turėtų būti, ar konkretaus profesinio sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į tuo metu faktiškai turėtą ir pagal profesinio rūpestingumo standartą pagrįstai turėjusią būti surinktą informaciją, veterinarijos gydytojas veikė taip, kaip konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstai buvo galima tikėtis iš atitinkamos kvalifikacijos veterinarijos gydytojo.
Todėl Komisijos vertinimas negalėtų apsiriboti vien veterinarijos gydytojo subjektyviu paaiškinimu, kokia informacija jam konkrečiu metu buvo žinoma. Jeigu pagal profesinio rūpestingumo reikalavimus konkrečiomis aplinkybėmis veterinarijos gydytojas pagrįstai turėjo surinkti papildomą anamnezę, atlikti ar pakartoti tyrimą, patikrinti tyrimo rezultatą, stebėti gyvūno būklę, įvertinti gydymo poveikį, pakeisti gydymo taktiką, spręsti dėl hospitalizavimo, rekomenduoti konsultaciją ar atlikti kitą profesiškai pagrįstą veiksmą, Komisija galėtų vertinti ir tokio veiksmo neatlikimą ar pavėluotą atlikimą.
Kartu pats nepalankus gydymo rezultatas savaime nebūtų laikomas profesinio pažeidimo ar netinkamai suteiktų veterinarinių paslaugų įrodymu. Komisija turėtų vertinti konkrečius profesinius veiksmus, sprendimus ir jų pagrįstumą, o ne daryti išvadą vien iš galutinio gydymo rezultato.
Procedūros trukmė
Komisijos procedūra turėtų būti organizuojama taip, kad byla būtų išnagrinėta per pagrįstą laiką ir nebūtų nepagrįstai vilkinama. Tačiau bylos išnagrinėjimo greitis negalėtų būti siekiamas išsamaus profesinio vertinimo, procedūros šalių teisės būti išklausytoms ar būtino nepriklausomo ekspertinio vertinimo sąskaita.
Bendras bylos nagrinėjimo terminas, jo skaičiavimo pradžia, sustabdymo ir pratęsimo pagrindai bei proceso dalyvių informavimo apie termino pasikeitimą tvarka turėtų būti aiškiai nustatyti atskirame šio procedūros projekto skyriuje.
Santykis su kitomis procedūromis
Komisijos atliekamas profesinis vertinimas būtų savarankiška specializuota procedūra. Tai, kad dėl to paties veterinarinių paslaugų teikimo atvejo pareiškėjas kreipėsi į VMVT, VVTAT, draudiką, profesinę organizaciją ar kitą subjektą, savaime neturėtų užkirsti kelio Komisijai atlikti jai įstatymu pavestą profesinį vertinimą.
Tačiau Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatytos taisyklės, taikomos tais atvejais, kai dėl to paties atvejo vyksta teismo procesas, kitos procedūros rezultatas tiesiogiai susijęs su Komisijos nagrinėjamu klausimu arba yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tokiomis taisyklėmis turėtų būti siekiama išvengti teisinio neapibrėžtumo ir nesuderinamų procedūrų, kartu nepagrįstai neužkertant kelio gauti specializuotą veterinarinį profesinį vertinimą.
Konkrečios skundo priimtinumo, bylos nagrinėjimo sustabdymo, atnaujinimo ar užbaigimo taisyklės dėl lygiagrečiai vykstančių procedūrų būtų nustatytos tolesniuose šio projekto skyriuose.
Teisė kreiptis į Komisiją turėtų būti reglamentuota taip, kad veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimas būtų realiai prieinamas gyvūno savininkui ir nebūtų priklausomas nuo jo teisinių ar veterinarinės medicinos žinių, gebėjimo savarankiškai surinkti visą veterinarinę dokumentaciją ar finansinių galimybių prieš kreipiantis į Komisiją samdyti privatų ekspertą.
Pagrindinę teisę pateikti skundą Komisijai turėtų gyvūno savininkas, kurio gyvūnui buvo suteiktos vertinamos veterinarinės paslaugos. Skundą taip pat galėtų pateikti jo teisėtai įgaliotas atstovas. Kitiems asmenims teisė kreiptis į Komisiją galėtų būti suteikta Veterinarijos įstatyme aiškiai nustatytais atvejais, kai jų teisės ar teisėti interesai yra tiesiogiai susiję su konkrečiu veterinarinių paslaugų teikimo atveju.
Pareiškėjas turėtų teisę Komisijos procedūroje veikti pats arba per atstovą. Atstovu neprivalėtų būti advokatas, veterinarijos gydytojas ar kitas tam tikrą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo. Atstovavimo pagrindas ir jo patvirtinimo tvarka turėtų būti aiškiai nustatyti ir nekurti nepagrįstų kliūčių pasinaudoti atstovavimo teise. Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta galimybė prašymą ar skundą pateikti per atstovą; šiuo reguliavimu šiame projekte remiamasi kaip būsimos specialios Komisijos procedūros orientyru.⁷
Komisijos procedūroje nebūtų privalomas advokato, veterinarijos gydytojo, veterinarinės medicinos eksperto ar kito specialisto dalyvavimas. Pareiškėjas galėtų naudotis tokių asmenų pagalba savo pasirinkimu, tačiau jų nedalyvavimas negalėtų būti pagrindas atsisakyti priimti skundą ar kitaip riboti pareiškėjo galimybes inicijuoti Komisijos atliekamą profesinį vertinimą.
Skundo pateikimo būdai
Skundą Komisijai turėtų būti galima pateikti:
Skundo pateikimo būdai turėtų sudaryti realią galimybę kreiptis ir asmenims, kurie nesinaudoja elektroninėmis paslaugomis.
Elektroniniu būdu pateikiamam skundui neturėtų būti nustatomas vienintelis privalomas techninis tapatybės patvirtinimo būdas, jeigu pareiškėjo tapatybę ir skundo autentiškumą galima patikimai nustatyti kitu teisės aktų leidžiamu būdu. Galiojantis Viešojo administravimo įstatymas leidžia prašymus ir skundus teikti per E. pristatymo sistemą, kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, paštu, asmeniškai arba per atstovą, o elektroninėms priemonėms taikomas reikalavimas užtikrinti asmens identifikavimą, kai toks identifikavimas būtinas.⁸
Jeigu nebūtų įmanoma identifikuoti skundą pateikusio asmens arba patikrinti skundo autentiškumo, pareiškėjui, kai tai objektyviai įmanoma, pirmiausia turėtų būti suteikta galimybė šį trūkumą pašalinti. Vien techninis skundo pateikimo trūkumas neturėtų automatiškai lemti jo nenagrinėjimo, jeigu jį galima ištaisyti.
Skundo forma ir turinys
Siūloma parengti standartinę skundo formą, kuri padėtų pareiškėjui nuosekliai pateikti Komisijai profesiniam vertinimui reikalingą pagrindinę informaciją. Tokia forma galėtų būti prieinama elektroniniu ir popieriniu formatu.
Tačiau standartinės formos naudojimas neturėtų būti absoliučiai privalomas. Jeigu iš laisvos formos skundo galima nustatyti pareiškėją, identifikuoti konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį ir suprasti, dėl kokių veiksmų, sprendimų, jų neatlikimo ar kitų aplinkybių prašoma Komisijos vertinimo, skundas neturėtų būti nenagrinėjamas vien dėl to, kad pateiktas ne pagal rekomenduojamą formą.
Skunde turėtų būti nurodomi bent šie duomenys:
Pareiškėjui neturėtų būti keliama pareiga skunde nurodyti konkrečius pažeistus teisės aktų straipsnius, profesinių gairių punktus, savarankiškai nustatyti veterinarinės medicinos diagnozę, teisiškai kvalifikuoti veterinarijos gydytojo veiksmus ar profesionaliai suformuluoti ekspertinius klausimus.
Taip pat neturėtų būti reikalaujama, kad pareiškėjas dar prieš Komisijai pradedant nagrinėti bylą įrodytų konkrečią veterinarinio gydymo klaidą ar kitą profesinį pažeidimą.
Skundui inicijuoti turėtų pakakti, kad iš jo būtų galima suprasti, koks konkretus veterinarinių paslaugų teikimo atvejis prašomas įvertinti ir dėl kokių veiksmų, sprendimų, jų neatlikimo ar kitų gydymo proceso aplinkybių pareiškėjui kyla pagrįstų klausimų ar abejonių.
Pavyzdžiui, pareiškėjas galėtų nurodyti abejonę, ar buvo laiku atlikti reikalingi tyrimai, tinkamai įvertinti laboratorinių ar kitų tyrimų rezultatai, pagrįstai pasirinktas, pakeistas ar nutrauktas gydymas, tinkamai stebėta gyvūno būklė, laiku spręsta dėl hospitalizavimo ar kitos srities veterinarijos specialisto konsultacijos, tinkamai suteikta informacija gyvūno savininkui arba pakankamai dokumentuota gydymo eiga. Pareiškėjui nereikėtų pačiam nustatyti, kokiam konkrečiam profesiniam standartui galėjo neatitikti jo nurodyti veiksmai.
Profesinių klausimų suformulavimas
Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apibrėžtų konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį ir jo prašomo vertinimo problematiką, tačiau profesinio ir ekspertinio vertinimo klausimus galutinai suformuluotų pati Komisija, išanalizavusi skundą ir byloje surinktą medžiagą.
Komisija neturėtų būti mechaniškai apribota pareiškėjo vartojamų terminų ar jo gebėjimo veterinarinės medicinos sąvokomis apibūdinti galimą problemą. Ji galėtų patikslinti ir profesionaliai suformuluoti vertinimo klausimus tiek, kiek tai būtina išsamiai įvertinti skunde nurodytą konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį.
Tačiau Komisija negalėtų be pagrindo išplėsti procedūros į visiškai su skundu ir nagrinėjamu atveju nesusijusias veterinarijos gydytojo ar veterinarijos paslaugų teikėjo veiklos sritis. Komisijos aktyvaus profesinio vertinimo pareiga būtų vykdoma skundo dalyko, konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo ir įstatyme nustatytos Komisijos kompetencijos ribose.
Veterinarinės dokumentacijos pateikimas
Pareiškėjui neturėtų būti nustatyta pareiga kartu su skundu pateikti visą veterinarinę dokumentaciją, jeigu jos nėra jo žinioje arba jis objektyviai negali jos gauti.
Pareiškėjas turėtų pateikti jo turimus ir, jo vertinimu, bylai reikšmingus dokumentus bei kitus duomenis. Tačiau aplinkybė, kad veterinarijos paslaugų teikėjo žinioje esanti veterinarinė dokumentacija nepateikiama kartu su skundu, savaime negalėtų būti pagrindas atsisakyti skundą priimti nagrinėti.
Priėmusi skundą nagrinėti Komisija pati turėtų turėti Veterinarijos įstatyme aiškiai nustatytą teisę gauti iš veterinarijos paslaugų teikėjo konkrečiam profesiniam vertinimui reikalingą veterinarinę dokumentaciją, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatus, diagnostinius vaizdus, informaciją apie taikytą gydymą, atliktas procedūras ir kitus konkrečiai bylai reikšmingus duomenis.
Toks modelis būtų grindžiamas principu, kad pareiškėjui neturėtų būti nepagrįstai perkeliama pareiga surinkti informaciją, kurios gavimas objektyviai priklauso nuo kito subjekto ir kurią Komisija pagal jai įstatymu suteiktus įgaliojimus galėtų gauti pati. Viešojo administravimo įstatymo „vieno langelio“ principas taip pat grindžiamas tuo, kad skundą nagrinėjantis subjektas, kiek tai priklauso jo kompetencijai, pats gauna nagrinėjimui reikalingą informaciją, o iš asmens prašomi dokumentai ir informacija turi būti būtini ir jų reikalavimas – pagrįstas.⁹
Šis principas savaime nesuteiktų būsimai Komisijai teisės reikalauti veterinarinės dokumentacijos – tokia teisė ir paslaugų teikėjo pareiga ją pateikti turėtų būti specialiai nustatytos Veterinarijos įstatyme.
Atvejai, kai pareiškėjas nežino veterinarijos gydytojo tapatybės
Jeigu pareiškėjas nežinotų konkretaus veterinarijos gydytojo vardo ar pavardės, tačiau būtų galima identifikuoti veterinarijos paslaugų teikėją, veterinarinių paslaugų suteikimo laiką ir konkretų gydymo atvejį, vien tai neturėtų būti kliūtis pateikti skundą ar jį priimti nagrinėti.
Tokiu atveju konkrečius veterinarijos gydytojus, dalyvavusius teikiant nagrinėjamas veterinarines paslaugas, ir jų atliktus profesinius veiksmus Komisija galėtų nustatyti iš veterinarinės dokumentacijos, darbo ar paslaugų įrašų ir kitų teisėtai gautų bylos duomenų.
Jeigu skundas iš pradžių būtų pateiktas dėl vieno veterinarijos gydytojo, tačiau renkant bylos medžiagą paaiškėtų, kad bylai reikšmingus profesinius sprendimus priėmė ir kitas veterinarijos gydytojas, Komisija galėtų išplėsti vertinamų profesinių veiksmų apimtį tik užtikrinusi, kad naujai į vertinimą įtrauktas asmuo būtų aiškiai informuotas apie jam priskiriamus vertinamus veiksmus ir jam būtų suteiktos visos jo procesiniam statusui priklausančios teisės.
Jam turėtų būti suteikta reali galimybė pateikti paaiškinimus, dokumentus ir argumentus, susipažinti su jam reikšminga bylos medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi ir pasisakyti prieš priimant galutinę Komisijos išvadą.
Bylų sujungimas ir atskyrimas
Kai vienas veterinarinių paslaugų teikimo atvejis apimtų kelių veterinarijos gydytojų, kelių veterinarijos paslaugų teikėjo padalinių ar tiesiogiai tarpusavyje susijusių diagnostikos ir gydymo etapų veiksmus, Komisija galėtų juos nagrinėti vienoje byloje, jeigu toks bendras nagrinėjimas padėtų išsamiai įvertinti gydymo eigą ir tęstinumą bei nepažeistų procedūros šalių teisių.
Komisija taip pat galėtų sujungti kelis atskirai pateiktus skundus ar bylas, jeigu jie susiję su tuo pačiu gyvūnu, tuo pačiu gydymo atveju ar tiesiogiai tarpusavyje susijusiais profesiniais veiksmais ir jų bendras nagrinėjimas būtų tikslingas.
Atitinkamai viename skunde nurodyti klausimai galėtų būti atskirti į atskiras bylas, jeigu jie nėra pakankamai tarpusavyje susiję, jų bendras nagrinėjimas nepagrįstai apsunkintų procedūrą arba skirtingiems klausimams reikėtų iš esmės skirtingo profesinio ar ekspertinio vertinimo.
Sprendimą sujungti ar atskirti bylas priimtų Komisija, atsižvelgdama į išsamumo, proceso ekonomiškumo, tinkamo profesinio vertinimo ir procedūros šalių teisių apsaugos kriterijus.
Skundo trūkumų pašalinimas
Komisijos sekretoriatas galėtų atlikti formalų skundo išsamumo patikrinimą.
Jeigu pateiktame skunde trūktų informacijos, būtinos pareiškėjui ar konkrečiam veterinarinių paslaugų teikimo atvejui identifikuoti, arba skundas turėtų kitų aiškiai pašalinamų formalių trūkumų, sekretoriatas turėtų vienu pranešimu nurodyti visus tuo metu nustatytus pašalintinus trūkumus ir suteikti pareiškėjui terminą jiems pašalinti.
Esminį skundo priimtinumo, Komisijos kompetencijos ir pagrindo pradėti bylos nagrinėjimą vertinimą atliktų pati Komisija, o ne jos administracinį aptarnavimą vykdantis sekretoriatas.
Siūloma nustatyti ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų terminą pašalinamiems skundo trūkumams pašalinti. Esant objektyvioms aplinkybėms, pareiškėjo motyvuotu prašymu šis terminas galėtų būti pratęstas.
Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga vienu kartu informuoti asmenį apie nustatytus prašymo ar skundo trūkumus ir suteikti protingą, tačiau ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą jiems pašalinti. Šiame projekte siūlomas 10 darbo dienų minimalus terminas būtų specialus būsimos Komisijos procedūros sprendinys, atsižvelgiant į veterinarinių bylų pobūdį ir galimą būtinybę pareiškėjui surinkti jo žinioje esančią informaciją.¹⁰
Formalių trūkumų šalinimo procedūra negalėtų būti naudojama reikalaujant iš pareiškėjo atlikti veiksmus, kurie pagal siūlomą procedūros modelį priklausytų pačiai Komisijai.
Pareiškėjo negalėtų būti reikalaujama:
Jeigu pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalintų tokio trūkumo, be kurio objektyviai neįmanoma identifikuoti pareiškėjo, nustatyti konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo ar įvertinti esminių skundo priimtinumo sąlygų, sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo priimtų Komisija.
Toks sprendimas turėtų būti rašytinis ir motyvuotas. Jame turėtų būti konkrečiai nurodyta, koks trūkumas nebuvo pašalintas, kodėl jis yra esminis ir dėl kokių priežasčių be šios informacijos skundo nagrinėjimas nėra galimas.
Skundo pateikimo išlaidos
Siūloma, kad skundo pateikimas Komisijai nebūtų apmokestinamas valstybės rinkliava ar kitu privalomu mokesčiu.
Gyvūno savininko galimybė inicijuoti nepriklausomą profesinį veterinarinių paslaugų vertinimą neturėtų būti priklausoma nuo jo finansinių galimybių sumokėti už teisę pateikti skundą.
Tai nepanaikintų proceso dalyvio teisės savo iniciatyva užsakyti privatų specialisto ar eksperto vertinimą, vertimą ar kitą papildomą paslaugą savo lėšomis. Tačiau tokie privatūs veiksmai nebūtų išankstinė teisės kreiptis į Komisiją sąlyga.
Kai pati Komisija nustatytų, kad konkrečiai bylai išnagrinėti būtina pasitelkti nepriklausomą veterinarijos ekspertą, tokio vertinimo finansavimas būtų sprendžiamas pagal Priede Nr. 4 nustatytą siūlomą Komisijos finansavimo modelį.
Skundo pateikimo terminas, jo skaičiavimo pradžia, skundo priimtinumo pagrindai ir atsisakymo nagrinėti skundą atvejai turėtų būti reglamentuojami atskirai. Šie klausimai tiesiogiai susiję su procedūros prieinamumu ir teisiniu tikrumu, todėl negalėtų būti palikti vien Komisijos vidaus praktikai.
Skundo priimtinumo taisyklės turėtų būti aiškios, iš anksto nustatytos ir proporcingos Komisijos paskirčiai. Priimtinumo procedūros tikslas būtų nustatyti, ar egzistuoja procesinės prielaidos Komisijai pradėti konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo profesinį vertinimą, o ne iš anksto spręsti, ar veterinarinės paslaugos buvo suteiktos tinkamai.
Todėl sprendžiant dėl skundo priimtinumo pareiškėjui neturėtų būti keliama pareiga jau šiame etape įrodyti veterinarinio gydymo klaidą, profesinio rūpestingumo reikalavimų pažeidimą, nukrypimą nuo profesinių standartų, priežastinį ryšį ar kitą bylos nagrinėjimo iš esmės metu vertintiną aplinkybę.
Skundo priimtinumo stadijoje Komisija turėtų vertinti, ar skundą pateikė teisę kreiptis turintis asmuo, ar galima identifikuoti konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį, ar bent dalis keliamų klausimų patenka į Komisijos kompetenciją, ar skundas pateiktas per nustatytą terminą ir ar nėra kito Veterinarijos įstatyme aiškiai nustatyto procesinio pagrindo skundo nenagrinėti.
Vien tai, kad vertinamas veterinarijos gydytojas ar veterinarijos paslaugų teikėjas nesutinka su skunde nurodytomis aplinkybėmis, negalėtų būti pagrindas pripažinti skundą nepriimtinu. Faktinių aplinkybių, veterinarinės dokumentacijos, profesinių standartų, gydymo sprendimų ir, kai reikia, nepriklausomo eksperto išvados vertinimas būtų bylos nagrinėjimo iš esmės, o ne skundo priimtinumo klausimas.
Skundo pateikimo terminas
Siūloma Veterinarijos įstatyme nustatyti, kad skundas Komisijai gali būti pateiktas ne vėliau kaip per 3 metus nuo dienos, kai pareiškėjas sužinojo arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turėjo sužinoti apie aplinkybes, dėl kurių prašo Komisijos atlikti veterinarinių paslaugų kokybės ar profesinės veiklos vertinimą.
Trejų metų terminas pasirinktas atsižvelgiant ir į Lietuvos teisėje jau veikiantį specializuotos sveikatos priežiūros srities komisijos modelį. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kitas teisę į žalos atlyginimą turintis asmuo į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją turi kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie žalą.¹¹ Šis reguliavimas veterinarinei Komisijai nebūtų tiesiogiai taikomas, tačiau yra reikšmingas Lietuvos teisėje jau veikiančio specializuoto profesinio vertinimo ir teisių gynimo mechanizmo analogas.
Siūlomos veterinarinės Komisijos atveju termino pradžia būtų siejama ne su „žalos“ nustatymu, nes Komisija nespręstų žalos atlyginimo klausimo, o su momentu, kada pareiškėjui tapo arba pagal konkrečias aplinkybes turėjo tapti žinomos tokios aplinkybės, kurios objektyviai suteikia pagrindą prašyti profesinio veterinarinių paslaugų vertinimo.
Trejų metų terminas nebūtų automatiškai skaičiuojamas nuo veterinarinės paslaugos suteikimo ar gydymo pabaigos dienos.
Profesiniam vertinimui reikšmingos aplinkybės gali paaiškėti vėliau, pavyzdžiui, pareiškėjui gavus veterinarinę dokumentaciją, laboratorinių ar kitų tyrimų duomenis, paaiškėjus vėlesnei diagnozei, gavus kito veterinarijos gydytojo paaiškinimą arba sužinojus kitą reikšmingą informaciją apie ankstesnio gydymo eigą.
Kartu termino pradžiai nukelti nepakaktų vien subjektyvaus pareiškėjo teiginio, kad apie galimą problemą jis sužinojo vėliau. Kilus klausimui dėl termino laikymosi, Komisija turėtų objektyviai įvertinti bylos aplinkybes ir nustatyti, kada pareiškėjas faktiškai sužinojo arba pagrįstai turėjo sužinoti pakankamai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių suprasti, kad gali būti pagrindas kreiptis dėl profesinio vertinimo.
Termino pradžia taip pat neturėtų būti siejama su momentu, kada pareiškėjas gavo privataus eksperto išvadą, teisinę konsultaciją ar pats sugebėjo profesionaliai kvalifikuoti galimą veterinarinio gydymo trūkumą. Teisė kreiptis į Komisiją neturėtų priklausyti nuo gebėjimo prieš pateikiant skundą savo lėšomis gauti specialisto ar eksperto vertinimą.
Skundo pateikimo momento nustatymas
Skundo pateikimo diena turėtų būti laikoma jo gavimo Komisijoje diena.
Jeigu skundas būtų pateiktas laiku, tačiau jame būtų pašalinamų formalių trūkumų ir pareiškėjas juos pašalintų per Komisijos nustatytą terminą, skundo pateikimo diena turėtų būti laikoma pirminio skundo gavimo Komisijoje diena, o ne trūkumų pašalinimo diena.
Tokiu būdu laiku kreipęsis pareiškėjas neprarastų teisės į profesinį vertinimą vien dėl to, kad po skundo pateikimo turėjo patikslinti kontaktinius duomenis, atstovavimo pagrindą ar kitą formalų skundo elementą.
Jeigu skundas per nustatytą terminą būtų pateiktas kitai valstybės institucijai, kuri pagal teisės aktus privalėtų jį persiųsti Komisijai, Veterinarijos įstatyme ar jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose turėtų būti aiškiai nustatyta, kuri diena tokiais atvejais laikoma skundo pateikimo diena, kad pareiškėjo teisės nepriklausytų vien nuo institucijų tarpusavio persiuntimo trukmės.
Skundo termino ir veterinarinės dokumentacijos saugojimo santykis
Nustatant 3 metų kreipimosi terminą būtina kartu užtikrinti, kad teisė kreiptis į Komisiją būtų praktiškai įgyvendinama ir profesiniam vertinimui reikalinga dokumentacija nebūtų teisėtai sunaikinta dar nepasibaigus laikotarpiui, kuriuo gali kilti pagrįstas poreikis ją vertinti.
Pagal šiuo metu galiojančių Reikalavimų veterinarijos paslaugų teikėjams 4 priedo 4 punktą gydomų gyvūnų registracijos, veterinarinių vaistų, vaistinių preparatų ar biocidinių produktų apskaitos duomenų žurnalai ir aplankai saugomi ne mažiau kaip 36 mėnesius.¹²
Šis 36 mėnesių minimalus terminas nėra tapatus visos veterinarinės dokumentacijos saugojimo terminui, tačiau jis parodo, kad kuriant naują 3 metų nuo sužinojimo skaičiuojamą Komisijos procedūrą kartu būtina sistemingai peržiūrėti ir konkretaus veterinarinio gydymo atvejo vertinimui reikšmingų dokumentų bei duomenų saugojimo reguliavimą.
Todėl įgyvendinant siūlomą Komisijos modelį turėtų būti nustatyta, kad Komisijos atliekamam profesiniam vertinimui reikšmingi konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo dokumentai ir duomenys būtų saugomi pakankamą laikotarpį, suderintą su teise kreiptis į Komisiją.
Jeigu veterinarijos paslaugų teikėjas iki dokumentų saugojimo termino pabaigos gautų informaciją apie Komisijai pateiktą skundą, VMVT, VVTAT ar teisme pradėtą su konkrečiu gydymo atveju susijusią procedūrą arba kitą teisės aktuose nustatytą ginčą, su tuo atveju tiesiogiai susijusi dokumentacija neturėtų būti naikinama iki atitinkamos procedūros galutinio užbaigimo.
Konkretūs ilgesni dokumentų saugojimo terminai turėtų būti nustatyti keičiant veterinarijos srities reguliavimą ir įvertinus dokumentų rūšis, jų reikšmę profesiniam vertinimui, duomenų apsaugos reikalavimus bei administracinę naštą. Tačiau pasirinktas reguliavimas neturėtų sudaryti situacijos, kai įstatymas formaliai suteikia 3 metų teisę kreiptis į Komisiją, tačiau objektyviam vertinimui būtina dokumentacija pagal kitus teisės aktus jau galėjo būti teisėtai sunaikinta.
Jeigu, nepaisant taikomų saugojimo taisyklių, konkrečioje byloje reikšmingų dokumentų objektyviai nebebūtų, vien šis faktas savaime nereikštų nei profesinio pažeidimo įrodymo, nei pagrindo atmesti skundą. Komisija turėtų įvertinti likusių duomenų visumą ir galutinėje išvadoje nurodyti, kokios informacijos nebuvimas ir kokia apimtimi apribojo galimybę patikimai atsakyti į profesinio vertinimo klausimus.
Atsisakymo nagrinėti skundą pagrindai
Komisija galėtų atsisakyti nagrinėti skundą tik Veterinarijos įstatyme aiškiai ir baigtinai nustatytais pagrindais.
Siūloma nustatyti, kad Komisija galėtų atsisakyti nagrinėti skundą, jeigu:
Galiojančiame Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyti bendrieji atvejai, kada prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, pavyzdžiui, kai neįmanoma identifikuoti skundą pateikusio asmens ar patikrinti skundo autentiškumo. Šios bendrosios taisyklės šiame projekte naudojamos tik kaip procedūrinio reguliavimo orientyras; būsimos Komisijos atsisakymo nagrinėti skundą pagrindai turėtų būti specialiai nustatyti Veterinarijos įstatyme.¹³
Atsisakymo nagrinėti skundą pagrindai neturėtų būti aiškinami plečiamai taip, kad priimtinumo stadijoje būtų faktiškai atliekamas bylos profesinis vertinimas.
Todėl savaime nebūtų pagrindas atsisakyti nagrinėti skundą tai, kad pareiškėjas:
Gyvūno nugaišimas ar nugaišinimas taip pat savaime negalėtų būti pagrindas atsisakyti nagrinėti skundą. Komisijos vertinimo dalykas būtų iki to momento suteiktų veterinarinių paslaugų kokybė ir veterinarijos gydytojų profesiniai veiksmai.
Dalinis skundo priimtinumas
Jeigu viename skunde būtų keliami keli klausimai ir tik dalis jų priklausytų Komisijos kompetencijai, Komisija neturėtų dėl to atsisakyti nagrinėti viso skundo.
Tokiu atveju skundas būtų priimamas nagrinėti ta apimtimi, kuria keliami klausimai priklauso Komisijos kompetencijai, o dėl likusios dalies būtų priimamas motyvuotas procedūrinis sprendimas.
Jeigu Komisijos kompetencijai nepriklausantis klausimas aiškiai priklausytų kitai institucijai, pareiškėjui turėtų būti nurodyta, į kokią instituciją jis gali kreiptis. Skundo ar jo dalies perdavimas kitai institucijai būtų galimas tik esant teisės aktuose nustatytam pagrindui ir laikantis taikytinų duomenų apsaugos reikalavimų.
Pakartotinis skundas ir naujai paaiškėjusios aplinkybės
Galutinė Komisijos išvada dėl konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo turėtų užkirsti kelią neribotam iš esmės identiškų skundų teikimui.
Tačiau pakartotinis kreipimasis turėtų būti atskiriamas nuo atvejo, kai po Komisijos galutinės išvados paaiškėja naujų esminių duomenų, kurių ankstesnio nagrinėjimo metu objektyviai nebuvo galima gauti ar įvertinti ir kurie galėtų turėti reikšmingos įtakos profesinio vertinimo rezultatui.
Tokiais išimtiniais atvejais Veterinarijos įstatyme turėtų būti nustatyta galimybė spręsti dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo.
Vien tai, kad pareiškėjas, veterinarijos gydytojas ar veterinarijos paslaugų teikėjas nesutinka su Komisijos galutine išvada, savaime nebūtų pagrindas pradėti tą pačią bylą iš naujo. Nesutikimas su galutine išvada būtų sprendžiamas Veterinarijos įstatyme nustatyta jos ginčijimo ar teisminės kontrolės tvarka.
Santykis su kitomis procedūromis
Tai, kad dėl to paties veterinarinių paslaugų teikimo atvejo pareiškėjas kreipėsi į VMVT, VVTAT, draudiką, veterinarijos profesinę organizaciją ar kitą subjektą, savaime neturėtų būti pagrindas atsisakyti nagrinėti skundą Komisijoje.
Šių subjektų funkcijos nebūtų tapačios Komisijai siūlomai specializuoto veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo funkcijai.
Vykstant teisminiam procesui taip pat neturėtų būti automatiškai atsisakoma priimti skundą. Tačiau Veterinarijos įstatyme turėtų būti numatyta galimybė motyvuotu Komisijos sprendimu sustabdyti profesinio vertinimo procedūrą, jeigu konkrečioje byloje teismo sprendžiamas klausimas yra toks, kad jo neišsprendus Komisija objektyviai negali tęsti vertinimo, arba jeigu lygiagretus to paties klausimo nagrinėjimas sukeltų realią nesuderinamų procedūrų riziką.
Įsiteisėjusio teismo sprendimo Komisija negalėtų peržiūrėti, pakeisti ar paneigti. Kartu teismo jau išspręstas civilinės atsakomybės ar žalos atlyginimo klausimas savaime nebūtinai paneigtų galimybę Komisijai vėliau atlikti atskirą profesinį veterinarinės praktikos vertinimą, jeigu toks vertinimas nepaneigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų teisinių aplinkybių ir turėtų savarankišką Komisijos kompetencijai priklausančią paskirtį.
Sprendimas dėl skundo priimtinumo
Esminį sprendimą dėl skundo priėmimo nagrinėti arba atsisakymo jį nagrinėti priimtų pati Komisija, o ne jos administracinį ir techninį aptarnavimą vykdantis sekretoriatas.
Komisija sprendimą dėl skundo priėmimo nagrinėti arba atsisakymo jį nagrinėti turėtų priimti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tinkamai pateikto skundo gavimo dienos. Jeigu buvo šalinami skundo trūkumai, šis terminas būtų skaičiuojamas nuo dienos, kai trūkumai tinkamai pašalinti.
Sekretoriatas galėtų registruoti skundą, tikrinti jo formalų išsamumą, administruoti trūkumų pašalinimą ir parengti Komisijai reikalingą informaciją, tačiau negalėtų savarankiškai spręsti, ar skundas priklauso Komisijos kompetencijai, ar nepraleistas jo pateikimo terminas arba ar egzistuoja kitas esminis skundo nepriimtinumo pagrindas.
Sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą visais atvejais turėtų būti rašytinis ir motyvuotas. Jame turėtų būti nurodytos nustatytos reikšmingos aplinkybės, konkretus Veterinarijos įstatyme nustatytas atsisakymo pagrindas, jo taikymo motyvai ir informacija apie sprendimo ginčijimo ar teisminės kontrolės galimybę.
Atsisakymas nagrinėti skundą negalėtų būti grindžiamas vien bendromis formuluotėmis, tokiomis kaip „skundas nepagrįstas“, „pažeidimų nenustatyta“ ar „nepakanka įrodymų“, nes tokie teiginiai reikštų bylos esmės vertinimą neatlikus visos šiame projekte numatytos profesinio vertinimo procedūros.
Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta galimybė ginčyti Komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą arba kitu būdu užtikrinta veiksminga tokio sprendimo teisėtumo kontrolė. Konkretus mechanizmas turėtų būti derinamas su Priede Nr. 4 nustatytu Komisijos procedūrinių sprendimų ir galutinės išvados teisinio statuso modeliu.¹⁴
Skundo Komisijai ir kitų terminų santykis
Skundo pateikimas Komisijai savaime neturėtų sustabdyti, pratęsti ar atnaujinti kitų teisės aktuose nustatytų terminų kreiptis į teismą, ginčyti kitos institucijos sprendimą, pareikšti civilinį reikalavimą ar naudotis kitomis teisių gynimo priemonėmis, jeigu įstatyme nebūtų aiškiai nustatyta kitaip.
Apie tai pareiškėjas turėtų būti aiškiai informuojamas, kad Komisijos procedūros inicijavimas nesukurtų klaidingo lūkesčio, jog automatiškai sustabdomi kitų galimų teisių gynimo procedūrų terminai.
Jeigu teisėkūros procese būtų nuspręsta Komisijai pateikto skundo faktui suteikti poveikį kitų teisinių terminų eigai, toks poveikis turėtų būti tiesiogiai ir nedviprasmiškai nustatytas įstatyme.
Priėmusi skundą nagrinėti Komisija turėtų pradėti bylos parengimo nagrinėti stadiją. Šios stadijos tikslas – nustatyti profesiniam vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes, surinkti būtiną veterinarinę dokumentaciją ir kitus duomenis, užtikrinti procedūros šalių teisę pateikti paaiškinimus bei argumentus ir nustatyti, ar konkrečiai bylai išnagrinėti reikalingas nepriklausomas ekspertinis vertinimas.
Bylos parengimas neturėtų būti suprantamas kaip vien techninis pareiškėjo ir veterinarijos paslaugų teikėjo pateiktų dokumentų susegimas į bylą. Komisija turėtų aktyviai nustatyti, kokios informacijos reikia tam, kad būtų galima profesionaliai įvertinti konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį ir atsakyti į bylai reikšmingus diagnostikos, gydymo, stebėsenos, profesinio rūpestingumo, profesinės etikos, gyvūno savininko informavimo ar veterinarinės dokumentacijos klausimus.¹⁵
Komisijos administracinį ir techninį aptarnavimą vykdantis sekretoriatas Komisijos pavedimu siųstų pranešimus ir prašymus pateikti dokumentus, registruotų gautą medžiagą, tvarkytų bylą ir atliktų kitus administracinius veiksmus. Tačiau sprendimus dėl profesinio vertinimo apimties, reikalingų dokumentų ir duomenų, papildomų paaiškinimų bei nepriklausomo ekspertinio vertinimo poreikio priimtų Komisija, o ne sekretoriatas.
Vertinamo veterinarijos gydytojo ir veterinarijos paslaugų teikėjo informavimas
Priėmusi skundą nagrinėti Komisija turėtų be nepagrįsto delsimo informuoti vertinamą veterinarijos gydytoją ir, kai jo dalyvavimas reikalingas konkrečiai bylai, veterinarijos paslaugų teikėją.
Siūloma nustatyti, kad pradinis pranešimas paprastai būtų išsiunčiamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priimti skundą nagrinėti dienos.
Pranešime turėtų būti nurodyta:
Vertinamam veterinarijos gydytojui turėtų būti suteikta pakankamai informacijos, kad jis aiškiai suprastų, kokie jo profesiniai veiksmai yra vertinami ir dėl kokių aplinkybių prašoma pateikti paaiškinimus.
Pradiniame procedūros etape Komisija neprivalėtų būti galutinai suformulavusi visų profesinio vertinimo klausimų, jeigu jų tiksliai nustatyti dar neįmanoma negavus veterinarinės dokumentacijos ir kitų duomenų.
Jeigu renkant medžiagą vertinimo apimtis būtų reikšmingai patikslinta ar išplėsta arba paaiškėtų, kad turi būti vertinami ir kito veterinarijos gydytojo profesiniai veiksmai, toks asmuo turėtų būti apie tai informuotas ir jam turėtų būti suteiktos visos jo procesiniam statusui priklausančios teisės prieš priimant galutinę Komisijos išvadą.
Komisijos teisė gauti dokumentus ir kitus duomenis
Veterinarijos įstatyme Komisijai turėtų būti suteikta aiški ir tiesioginė teisė iš veterinarijos paslaugų teikėjo, vertinamo veterinarijos gydytojo ir kitų įstatyme nustatytų subjektų gauti konkrečiai bylai išnagrinėti būtinus dokumentus, duomenis ir paaiškinimus.
Atitinkamai Veterinarijos įstatyme turėtų būti įtvirtinta privaloma veterinarijos paslaugų teikėjo ir kitų atitinkamus duomenis savo žinioje turinčių subjektų pareiga per Komisijos nustatytą terminą pateikti teisėtai prašomą informaciją.
Ši teisė negalėtų būti grindžiama vien Komisijos vidaus darbo tvarka ar įgyvendinamuoju teisės aktu. Įstatyme turėtų būti nustatytas pats Komisijos įgaliojimas reikalauti konkrečiai bylai būtinos informacijos, subjektų pareiga ją pateikti ir pagrindinės teisėto Komisijos reikalavimo nevykdymo pasekmės.
Šiuo metu galiojantys Reikalavimai veterinarijos paslaugų teikėjams nustato veterinarijos paslaugų teikėjų veiklos, dokumentacijos, registracijos ir apskaitos reikalavimus bei VMVT vykdomos jų laikymosi priežiūros pagrindus, tačiau šiame projekte siūloma Komisija pagal galiojantį reguliavimą neegzistuoja ir savarankiškų dokumentų išreikalavimo įgaliojimų neturi.¹⁶ Dabartinė šių Reikalavimų redakcija galioja nuo 2024 m. lapkričio 14 d.
Siūlomas modelis nebūtų neįprastas Lietuvos specializuotų komisijų sistemoje. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnį pati surenka prašymui nagrinėti reikalingus dokumentus, įskaitant medicinos dokumentų kopijas bei sveikatos priežiūros įstaigos ir specialistų paaiškinimus, ir prireikus kreipiasi į specialistus dėl specialiųjų žinių reikalaujančių išvadų.¹⁷
Renkamos veterinarinės dokumentacijos ir duomenų apimtis
Komisijos prašomų dokumentų ir duomenų apimtis turėtų būti nustatoma individualiai pagal konkretų nagrinėjamą atvejį ir profesinio vertinimo klausimus.
Priklausomai nuo bylos aplinkybių, Komisija galėtų gauti, be kita ko:
Šis sąrašas nebūtų baigtinis. Tačiau Komisijos teisė gauti informaciją nebūtų neribota – kiekvienas prašomas dokumentas ar duomenų kategorija turėtų būti susiję su nagrinėjamu veterinarinių paslaugų teikimo atveju ir Komisijos kompetencijai priklausančiais vertinimo klausimais.
Komisija neturėtų teisės vien dėl pateikto skundo reikalauti visos veterinarijos paslaugų teikėjo veiklos dokumentacijos, kitų klientų duomenų ar su nagrinėjamu atveju nesusijusios informacijos.
Pirminių tyrimų duomenų gavimas
Kai profesiniam vertinimui nepakaktų veterinarinėje dokumentacijoje pateikto tyrimo rezultato apibendrinimo ar perrašytos skaitinės reikšmės, Komisija arba jos paskirtas ekspertas turėtų turėti galimybę gauti pirminius tyrimo duomenis, jeigu jie yra išlikę ir jų pateikimas objektyviai įmanomas.
Pavyzdžiui, vertinant laboratorinio tyrimo rezultatų interpretavimą, reikšminga gali būti ne tik į veterinarinę dokumentaciją perkelta skaitinė reikšmė, bet ir originalioje laboratorijos ar analizatoriaus ataskaitoje nurodytos pastabos, matavimo ribos, mėginio ypatybės ar kita rezultatui interpretuoti reikšminga informacija.
Vaizdinės diagnostikos atveju, jeigu nagrinėjamas pats tyrimo interpretavimo pagrįstumas, Komisijai ar ekspertui turėtų būti galima pateikti originalius išlikusius vaizdus, o ne tik galutinį jų aprašymą.
Pirminių duomenų Komisija nereikalautų automatiškai kiekvienoje byloje. Jų reikėtų tik tada, kai jie objektyviai reikšmingi konkrečiam profesinio vertinimo klausimui išspręsti.
Elektroninės veterinarinės dokumentacijos ir jos pakeitimų vertinimas
Kai veterinarinė dokumentacija tvarkoma elektroninėje sistemoje ir byloje kyla pagrįstų abejonių dėl konkretaus įrašo sukūrimo laiko, autoriaus, vėlesnio pakeitimo, papildymo ar dokumentacijos chronologijos, Komisijai turėtų būti suteikta teisė prašyti išlikusių techninių duomenų, leidžiančių nustatyti bylai reikšmingą įrašo istoriją, jeigu tokie duomenys konkrečioje sistemoje yra registruojami.
Priklausomai nuo sistemos techninių galimybių ir bylos aplinkybių, galėtų būti prašoma informacijos apie:
Tokių duomenų būtų prašoma ne kiekvienoje byloje, o tik tada, kai dokumento sukūrimo ar pakeitimo laikas gali turėti realios reikšmės vertinant veterinarinius profesinius veiksmus.
Vėlesnis veterinarinės dokumentacijos papildymas ar patikslinimas savaime nereikštų profesinio pažeidimo. Komisija turėtų įvertinti pakeitimo pobūdį, laiką, priežastį, jo atsekamumą ir galimą reikšmę konkrečiam profesinio vertinimo klausimui.
Jeigu elektroninė sistema pagal vertinamu laikotarpiu taikytus reikalavimus neprivalėjo registruoti pakeitimų istorijos arba tokie techniniai duomenys teisėtai neišliko, vien jų nebuvimas savaime negalėtų būti laikomas profesinio pažeidimo įrodymu.
Dokumentų ir paaiškinimų pateikimo terminas
Komisijos reikalavime pateikti dokumentus, duomenis ar paaiškinimus turėtų būti aiškiai nurodyta:
Siūloma nustatyti, kad įprastais atvejais dokumentams, duomenims ir paaiškinimams pateikti būtų skiriama ne mažiau kaip 10 darbo dienų.
Jeigu dėl objektyvių priežasčių per nustatytą terminą visų prašomų duomenų pateikti neįmanoma, reikalavimą gavęs subjektas iki termino pabaigos galėtų pateikti motyvuotą prašymą terminą pratęsti.
Komisija galėtų terminą pratęsti, atsižvelgdama į prašomų duomenų apimtį, jų gavimo sudėtingumą ir būtinybę nevilkinti procedūros.
Jeigu prašomas dokumentas neegzistuoja, nebuvo sudarytas, teisėtai neišliko, buvo perduotas kitam subjektui arba jo pateikti objektyviai neįmanoma dėl kitos priežasties, reikalavimą gavęs subjektas turėtų per Komisijos nustatytą terminą apie tai raštu informuoti Komisiją ir nurodyti konkrečią nepateikimo priežastį.
Dokumentų nepateikimas ir atsakomybė
Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta, kad teisėtas Komisijos reikalavimas pateikti konkrečiai bylai reikalingus dokumentus, duomenis ar informaciją yra privalomas.
Pareiga pateikti dokumentą turėtų būti taikoma tam subjektui ar atsakingam asmeniui, kurio žinioje atitinkamas dokumentas ar duomenys faktiškai yra ir kuriam pagal teisės aktus tenka pareiga juos saugoti, tvarkyti arba pateikti.
Todėl konkretus veterinarijos gydytojas neturėtų būti automatiškai laikomas atsakingu už klinikos žinioje esančių dokumentų nepateikimą vien todėl, kad jis dalyvavo gydant gyvūną. Jeigu dokumentaciją saugo ir kontroliuoja veterinarijos paslaugų teikėjas, pareiga vykdyti Komisijos reikalavimą pirmiausia tektų tam paslaugų teikėjui ir už jos vykdymą atsakingam asmeniui.
Jeigu veterinarijos gydytojas dirba savarankiškai ir pats yra atitinkamų dokumentų ar duomenų valdytojas, arba Komisija teisėtai reikalauja jo asmeniškai turimų profesiniam vertinimui reikšmingų duomenų ar paaiškinimo, pareiga vykdyti tokį reikalavimą galėtų tekti pačiam veterinarijos gydytojui.
Vien objektyvus negalėjimas pateikti dokumento savaime nebūtų pagrindas administracinei atsakomybei. Atsakomybės klausimas galėtų kilti tada, kai asmuo be pateisinamos priežasties nevykdo teisėto ir tinkamai pateikto Komisijos reikalavimo, sąmoningai nepateikia jo žinioje esančių dokumentų ar duomenų, juos nuslepia arba pateikia žinomai neteisingą ar klaidinančią informaciją.
Jeigu prašomi dokumentai per pradinį Komisijos nustatytą terminą nepateikiami ir nėra pateikiama objektyviai pagrįsta jų nepateikimo priežastis, Komisija paprastai turėtų pateikti pakartotinį reikalavimą, nustatyti papildomą terminą ir aiškiai įspėti apie galimas teisines teisėto Komisijos reikalavimo nevykdymo pasekmes.
Išimtis galėtų būti taikoma, kai iš aplinkybių akivaizdu, kad pakartotinis reikalavimas būtų beprasmis, pavyzdžiui, subjektas aiškiai raštu atsisako pateikti jo turimus dokumentus nepateikdamas teisėto atsisakymo pagrindo.
Jeigu ir per papildomą terminą Komisijos teisėtas reikalavimas be pateisinamos priežasties nebūtų įvykdytas, Komisija turėtų:
Komisija pati administracinių nuobaudų neskirtų. Tai atitiktų Priede Nr. 4 nustatytą funkcinį Komisijos ir VMVT kompetencijų atskyrimą: Komisija atliktų profesinį vertinimą, o administracinės atsakomybės ir valstybės priežiūros klausimus spręstų tam įstatymu įgaliota institucija.
Administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnyje šiuo metu nustatytas bendras teisinis mechanizmas dėl kliudymo įstatymų įgaliotiems pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas, jų teisėtų reikalavimų ar nurodymų bei kolegialių institucijų ar valstybės pareigūnų sprendimų nevykdymo; straipsnio reguliavimo sritis apima ir informacijos ar dokumentų nepateikimą bei kitus teisėto reikalavimo nevykdymo atvejus. ANK 589 straipsnio 30 punktas VMVT suteikia kompetenciją dėl ANK 505 straipsnyje numatytų administracinių nusižengimų.¹⁹
Tačiau būsimos Komisijos reikalavimo pateikti dokumentus nevykdymo negalima iš anksto laikyti automatiškai patenkančiu į ANK 505 straipsnio taikymo sritį, kol įstatyme nėra nustatyti Komisijos statusas, jos įgaliojimai ir reikalavimų privalomumas. Todėl rengiant Veterinarijos įstatymo pakeitimus turėtų būti kartu įvertintas ANK 505 ir 589 straipsnių pakankamumas ir, jeigu reikia, pateikti susiję ANK pakeitimai, kad atsakomybės pagrindas bei VMVT kompetencija būtų nedviprasmiški.
Toks reguliavimas užtikrintų, kad Komisijos teisė gauti dokumentus būtų realiai įgyvendinama, o ne vien rekomendacinė, tačiau kartu nesuteiktų pačiai Komisijai sankcijų skyrimo funkcijos, nesusijusios su jos pagrindine profesinio vertinimo paskirtimi.
Dokumentų nepateikimo reikšmė profesiniam vertinimui
Teisėto Komisijos reikalavimo nevykdymas ir veterinarinių paslaugų kokybės vertinimas būtų du atskiri klausimai.
Vien tai, kad veterinarijos paslaugų teikėjas ar veterinarijos gydytojas nepateikė dokumento, savaime nereikštų, kad veterinarinės paslaugos buvo suteiktos netinkamai, ir nesukurtų prezumpcijos, kad visi pareiškėjo teiginiai yra teisingi.
Komisija vis tiek turėtų vertinti visą turimą bylos medžiagą ir nustatyti, kokias aplinkybes galima patikimai įvertinti.
Tačiau jeigu Komisijai teisėtai pareikalavus pateikti egzistuojančią ir atitinkamo subjekto žinioje esančią dokumentaciją ji be pateisinamos priežasties nebūtų pateikta, Komisijos galutinėje išvadoje turėtų būti aiškiai nurodyta:
Taip būtų išvengta abiejų kraštutinumų: nei dokumentų nepateikimas automatiškai įrodytų netinkamą gydymą, nei atsisakymas pateikti dokumentus leistų vertinamam subjektui užkirsti kelią Komisijos darbui ir išvengti bet kokių teisinių pasekmių.
Paaiškinimų gavimas
Komisija turėtų teisę prašyti rašytinių paaiškinimų iš pareiškėjo, vertinamo veterinarijos gydytojo, veterinarijos paslaugų teikėjo ir kitų asmenų, jeigu jų turima informacija gali būti reikšminga konkrečiai bylai.
Vertinamo veterinarijos gydytojo paaiškinimas būtų svarbi bylos medžiagos dalis, tačiau vien dėl jo profesinio statuso jam nebūtų iš anksto suteikiama didesnė įrodomoji ar profesinio vertinimo reikšmė negu kitiems duomenims.
Analogiškai pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti vertinami kartu su kita bylos medžiaga, atsižvelgiant į jų turinį, nuoseklumą ir galimybę reikšmingas aplinkybes patikrinti kitais duomenimis.
Jeigu procedūros šalių paaiškinimai dėl esminių aplinkybių prieštarautų vieni kitiems, Komisija turėtų siekti prieštaravimus išspręsti remdamasi veterinarine dokumentacija, pirminiais tyrimų duomenimis, chronologine informacija ir kitais objektyviai patikrinamais duomenimis.
Duomenų gavimas iš kitų šaltinių
Kai tai objektyviai reikalinga konkrečiai bylai, Komisija galėtų teisės aktų nustatyta tvarka gauti ir vertinti duomenis iš kitų šaltinių, įskaitant:
Kitos institucijos dokumentas ar išvada savaime nesaistytų Komisijos sprendžiant jai Veterinarijos įstatymu pavestą profesinio vertinimo klausimą, išskyrus įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą tiek, kiek jį nustato įstatymai.
Bylos medžiagos pakankamumo įvertinimas
Surinkusi pagrindinę bylos medžiagą Komisija turėtų įvertinti, ar jos pakanka profesinio vertinimo klausimams galutinai suformuluoti ir bylai nagrinėti.
Jeigu informacijos dar nepakanka, Komisija galėtų:
Pakartotiniai prašymai pateikti informaciją neturėtų būti siunčiami vien formaliai. Kiekvienas papildomas reikalavimas turėtų būti siejamas su konkrečiu dar neišspręstu bylos klausimu.
Duomenų kiekio ribojimas ir saugomos informacijos apsauga
Komisija turėtų rinkti tik tuos duomenis, kurie objektyviai būtini jai įstatymu pavestai konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo vertinimo funkcijai atlikti.
Asmens duomenys neturėtų būti renkami vien dėl to, kad techniškai galima juos gauti. Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 5 straipsnyje nustatyti, be kita ko, duomenų kiekio mažinimo, tikslumo, saugojimo trukmės apribojimo, vientisumo ir konfidencialumo principai, o 6 straipsnis reikalauja teisėto duomenų tvarkymo pagrindo.¹⁸
Komisijos nariai, nepriklausomi ekspertai, sekretoriato darbuotojai ir kiti teisėtą prieigą prie bylos turintys asmenys privalėtų užtikrinti asmens duomenų, komercinės, profesinės ir kitos įstatymų saugomos informacijos apsaugą.
Veterinarijos įstatyme ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose turėtų būti nustatyti bylos duomenų gavimo, naudojimo, saugojimo, perdavimo ekspertams ir prieigos prie jų pagrindai.
Bylos medžiagos registravimas ir vientisumas
Visa Komisijos gauta ir jos iniciatyva surinkta bylos medžiaga turėtų būti registruojama taip, kad būtų galima nustatyti:
Elektroninė bylos tvarkymo sistema turėtų užtikrinti dokumentų vientisumą, prieigos kontrolę ir galimybę nustatyti reikšmingus veiksmus su bylos medžiaga.
Komisijos bylai pateiktų originalių elektroninių dokumentų ar duomenų turinys neturėtų būti keičiamas. Jeigu procedūros reikmėms rengiama kopija, išrašas, nuasmeninta versija ar kita išvestinė dokumento forma, turėtų būti įmanoma aiškiai atskirti ją nuo gauto pirminio dokumento.
Procedūros šalių teisė susipažinti su surinkta medžiaga
Bylos parengimo metu procedūros šalims turėtų būti užtikrinta galimybė susipažinti su joms reikšminga bylos medžiaga tokia apimtimi, kokia būtina jų procesinėms teisėms įgyvendinti ir neprieštarauja teisės aktuose nustatytiems asmens duomenų, komercinės, profesinės ar kitos saugomos informacijos apsaugos reikalavimams.
Informacijos apsauga neturėtų būti naudojama kaip bendras pagrindas neatskleisti procedūros šaliai duomenų, kuriais Komisija ketina remtis priimdama jai reikšmingą profesinio vertinimo išvadą.
Kai dokumente būtų informacijos, kurios procedūros šaliai atskleisti negalima arba kurios atskleidimas nėra būtinas, pirmiausia turėtų būti vertinama galimybė pateikti nuasmenintą dokumento versiją, jo dalį, išrašą ar turinio santrauką, leidžiančią įgyvendinti teisę būti išklausytam neatskleidžiant perteklinių saugomų duomenų.
Prieš pereidama į ekspertinio vertinimo ar galutinio bylos nagrinėjimo stadiją Komisija turėtų įsitikinti, kad:
Nepriklausomas ekspertinis vertinimas būtų viena svarbiausių Komisijos procedūros priemonių tais atvejais, kai konkrečiam profesiniam klausimui išspręsti reikalingos specialiosios veterinarinės medicinos žinios, kurių nepakanka vien Komisijos narių turimai kompetencijai.
Tačiau nepriklausomas ekspertas neturėtų būti skiriamas automatiškai kiekvienoje byloje. Komisija pati atliktų veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimą, o ekspertą pasitelktų tada, kai konkretaus klausimo patikimam išsprendimui būtina tam tikros veterinarinės medicinos srities, specializacijos ar metodikos kompetencija.²⁰
Sprendimą, ar konkrečioje byloje būtinas nepriklausomas ekspertinis vertinimas, priimtų pati Komisija. Komisijos administracinį aptarnavimą vykdantis sekretoriatas galėtų organizuoti eksperto paiešką, dokumentų perdavimą, atlygio administravimą ir kitus techninius veiksmus, tačiau negalėtų savo nuožiūra pasirinkti eksperto ar nustatyti jam pavedamų profesinių klausimų.
Pagrindai skirti nepriklausomą ekspertą
Komisija galėtų paskirti nepriklausomą ekspertą, kai:
Sprendime paskirti ekspertą turėtų būti nurodyta, kokiam konkrečiam profesiniam klausimui reikalingos papildomos specialiosios žinios ir dėl kokios priežasties Komisija mano, kad ekspertinis vertinimas yra būtinas.
Ekspertas nebūtų skiriamas vien siekiant formaliai patvirtinti jau Komisijos susiformavusią nuomonę. Jo paskirtis būtų suteikti Komisijai nepriklausomą specialiųjų žinių pagrindu atliktą profesinį vertinimą.
Lietuvos žmonių sveikatos priežiūros sistemoje panašus principas jau taikomas Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos veikloje: kai išvadai reikalingos specialiosios žinios, Komisija kreipiasi į ekspertų sąraše esančius sveikatos priežiūros specialistus, o jeigu reikalingos kvalifikacijos specialisto sąraše nėra ar ekspertas negali vertinti dėl interesų konflikto ar kitų objektyvių priežasčių, gali būti pasitelktas ir ekspertų sąraše nesantis reikalavimus atitinkantis specialistas.²¹
Eksperto kvalifikacija
Nepriklausomas ekspertas turėtų būti parenkamas pirmiausia pagal konkrečiai bylai reikalingą profesinę kompetenciją, o ne vien pagal bendrą veterinarijos gydytojo kvalifikaciją.
Ekspertui turėtų būti nustatyti bent šie pagrindiniai reikalavimai:
Siūloma kaip bendrą kriterijų nustatyti ne mažesnę kaip 5 metų veterinarijos praktikos patirtį, tačiau vien praktikos metų skaičius neturėtų būti pakankamas eksperto kompetencijos įrodymas. Vertinant eksperto tinkamumą konkrečiai bylai turėtų būti atsižvelgiama į jo klinikinę patirtį, specializaciją, podiplomines studijas, rezidentūrą, tarptautiniu mastu pripažintą specialisto kvalifikaciją, mokslinę ar akademinę veiklą ir kitus objektyvius profesinės kompetencijos duomenis.
Žmonių sveikatos žalos komisijos ekspertams taip pat nustatytas ne mažesnės kaip 5 metų atitinkamos praktikos patirties reikalavimas. Šis kriterijus veterinarinei Komisijai nebūtų tiesiogiai taikomas, tačiau gali būti naudojamas kaip Lietuvos specializuotos ekspertinės procedūros analoginis orientyras.²²
Šiuo metu Veterinarijos įstatymo 11 straipsnis nustato veterinarijos praktikos licencijavimo pagrindus ir reikalavimą asmeniui, besiverčiančiam veterinarijos praktika Lietuvoje, turėti atitinkamą veterinarijos praktikos licenciją, išskyrus įstatyme numatytus atvejus.²³
Eksperto specializacijos atitiktis konkrečiai bylai
Vien tai, kad asmuo yra patyręs veterinarijos gydytojas, savaime neturėtų reikšti, kad jis tinkamas vertinti bet kurios veterinarinės medicinos srities klausimą.
Pavyzdžiui, jeigu byloje esminis klausimas susijęs su veterinarine nefrologija, kardiologija, neurologija, onkologija, chirurgija, anesteziologija, intensyviąja terapija, vaizdine diagnostika ar kita specializuota sritimi, Komisija turėtų siekti parinkti ekspertą, turintį būtent tos srities profesinę kompetenciją.
Kai konkrečiam atvejui įvertinti reikalingos kelių sričių specialiosios žinios, Komisija galėtų paskirti du ar daugiau skirtingų sričių ekspertų.
Tokiu atveju ekspertams galėtų būti pateikiami skirtingi jų kompetenciją atitinkantys klausimai arba, kai klausimai tarpusavyje glaudžiai susiję, galėtų būti prašoma pateikti bendrą ekspertinį vertinimą.
Komisija neturėtų vienam ekspertui pavesti spręsti klausimo, kuris akivaizdžiai nepatenka į jo profesinės kompetencijos sritį.
Ekspertų sąrašas
Siekiant užtikrinti procedūros operatyvumą ir ekspertų atrankos skaidrumą, galėtų būti sudarytas veterinarinių ekspertų sąrašas, kuriame būtų nurodoma bent eksperto pagrindinė profesinė kompetencija ir specializacijos sritys.
Tačiau toks sąrašas neturėtų būti uždaras.
Jeigu konkrečiam atvejui reikalingos kompetencijos eksperto sąraše nebūtų, visi sąraše esantys tinkamos srities ekspertai negalėtų dalyvauti dėl interesų konflikto arba būtų kita objektyvi priežastis, Komisija turėtų turėti teisę paskirti ir į sąrašą neįtrauktą specialistą, jeigu jis atitinka įstatyme nustatytus kvalifikacijos ir nepriklausomumo reikalavimus.
Toks modelis leistų išvengti situacijos, kai profesionalus vertinimas tampa neįmanomas vien todėl, kad Lietuvoje konkrečios retos specializacijos ekspertas iš anksto nebuvo įtrauktas į administracinį sąrašą.
Panaši konstrukcija taikoma ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos ekspertų sistemoje: įstatymas numato ekspertų sąrašą, bet leidžia kreiptis ir į sąraše nesančius reikalavimus atitinkančius specialistus, kai reikalingos profesinės kvalifikacijos eksperto sąraše nėra arba sąraše esantys ekspertai negali pateikti išvados dėl interesų konflikto ar kitų objektyvių priežasčių.²⁴
Užsienio ekspertų pasitelkimas
Kai Lietuvoje nebūtų pakankamą specialiąją kompetenciją turinčio nepriklausomo eksperto arba dėl profesinių, institucinių ar kitų ryšių nebūtų įmanoma užtikrinti pakankamo nepriklausomumo, Komisijai turėtų būti leidžiama pasitelkti kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos valstybės veterinarijos specialistą.
Užsienio ekspertui būtų taikomi iš esmės lygiaverčiai profesinės kompetencijos, nepriklausomumo ir interesų konfliktų prevencijos reikalavimai.
Jeigu ekspertinė išvada būtų parengta ne lietuvių kalba, Komisija turėtų užtikrinti jos tinkamą vertimą tiek, kiek tai būtina Komisijai ir procedūros šalims suprasti išvados turinį bei įgyvendinti procesines teises.
Užsienio eksperto pasirinkimas neturėtų būti laikomas išimtine priemone vien todėl, kad jis nėra Lietuvos veterinarijos gydytojas. Pagrindiniai kriterijai būtų jo kompetencija, nepriklausomumas ir tinkamumas konkrečiam profesiniam klausimui.
Eksperto nepriklausomumas ir interesų konfliktų prevencija
Ekspertas turėtų būti nepriklausomas nuo:
Prieš paskiriant ekspertą jis turėtų pateikti rašytinę interesų konfliktų ir nepriklausomumo deklaraciją.
Joje ekspertas turėtų patvirtinti, kad nėra aplinkybių, galinčių turėti įtakos jo nepriklausomumui, ir atskleisti jam žinomus profesinius, darbo, finansinius, asmeninius ar kitus ryšius, kurie galėtų būti reikšmingi vertinant jo nešališkumą.
Ekspertas negalėtų atlikti vertinimo, jeigu:
Vien tai, kad ekspertas profesinėje veikloje pažįsta vertinamą veterinarijos gydytoją, dalyvavo toje pačioje konferencijoje ar priklauso tai pačiai profesinei organizacijai, savaime neturėtų automatiškai reikšti interesų konflikto. Turėtų būti vertinamas konkretaus ryšio pobūdis ir intensyvumas.
Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnyje Lietuvos teisėje įtvirtintas bendras nusišalinimo dėl interesų konflikto principas. Kadangi šis įstatymas nebūtinai automatiškai būtų taikomas kiekvienam būsimam išoriniam veterinarijos ekspertui, specialūs eksperto nepriklausomumo, deklaravimo ir nusišalinimo reikalavimai turėtų būti tiesiogiai nustatyti Komisiją reglamentuojančiame teisiniame reguliavime.²⁵
Procedūros šalių teisė pareikšti nušalinimą ekspertui
Prieš ekspertui pradedant vertinimą procedūros šalys turėtų būti informuojamos apie jo tapatybę, profesinę kvalifikaciją ir kompetencijos sritį.
Pareiškėjas, vertinamas veterinarijos gydytojas ir, kai aktualu, veterinarijos paslaugų teikėjas turėtų teisę per nustatytą terminą pateikti motyvuotą prašymą ekspertą nušalinti.
Nušalinimo prašyme turėtų būti nurodytos konkrečios aplinkybės, galinčios kelti pagrįstų abejonių dėl eksperto nepriklausomumo ar profesinio tinkamumo.
Vien procedūros šalies nepasitikėjimas ekspertu, nesutikimas su jo ankstesnėmis profesinėmis nuomonėmis ar pageidavimas pasirinkti kitą specialistą savaime nebūtų pagrindas ekspertą nušalinti.
Sprendimą dėl eksperto nušalinimo priimtų Komisija, o ne pats ekspertas ar Komisijos sekretoriatas. Sprendimas atmesti motyvuotą nušalinimo prašymą turėtų būti pagrįstas.
Jeigu interesų konflikto aplinkybė paaiškėtų jau pradėjus ekspertinį vertinimą, ekspertas privalėtų apie ją nedelsdamas informuoti Komisiją ir sustabdyti vertinimą, kol Komisija išspręs jo tolesnio dalyvavimo klausimą.
Ekspertinio vertinimo klausimų formulavimas
Klausimus ekspertui galutinai formuluotų Komisija.
Procedūros šalims turėtų būti suteikta galimybė pasiūlyti klausimus, kuriuos, jų nuomone, reikėtų pateikti ekspertui. Komisija neprivalėtų automatiškai įtraukti kiekvieno pasiūlyto klausimo, tačiau reikšmingus pasiūlymus turėtų įvertinti.
Komisijos suformuluoti klausimai turėtų būti:
Ekspertui neturėtų būti užduodami klausimai, kurių sprendimas priklauso ne veterinarinės medicinos specialiosioms žinioms, o Komisijos, VMVT ar teismo teisinei kompetencijai.
Todėl ekspertas neturėtų būti prašomas nustatyti:
Ekspertas galėtų vertinti klinikinį profesinių veiksmų reikšmingumą, įskaitant tai, ar nustatytas profesinis trūkumas medicininiu požiūriu galėjo turėti reikšmės gyvūno būklės eigai, gydymo galimybėms ar rezultatui. Toks profesinis vertinimas savaime nebūtų civilinio teisinio priežastinio ryšio nustatymas.
Ekspertui perduodama bylos medžiaga
Ekspertui turėtų būti perduodama visa jo išvadai parengti objektyviai reikalinga bylos medžiaga.
Komisija neturėtų ekspertui perduoti vien pareiškėjo skundo ar tik vienos procedūros šalies pasirinktų dokumentų. Ekspertas turėtų turėti galimybę susipažinti su subalansuota ir profesiniam klausimui reikšminga medžiaga, įskaitant veterinarinę dokumentaciją, tyrimų duomenis ir reikšmingus procedūros šalių paaiškinimus.
Ekspertas galėtų prašyti papildomos informacijos, jeigu vertinimo metu paaiškėtų, kad jos reikia atsakymui pateikti.
Tokį prašymą ekspertas teiktų Komisijai, o ne tiesiogiai vienai iš procedūros šalių. Komisija spręstų dėl papildomos medžiagos gavimo ir užtikrintų, kad reikšmingi nauji duomenys būtų įtraukti į oficialią bylos medžiagą.
Ekspertas neturėtų atskirai ir neoficialiai bendrauti su viena procedūros šalimi dėl nagrinėjamos bylos esmės.
Ekspertinio vertinimo standartas
Ekspertas profesinius veiksmus turėtų vertinti pagal vertinamų veiksmų atlikimo metu buvusias reikšmingas aplinkybes, tuo metu pagrįstai prieinamą informaciją, veterinarinės medicinos žinias ir profesinius standartus.
Vertinimas neturėtų būti grindžiamas retrospektyvia prielaida, kad veterinarijos gydytojas vertinamu momentu jau turėjo žinoti tai, kas paaiškėjo tik vėliau.
Tačiau ekspertas galėtų vertinti, ar pagal tuo metu taikytiną profesinio rūpestingumo standartą veterinarijos gydytojas turėjo papildomai surinkti informaciją, atlikti tyrimą, patikrinti rezultatą, stebėti gyvūno būklę ar atlikti kitą profesiškai pagrįstą veiksmą.
Jeigu profesinėje praktikoje egzistavo keli moksliškai ir profesiškai pagrįsti gydymo pasirinkimai, ekspertas neturėtų laikyti profesiniu trūkumu vien to, kad pats būtų pasirinkęs kitą teisėtą ir profesiškai pagrįstą gydymo taktiką.
Ekspertinio vertinimo tikslas būtų nustatyti ne tai, ar buvo įmanoma pasirinkti idealų sprendimą žinant galutinį rezultatą, o ar vertinamas sprendimas tuo metu pateko į profesionaliai pagrįstų veiksmų ribas.
Profesinių gairių ir mokslinių šaltinių naudojimas
Ekspertas turėtų aiškiai nurodyti, kokiais profesiniais standartais, mokslinėmis žiniomis, rekomendacijomis ar kitais šaltiniais remiasi, kai jie yra reikšmingi išvadai.
Tarptautinių veterinarijos organizacijų, profesinių asociacijų ar specialistų kolegijų gairės galėtų būti naudojamos kaip profesinio vertinimo šaltinis tiek, kiek jos:
Ekspertas turėtų atskirti privalomą teisės akto reikalavimą nuo rekomendacinio profesinio standarto ar mokslinės rekomendacijos.
Ekspertinės išvados turinys
Ekspertinė išvada turėtų būti pateikta raštu ir būti pakankamai motyvuota, kad Komisija ir procedūros šalys galėtų suprasti, kaip ekspertas priėjo prie savo išvadų.
Joje turėtų būti nurodyta:
Ekspertas neturėtų kategoriškai teigti aplinkybių, kurių turimi duomenys neleidžia patikimai nustatyti.
Kai profesionaliai pagrįstas atsakymas negali būti kategoriškas, išvadoje turėtų būti aiškiai nurodytas neapibrėžtumo laipsnis ir jo priežastys, o ne dirbtinai pasirenkama viena kategoriška versija.
Ekspertinio vertinimo terminas
Komisija, paskirdama ekspertą, turėtų nustatyti konkretų terminą išvadai pateikti, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, perduodamos medžiagos apimtį ir ekspertui pateiktų klausimų pobūdį.
Siūloma, kad įprastais atvejais ekspertinei išvadai pateikti būtų nustatomas ne ilgesnis kaip 30 darbo dienų terminas nuo visos vertinimui reikalingos medžiagos perdavimo ekspertui.
Sudėtingoje byloje arba kai objektyviai būtina gauti papildomų duomenų, Komisija motyvuotu sprendimu galėtų terminą pratęsti.
Ekspertas, matydamas, kad nustatyto termino nepakaks, turėtų apie tai informuoti Komisiją iki termino pabaigos, nurodyti priežastis ir prašomą papildomą laiką.
Eksperto darbo organizavimas neturėtų nepagrįstai stabdyti visos Komisijos procedūros.
Ekspertinės išvados trūkumų pašalinimas
Gavusi ekspertinę išvadą Komisija pirmiausia turėtų patikrinti, ar ekspertas:
Jeigu išvada būtų neaiški, neišsami, joje nebūtų atsakyta į esminį klausimą arba būtų vidinių prieštaravimų, Komisija pirmiausia galėtų paprašyti to paties eksperto išvadą paaiškinti ar papildyti.
Papildomo ar kito eksperto paskyrimas būtų pagrįstas, kai:
Komisija neturėtų skirti naujų ekspertų vien todėl, kad pirmojo eksperto išvada neatitinka vienos iš procedūros šalių ar pačios Komisijos pageidaujamo rezultato.
Ekspertinės išvados reikšmė Komisijai
Nepriklausomo eksperto išvada būtų svarbi specialiųjų žinių pagrindu gauta bylos medžiagos dalis, tačiau ji Komisijai nebūtų automatiškai privaloma.
Galutinį profesinį vertinimą atliktų ir galutinę išvadą priimtų Komisija.
Komisija ekspertinę išvadą vertintų kartu su veterinarine dokumentacija, procedūros šalių paaiškinimais, kitais specialistų vertinimais ir visa likusia bylos medžiaga.
Jeigu Komisija sutiktų su eksperto išvada, ji galėtų ja remtis galutinėje išvadoje.
Jeigu Komisija esminiu profesiniu klausimu nuo nepriklausomo eksperto išvados nukryptų, galutinėje išvadoje turėtų būti aiškiai ir profesionaliai motyvuota, kodėl eksperto argumentai nebuvo priimti.
Komisija negalėtų tiesiog ignoruoti jai pačiai paskirto eksperto išvados.
Procedūros šalių teisė susipažinti su ekspertine išvada
Gavusi galutinę eksperto išvadą Komisija turėtų sudaryti pareiškėjui, vertinamam veterinarijos gydytojui ir kitai tiesiogiai susijusiai procedūros šaliai galimybę su ja susipažinti, išskyrus informaciją, kurios atskleidimą riboja įstatymai.
Procedūros šalims turėtų būti nustatytas protingas terminas pateikti rašytines pastabas, argumentus ar klausimus dėl ekspertinės išvados.
Šalies pastabų pateikimas savaime nereikštų pareigos skirti kitą ekspertą. Komisija turėtų įvertinti, ar nurodyta aplinkybė atskleidžia realų išvados metodikos, faktinio pagrindo, kompetencijos ar nešališkumo trūkumą.
Jeigu po procedūros šalių pastabų ekspertui būtų perduodami nauji esminiai duomenys, turintys įtakos jo vertinimui, ekspertui turėtų būti sudaryta galimybė juos įvertinti ir, jei reikia, papildyti išvadą.
Procedūros šalių pateiktos privačios ekspertinės išvados
Pareiškėjas, vertinamas veterinarijos gydytojas ar veterinarijos paslaugų teikėjas turėtų teisę savo iniciatyva pateikti privataus veterinarijos specialisto ar eksperto išvadą.
Tokia išvada būtų vertinama kaip viena iš bylos medžiagos dalių.
Komisija jos negalėtų atmesti vien todėl, kad ją užsakė viena procedūros šalis. Tačiau taip pat neturėtų būti preziumuojama, kad privataus eksperto išvada turi tokią pačią procesinę reikšmę kaip Komisijos nustatyta tvarka paskirto nepriklausomo eksperto išvada.
Vertindama privačią išvadą Komisija turėtų atsižvelgti į:
Jeigu privati ir Komisijos paskirto eksperto išvados esmingai skirtųsi, Komisija turėtų šį prieštaravimą įvertinti ir galutinėje išvadoje paaiškinti, kokiais argumentais vadovaudamasi vienam ar kitam profesiniam vertinimui suteikė didesnę reikšmę.
Eksperto atlygis ir ekspertinio vertinimo finansavimas
Komisijos paskirto eksperto atlygis neturėtų priklausyti nuo jo išvados turinio ar galutinio Komisijos sprendimo.
Ekspertui turėtų būti mokamas iš anksto teisės aktuose ar jų pagrindu nustatyta tvarka apskaičiuojamas atlygis už atliktą ekspertinį vertinimą, atsižvelgiant į jo sudėtingumą, apimtį ir, kai reikalinga, dalyvavimą Komisijos posėdyje.
Žmonių sveikatos žalos Komisijos modelyje ekspertų atlygis taip pat nustatomas teisės aktu, o ne siejamas su jų pateiktos išvados rezultatu.²⁶
Kai ekspertinį vertinimą būtinu pripažintų pati Komisija, jo išlaidos neturėtų būti perkeliamos pareiškėjui ar vertinamam veterinarijos gydytojui. Toks vertinimas būtų Komisijai įstatymu pavestos funkcijos vykdymo dalis ir turėtų būti finansuojamas valstybės lėšomis pagal Komisijos veiklos finansavimo modelį.
Procedūros šalis, savo iniciatyva užsakanti privatų ekspertinį vertinimą, jo išlaidas apmokėtų pati, jeigu teisės aktuose nebūtų nustatyta kitaip.
Eksperto konfidencialumo ir duomenų apsaugos pareiga
Ekspertui turėtų būti perduodami tik tie asmens duomenys ir kita įstatymų saugoma informacija, kurie būtini jam pavestam profesiniam vertinimui atlikti.
Ekspertas gautą medžiagą galėtų naudoti tik Komisijos pavestam vertinimui, negalėtų jos perduoti tretiesiems asmenims ar naudoti moksliniais, mokymo, komerciniais ar kitais tikslais be atskiro teisėto pagrindo.
Baigęs vertinimą ekspertas turėtų grąžinti arba teisės aktuose nustatyta tvarka sunaikinti jam perduotas dokumentų kopijas ir elektroninius duomenis, jeigu jų tolesnis saugojimas nėra būtinas pagal Komisijos nustatytą bylos tvarkymo sistemą.
Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 5 ir 6 straipsniuose nustatyti duomenų kiekio mažinimo, tikslo apribojimo ir teisėto duomenų tvarkymo reikalavimai būtų reikšmingi ir organizuojant ekspertų prieigą prie Komisijos bylos medžiagos.²⁷
Surinkusi profesiniam vertinimui reikalingą bylos medžiagą ir, kai būtina, gavusi nepriklausomo eksperto išvadą, Komisija turėtų pereiti į bylos nagrinėjimo stadiją.
Šios stadijos tikslas – sudaryti Komisijai galimybę visapusiškai įvertinti surinktus duomenis, o procedūros šalims – realiai pasisakyti dėl esminių aplinkybių, dokumentų ir ekspertinio vertinimo prieš Komisijai priimant galutinę motyvuotą išvadą.
Bylos nagrinėjimas turėtų būti grindžiamas šalių išklausymo, lygiateisiškumo, nešališkumo, objektyvumo ir profesinio vertinimo išsamumo principais. Komisija neturėtų priimti galutinės išvados dėl veterinarijos gydytojo profesinių veiksmų remdamasi esminiais duomenimis, dėl kurių vertinamas veterinarijos gydytojas neturėjo realios galimybės pasisakyti. Analogiškai pareiškėjui turėtų būti suteikta galimybė pasisakyti dėl reikšmingų veterinarijos paslaugų teikėjo, veterinarijos gydytojo ar Komisijos paskirto eksperto pateiktų duomenų.²⁸
Rašytinis ir žodinis bylos nagrinėjimas
Pagrindinė Komisijos darbo forma galėtų būti rašytinis bylos nagrinėjimas, jeigu surinktos medžiagos pakanka visiems reikšmingiems profesinio vertinimo klausimams išspręsti ir procedūros šalims buvo suteikta reali galimybė pateikti savo argumentus bei pastabas.
Rašytinis procesas leistų išvengti nereikalingo procedūros formalizavimo ir užtikrintų greitesnį bylų nagrinėjimą tais atvejais, kai faktinės aplinkybės pakankamai aiškios iš veterinarinės dokumentacijos, tyrimų duomenų, rašytinių paaiškinimų ir ekspertinės išvados.
Tačiau rašytinė procedūra neturėtų būti absoliuti.
Komisija turėtų surengti žodinį bylos nagrinėjimą, jeigu:
Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsnyje taip pat įtvirtinta galimybė prieš priimant administracinės procedūros sprendimą apklausti asmenis, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir aplinkybes, o tam tikrais atvejais asmens išklausymas yra būtinas. Šia nuostata šiame projekte remiamasi kaip bendru procedūrinės teisės būti išklausytam orientyru; siūlomos Komisijos procedūra būtų reglamentuojama specialiai Veterinarijos įstatyme.²⁹
Jeigu procedūros šalis pateiktų motyvuotą prašymą bylą nagrinėti žodžiu, tačiau Komisija nuspręstų, kad žodinis nagrinėjimas nėra būtinas, toks sprendimas turėtų būti pagrįstas. Vien procedūros ekonomiškumas neturėtų būti pakankamas pagrindas atsisakyti išklausyti šalį, jeigu jos žodiniai paaiškinimai gali turėti reikšmės esminėms bylos aplinkybėms nustatyti.
Teisė būti išklausytam
Nepriklausomai nuo to, ar byla būtų nagrinėjama raštu, ar žodžiu, prieš priimant galutinę Komisijos išvadą pareiškėjui ir vertinamam veterinarijos gydytojui turėtų būti sudaryta reali galimybė pateikti savo poziciją dėl esminės bylos medžiagos, kuria Komisija ketina remtis.
Kai veterinarijos paslaugų teikėjo veiksmai ar pareigos taip pat tiesiogiai būtų Komisijos vertinimo objektas, analogiška teisė turėtų būti suteikta ir jam.
Teisė būti išklausytam turėtų apimti bent galimybę:
Teisė būti išklausytam nereikštų procedūros šalies teisės neribotai kartoti jau pateiktus argumentus ar vilkinti procedūrą teikiant su nagrinėjamu atveju nesusijusią informaciją.
Komisija galėtų nustatyti pagrįstus terminus papildomiems paaiškinimams ir pastaboms pateikti.
Galutinio profesinio vertinimo klausimų pateikimas šalims
Prieš galutinį bylos nagrinėjimą Komisija turėtų būti pakankamai tiksliai suformulavusi pagrindinius profesinio vertinimo klausimus.
Jeigu bylos nagrinėjimo metu šie klausimai reikšmingai pasikeistų arba būtų įtrauktas naujas profesinis klausimas, dėl kurio procedūros šalis anksčiau neturėjo galimybės pasisakyti, Komisija turėtų apie tai informuoti atitinkamas šalis ir suteikti joms protingą terminą pateikti papildomą poziciją.
Ypač svarbu, kad galutinėje Komisijos išvadoje nebūtų konstatuojamas veterinarijos gydytojo profesinis trūkumas dėl tokio jo veiksmo ar neveikimo, kuris procedūros metu iš esmės nebuvo įvardytas kaip vertinimo dalykas ir dėl kurio veterinarijos gydytojas neturėjo realios galimybės pateikti paaiškinimų.
Tai neužkirstų Komisijai kelio, nagrinėjant bylą, pastebėti iš surinktų duomenų paaiškėjusias naujas aplinkybes. Tačiau tokiu atveju vertinimo dalykas turėtų būti oficialiai patikslintas ir užtikrinta teisė būti išklausytam.
Pranešimas apie žodinį Komisijos posėdį
Kai byla nagrinėjama žodiniame Komisijos posėdyje, procedūros šalys apie posėdžio datą, laiką, vietą arba nuotolinio dalyvavimo būdą turėtų būti informuotos iš anksto.
Siūloma nustatyti, kad pranešimas būtų išsiunčiamas ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki posėdžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai pati procedūros šalis sutinka su trumpesniu terminu.
Pranešime turėtų būti nurodyta:
Jeigu prieš posėdį procedūros šalims pateikiama nauja reikšminga medžiaga, joms turėtų būti suteikta pakankamai laiko su ja susipažinti ir pasirengti pateikti poziciją.
Dalyvavimas nuotoliniu būdu
Komisijos posėdyje turėtų būti galima dalyvauti ir nuotoliniu būdu, jeigu galima patikimai nustatyti dalyvaujančio asmens tapatybę, užtikrinti ryšio kokybę, procedūros konfidencialumą ir tinkamą visų dalyvių bendravimą.
Nuotolinis dalyvavimas turėtų būti laikomas lygiaverte dalyvavimo forma ir neturėtų mažinti procedūros šalies procesinių teisių.
Tai būtų ypač svarbu tais atvejais, kai pareiškėjas, veterinarijos gydytojas ar nepriklausomas ekspertas gyvena kitame Lietuvos regione arba ekspertas pasitelkiamas iš užsienio.
Komisija galėtų atsisakyti leisti dalyvauti nuotoliniu būdu tik tada, kai dėl konkrečių techninių ar bylos aplinkybių tai objektyviai trukdytų tinkamai išnagrinėti bylą.
Neatvykimas į posėdį
Tinkamai apie posėdį informuotos procedūros šalies neatvykimas savaime neturėtų sustabdyti Komisijos darbo.
Jeigu asmuo buvo tinkamai informuotas ir nepateikė pagrįsto prašymo posėdį atidėti, Komisija galėtų bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, remdamasi jo anksčiau pateiktais dokumentais ir paaiškinimais.
Tačiau jeigu iki posėdžio būtų pateikta informacija apie objektyvią svarbią neatvykimo priežastį ir Komisija nustatytų, kad asmens tiesioginis išklausymas reikalingas išsamiam bylos vertinimui, posėdis galėtų būti atidėtas.
Komisija turėtų vengti ir situacijos, kai procedūra gali būti nepagrįstai vilkinama nuolat neatvykstant vienai šaliai.
Jeigu asmuo pakartotinai be svarbios priežasties neatvyktų į posėdį, nors jo dalyvavimas buvo tinkamai užtikrintas, tai neužkirstų kelio Komisijai užbaigti bylos nagrinėjimą.
Žodinio posėdžio eiga
Žodiniam Komisijos posėdžiui vadovautų Komisijos pirmininkas, o jam nedalyvaujant – Komisijos pirmininko pavaduotojas.
Posėdžio pradžioje turėtų būti:
Po to Komisija galėtų:
Posėdžio tvarka neturėtų būti formuojama kaip civilinio teismo procesas. Komisijos paskirtis būtų ne rungimosi būdu nustatyti „laimėjusią“ šalį, o aktyviai ir nešališkai išsiaiškinti profesiniam veterinariniam vertinimui reikšmingas aplinkybes.
Klausimai nepriklausomam ekspertui
Kai posėdyje dalyvauja nepriklausomas ekspertas, Komisijos nariai turėtų teisę tiesiogiai užduoti jam klausimus dėl ekspertinės išvados turinio, metodikos, profesinių standartų, naudotų šaltinių ar nustatytų vertinimo apribojimų.
Procedūros šalys taip pat turėtų teisę siūlyti ekspertui klausimus.
Siekiant išlaikyti tvarkingą ir nešališką procedūrą, klausimai ekspertui galėtų būti užduodami per Komisijos posėdžio pirmininką, kuris galėtų atmesti klausimą, jeigu jis:
Atsisakius pateikti reikšmingą procedūros šalies siūlomą klausimą ekspertui, atsisakymo priežastis turėtų būti užfiksuota posėdžio protokole.
Eksperto dalyvavimas Komisijos posėdyje nekeistų jo statuso – jis liktų nepriklausomą specialiųjų žinių vertinimą teikiančiu asmeniu, o ne viena iš ginčo šalių.
Nauji dokumentai ir duomenys bylos nagrinėjimo metu
Procedūros šalys galėtų pateikti papildomų duomenų ir bylos nagrinėjimo metu, jeigu jie reikšmingi profesiniam vertinimui.
Tačiau Komisija galėtų atsisakyti priimti akivaizdžiai su byla nesusijusią arba pakartotinai be jokios priežasties teikiamą informaciją, jeigu jos vertinimas tik nepagrįstai vilkintų procedūrą.
Jeigu pačiame galutiniame bylos nagrinėjimo etape būtų pateiktas naujas esminis dokumentas ar duomuo, kuriuo Komisija galėtų remtis galutinėje išvadoje, kitoms procedūros šalims turėtų būti sudaryta galimybė su juo susipažinti ir pateikti pastabas.
Jeigu naujas duomuo galėtų turėti reikšmingos įtakos jau pateiktai nepriklausomo eksperto išvadai, Komisija turėtų spręsti, ar būtina perduoti jį ekspertui ir paprašyti papildyti arba patikslinti ekspertinį vertinimą.
Komisija neturėtų priimti galutinės išvados remdamasi esmine nauja medžiaga, dėl kurios procedūros šalims nebuvo suteikta reali galimybė pasisakyti.
Komisijos posėdžio viešumas
Komisijos posėdžiai, kuriuose nagrinėjami individualūs veterinarinių paslaugų teikimo atvejai, neturėtų būti vieši.
Bylose gali būti tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys, kontaktinė informacija, finansiniai duomenys, veterinarijos paslaugų teikėjo komercinė ar profesinė informacija bei kiti teisės aktų saugomi duomenys.
Todėl posėdyje galėtų dalyvauti:
Komisijos procedūroje tvarkomų asmens duomenų apimtis ir prieiga prie jų turėtų atitikti Bendrojo duomenų apsaugos reglamento teisėtumo, tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus.³⁰
Tai netrukdytų Komisijai vėliau skelbti nuasmenintų praktikos apibendrinimų, statistikos ar profesinių išvadų santraukų, kaip jau numatyta Komisijos teisinio modelio koncepcijoje.
Posėdžio protokolas ir įrašymas
Žodinis Komisijos posėdis turėtų būti protokoluojamas.
Protokole turėtų būti nurodyta:
Siekiant tiksliai užfiksuoti posėdžio eigą, galėtų būti daromas garso įrašas, apie tai iš anksto informuojant visus dalyvaujančius asmenis.
Garso įrašas būtų Komisijos bylos medžiagos dalis ir galėtų būti naudojamas tik procedūros, sprendimo motyvavimo, galimo ginčijimo ir kitais teisės aktuose aiškiai nustatytais tikslais.
Jo saugojimo terminas ir prieigos taisyklės turėtų būti nustatyti Komisijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Komisijos sudėtis nagrinėjant bylą
Atsižvelgiant į Priede Nr. 4 siūlomą septynių narių Komisijos sudėtį, siūloma nustatyti, kad Komisijos posėdis būtų teisėtas, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų Komisijos narių, t. y. ne mažiau kaip keturi nariai.
Kadangi Komisijos funkcija apimtų specializuotą veterinarinių paslaugų profesinį vertinimą, nagrinėjant bylą turėtų dalyvauti ne mažiau kaip du veterinarijos gydytojo kvalifikaciją turintys Komisijos nariai.
Posėdžiui turėtų pirmininkauti Komisijos pirmininkas, o jam negalint dalyvauti – Komisijos pirmininko pavaduotojas.
Jeigu dėl Komisijos narių nusišalinimo konkrečioje byloje nebūtų galima užtikrinti reikalaujamo kvorumo ar būtinos veterinarinės kompetencijos, byla neturėtų būti nagrinėjama netinkamos sudėties Komisijos.
Tokios situacijos sprendimo mechanizmas – laikino pakaitinio nario paskyrimas, kito tinkamo Komisijos nario įtraukimas ar kita procedūra – turėtų būti iš anksto aiškiai nustatytas Veterinarijos įstatyme arba jo pagrindu priimtame teisės akte, kad Komisijos nepriklausomumas nebūtų sprendžiamas ad hoc konkrečioje byloje.³¹
Komisijos narių nusišalinimas
Komisijos narys negalėtų dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu yra aplinkybių, galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo.
Komisijos narys turėtų pareigą savo iniciatyva nusišalinti, nelaukdamas procedūros šalies prašymo, jeigu jam žinomas interesų konfliktas ar kita reikšminga aplinkybė.
Procedūros šalys taip pat turėtų teisę pareikšti motyvuotą nušalinimą Komisijos nariui.
Nušalinimo klausimas turėtų būti išspręstas iki atitinkamam Komisijos nariui pradedant dalyvauti nagrinėjant bylos esmę.
Komisijos narys, kuriam pareikštas nušalinimas, galėtų pateikti paaiškinimą dėl nurodytų aplinkybių, tačiau nedalyvautų priimant sprendimą dėl savo nušalinimo.
Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnyje taip pat įtvirtintas bendras pareigos nusišalinti, kai kyla interesų konfliktas, principas. Komisijos nariams taikytinos konkrečios interesų konfliktų prevencijos ir nušalinimo taisyklės turėtų būti aiškiai nustatytos specialiajame Komisijos reguliavime.³²
Bylos nagrinėjimo užbaigimas
Komisija galėtų laikyti bylos nagrinėjimą baigtu tik tada, kai būtų įsitikinusi, kad:
Jeigu galutinio nagrinėjimo metu Komisija nustatytų, kad trūksta reikšmingos informacijos, ji galėtų atnaujinti bylos parengimo stadiją, pareikalauti papildomų dokumentų, paaiškinimų arba papildyti ekspertinį vertinimą.
Bylos nagrinėjimo užbaigimas negalėtų būti grindžiamas vien siekiu laikytis procedūros termino, jeigu dar nėra išspręstas esminis profesinio vertinimo klausimas, kurį objektyviai galima išspręsti gavus papildomą informaciją.
Baigus bylos nagrinėjimą procedūros šalys apie tai būtų informuojamos, o Komisija pereitų prie galutinės motyvuotos išvados svarstymo ir priėmimo.
Baigusi bylos nagrinėjimą Komisija priimtų rašytinę galutinę motyvuotą išvadą, kurioje pateiktų nepriklausomą profesinį konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo vertinimą.
Galutinė išvada būtų pagrindinis Komisijos procedūros rezultatas. Joje Komisija turėtų aiškiai atsakyti į nagrinėjant bylą suformuluotus profesinio vertinimo klausimus ir paaiškinti, kokiais faktiniais duomenimis, veterinarinės medicinos žiniomis, profesiniais standartais, ekspertinėmis išvadomis ir kitais reikšmingais šaltiniais remdamasi padarė konkrečias išvadas.³³
Galutinė Komisijos išvada neturėtų būti suprantama kaip civilinės atsakomybės, žalos atlyginimo, administracinės atsakomybės ar veterinarijos praktikos licencijos galiojimo klausimo išsprendimas. Komisija atliktų specializuotą veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės veiklos ir profesinės etikos vertinimą, o kitų teisinių pasekmių klausimus spręstų atitinkamą kompetenciją turinčios institucijos ar teismai.
Komisijos galutinės išvados konkretus teisinis statusas turėtų būti aiškiai nustatytas Veterinarijos įstatyme. Vien dėl to, kad Komisija veiktų prie VMVT, jos galutinė profesinė išvada neturėtų būti automatiškai sutapatinama su VMVT administraciniu sprendimu ar valstybės veterinarinės kontrolės aktu.
Komisijos funkcinis nepriklausomumas reikštų, kad VMVT direktorius, kitas VMVT pareigūnas ar Komisijos administracinį aptarnavimą vykdantis padalinys negalėtų tvirtinti, keisti ar panaikinti Komisijos galutinės išvados dėl jos profesinio turinio.
Galutinės išvados ginčijimas būtų vykdomas šio projekto 9 dalyje suformuotu modeliu ir Veterinarijos įstatyme nustatyta tvarka.
Galutinės išvados pagrindas
Komisijos galutinė išvada turėtų būti grindžiama visa byloje teisėtai surinkta ir profesiniam vertinimui reikšminga medžiaga, o ne atskiru dokumentu, vienos procedūros šalies pozicija ar iš anksto pasirinkta profesine prielaida.
Komisija turėtų vertinti:
Komisija neturėtų iš anksto suteikti vienai duomenų rūšiai automatiškai didesnės reikšmės vien dėl jos šaltinio. Kiekvieno reikšmingo duomens svarba turėtų būti vertinama pagal jo turinį, patikimumą, kilmę, ryšį su nagrinėjamu klausimu ir suderinamumą su kita bylos medžiaga.
Veterinarinėje dokumentacijoje užfiksuotos aplinkybės būtų svarbi profesinio vertinimo medžiagos dalis, tačiau vien dėl to, kad jas užfiksavo veterinarijos paslaugų teikėjas ar veterinarijos gydytojas, joms nebūtų iš anksto suteikiama nekvestionuojama ar didesnė įrodomoji reikšmė.
Analogiškai pareiškėjo pateikti paaiškinimai savaime nebūtų laikomi įrodytais vien dėl jų pateikimo.
Jeigu byloje esantys duomenys dėl esminės aplinkybės prieštarautų vieni kitiems, Komisija turėtų galutinėje išvadoje šį prieštaravimą išanalizuoti ir paaiškinti, dėl kokių priežasčių vienus duomenis laiko patikimesniais ar profesiniam vertinimui reikšmingesniais už kitus.
Profesinio vertinimo pakankamumas
Komisija galėtų konstatuoti profesinį trūkumą tik tada, kai tokia išvada būtų pakankamai pagrįsta byloje surinktų duomenų visuma.
Vien prielaidos, spėjimo, nepalankaus gydymo rezultato ar vienos procedūros šalies subjektyvaus įsitikinimo nepakaktų profesiniam trūkumui konstatuoti.
Kartu Komisijai neturėtų būti keliamas reikalavimas pasiekti tokį įrodymo lygį, kuris taikomas baudžiamojoje byloje ar kitame visiškai kitokios paskirties procese. Komisijos užduotis būtų profesionaliai įvertinti, ką leidžia pagrįstai nustatyti veterinarinė dokumentacija, klinikiniai duomenys, profesiniai standartai, nepriklausomo eksperto išvada ir kiti bylos duomenys.
Jeigu duomenų nepakaktų patikimai atsakyti į konkretų profesinio vertinimo klausimą, Komisija turėtų tai aiškiai konstatuoti.
Tokiu atveju Komisija neturėtų dirbtinai pasirinkti tarp išvadų „pažeidimas nustatytas“ ir „pažeidimas nenustatytas“. Ji galėtų, pavyzdžiui, konstatuoti:
„Surinktų duomenų nepakanka patikimai nustatyti, ar konkretūs profesiniai veiksmai atitiko tuo metu taikytinus profesinius reikalavimus.“
Komisija kartu turėtų nurodyti, kokios informacijos trūksta, dėl kokios priežasties jos nebuvo galima gauti ir kaip šis trūkumas apribojo profesinio vertinimo galimybes.
Jeigu duomenų trūkumas atsirado dėl teisėto Komisijos reikalavimo pateikti egzistuojančią dokumentaciją nevykdymo, tai būtų papildomai nurodoma galutinėje išvadoje pagal šio projekto 4 dalyje nustatytą modelį.
Galimi Komisijos profesinio vertinimo rezultatai
Atsižvelgdama į konkrečios bylos aplinkybes ir vertinamus klausimus, Komisija galėtų konstatuoti, kad:
Galutinė Komisijos išvada turėtų būti formuluojama atskirai dėl kiekvieno esminio profesinio vertinimo klausimo, o ne pateikiama kaip vienas bendras viso veterinarinių paslaugų teikimo atvejo įvertinimas.
Pavyzdžiui, Komisija galėtų nustatyti, kad diagnostikos pasirinkimas buvo pagrįstas, tačiau gyvūno būklės stebėsena buvo nepakankama; arba kad pasirinkta gydymo taktika pateko į profesionaliai pagrįstų pasirinkimų ribas, tačiau savininkas nebuvo tinkamai informuotas apie reikšmingą riziką, būklės pokyčius ar kontrolinio tyrimo būtinybę.
Toks diferencijuotas vertinimas neleistų vienam nustatytam trūkumui nepagrįstai lemti viso diagnostikos ir gydymo epizodo įvertinimo kaip netinkamo.
Profesinio trūkumo klinikinės reikšmės vertinimas
Jeigu Komisija nustatytų profesinį trūkumą, ji, kai tai įmanoma ir reikšminga konkrečiai bylai, turėtų atskirai įvertinti jo klinikinę reikšmę.
Komisija, remdamasi savo turima kompetencija ir, kai reikia, nepriklausomo eksperto išvada, galėtų vertinti, ar nustatytas profesinis trūkumas veterinarinės medicinos požiūriu:
Tačiau Komisija neturėtų šio profesinio klinikinio vertinimo formuluoti kaip teisinio priežastinio ryšio žalos atlyginimo prasme nustatymo.
Todėl, kai bylos duomenys tai leidžia, tinkama profesinio vertinimo formuluotė galėtų būti:
„Nustatytas profesinis trūkumas veterinarinės medicinos požiūriu galėjo turėti reikšmės tolesnei gyvūno būklės eigai ir gydymo galimybėms.“
Komisija neturėtų konstatuoti:
„Šis veiksmas teisiškai sukėlė žalą.“
Civilinio teisinio priežastinio ryšio, atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimus spręstų tam kompetenciją turintys subjektai pagal jiems taikomas teisės normas.
Nepalankaus gydymo rezultato vertinimas
Komisija galutinėje išvadoje neturėtų nustatyti profesinio trūkumo vien todėl, kad gyvūnas nepasveiko, jo būklė pablogėjo, jis nugaišo ar buvo nugaišintas.
Vertinama turėtų būti, ar konkretūs profesiniai sprendimai jų priėmimo metu buvo pagrįsti, atsižvelgiant į tuo metu turėtą ir pagal profesinio rūpestingumo reikalavimus pagrįstai turėjusią būti surinktą informaciją.
Jeigu veterinarinėje medicinoje vertinamu metu egzistavo keli profesionaliai pagrįsti diagnostikos ar gydymo pasirinkimai, Komisija neturėtų pripažinti vieno iš jų netinkamu vien todėl, kad kitas veterinarijos gydytojas ar ekspertas retrospektyviai būtų pasirinkęs kitą taktiką.
Kita vertus, vien argumentas, kad gydymo rezultato nebuvo galima garantuoti, negalėtų savaime pateisinti konkretaus profesinio veiksmo ar neveikimo, jeigu byloje nustatyta, kad pagal vertinamu metu turėtą informaciją ir profesinio rūpestingumo standartą pagrįstai turėjo būti atliktas diagnostikos, stebėsenos, gydymo koregavimo, informavimo ar kitas profesinis veiksmas.
Nepriklausomo eksperto išvados vertinimas
Kai byloje buvo paskirtas nepriklausomas ekspertas, Komisija turėtų jo išvadą išsamiai įvertinti ir galutinėje Komisijos išvadoje nurodyti, kokia apimtimi ir dėl kokių priežasčių ja remiasi.
Eksperto išvada Komisijai nebūtų automatiškai privaloma, nes galutinį profesinį vertinimą pagal siūlomą modelį atliktų kolegiali Komisija.³³
Tačiau Komisija negalėtų eksperto išvados ignoruoti.
Jeigu Komisija esminiu veterinarinės medicinos klausimu sutiktų su ekspertu, ji galėtų jo profesinius argumentus panaudoti savo galutinės išvados motyvavimui.
Jeigu Komisija nuo nepriklausomo eksperto išvados esminiu profesiniu klausimu nukryptų, galutinėje išvadoje ji turėtų konkrečiai paaiškinti:
Vien formuluotės „Komisija nesutinka su ekspertu“ nepakaktų.
Jeigu Komisija negalėtų profesionaliai pagrįsti esminio nesutarimo su jos pačios paskirtu atitinkamos specializacijos ekspertu, prieš priimdama galutinę išvadą ji turėtų spręsti, ar būtina gauti eksperto paaiškinimą, papildomą išvadą ar kito nepriklausomo eksperto vertinimą.
Galutinės išvados struktūra
Galutinė Komisijos išvada turėtų būti rengiama pagal aiškią ir vienodą struktūrą.
Joje turėtų būti nurodyta:
Motyvavimo reikalavimas yra vienas pagrindinių tinkamai procedūrai keliamų reikalavimų. Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas, o 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose administraciniam sprendimui nustatyta pareiga nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą bei motyvus. Šiomis nuostatomis šiame projekte remiamasi kaip būsimos specialios Komisijos išvados motyvavimo standarto orientyru; konkretus Viešojo administravimo įstatymo taikymas Komisijai priklausytų nuo Veterinarijos įstatyme jai ir jos priimamiems aktams suteikto teisinio statuso.³⁴
Komisijos pasitarimas ir balsavimas
Baigus bylos nagrinėjimą Komisijos nariai galutinę išvadą svarstytų uždarame pasitarime, nedalyvaujant procedūros šalims, nepriklausomam ekspertui ar kitiems bylos dalyviams.
Komisijos administracinį aptarnavimą vykdantis sekretoriatas neturėtų dalyvauti formuojant Komisijos profesinę poziciją. Balsavimo rezultato ir kitų būtinų procesinių duomenų techninis užfiksavimas būtų organizuojamas taip, kad nebūtų pažeistas Komisijos narių pasitarimo nepriklausomumas.
Kiekvienas Komisijos narys turėtų vieną balsą.
Komisija balsuotų atskirai dėl kiekvieno savarankiško profesinio vertinimo klausimo, kai byloje tokių klausimų yra keli.
Tai leistų atskirai spręsti, pavyzdžiui:
Komisijos išvada dėl konkretaus profesinio vertinimo klausimo būtų priimama, jeigu už ją balsuotų daugiau kaip pusė tame balsavime dalyvaujančių ir teisę balsuoti turinčių Komisijos narių.
Komisijos narys, dalyvaujantis nagrinėjant bylą ir neturintis nusišalinimo pagrindo, negalėtų susilaikyti nuo balsavimo. Jis turėtų balsuoti už arba prieš konkrečiai suformuluotą profesinio vertinimo išvadą.
Balsavimas nebūtų formuluojamas kaip balsavimas, ar veterinarijos gydytojas yra „kaltas“ ar „nekaltas“.
Balsuojama būtų dėl konkretaus profesinio vertinimo teiginio, pavyzdžiui:
„Ar pritariama išvadai, kad vertintas profesinis veiksmas neatitiko vertinamu metu taikytinų profesinių reikalavimų?“
arba:
„Ar pritariama išvadai, kad nustatytas profesinis trūkumas veterinarinės medicinos požiūriu galėjo turėti reikšmės gyvūno būklės eigai ar gydymo galimybėms?“
Komisijos pirmininkui nebūtų suteikiamas papildomas ar lemiamas balsas, jeigu balsai pasiskirstytų po lygiai.
Jeigu balsai dėl konkretaus profesinio vertinimo klausimo pasiskirstytų po lygiai, nė viena iš balsavimui pateiktų išvadų tuo klausimu nebūtų laikoma priimta. Tokiu atveju Komisijos galutinėje išvadoje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad dėl konkretaus profesinio vertinimo klausimo nesusidarė sprendimui priimti reikalinga Komisijos narių balsų dauguma.
Balsų pasiskirstymas po lygiai savaime nereikštų nei profesinio trūkumo nustatymo, nei išvados, kad vertinti veterinarijos gydytojo veiksmai atitiko profesinius reikalavimus. Galutinėje Komisijos išvadoje turėtų būti pateikti pagrindiniai profesiniai argumentai, kuriais buvo grindžiamos skirtingos Komisijos narių pozicijos, ir nurodyta, kad Komisijai nepakako balsų daugumos vienai iš jų patvirtinti.
Jeigu balsų pasiskirstymas po lygiai būtų susijęs su tuo, kad dėl Komisijos narių nusišalinimo konkrečią bylą nagrinėja sumažėjusi Komisijos sudėtis, tolesnis bylos nagrinėjimas galėtų būti organizuojamas taikant iš anksto Veterinarijos įstatyme ar jo pagrindu priimtame teisės akte nustatytą pakaitinio Komisijos nario mechanizmą, tačiau pakaitinis narys negalėtų būti parenkamas ad hoc vien siekiant pakeisti jau įvykusio balsavimo rezultatą.
Balsavimo rezultatai dėl kiekvieno esminio profesinio vertinimo klausimo būtų užfiksuojami Komisijos posėdžio protokole.
Atskira Komisijos nario nuomonė
Komisijos narys, nesutinkantis su Komisijos daugumos priimta galutine išvada arba atskira jos dalimi, turėtų teisę pateikti rašytinę atskirąją nuomonę.
Atskirojoje nuomonėje Komisijos narys turėtų nurodyti:
Atskira Komisijos nario nuomonė nepakeistų ir nesustabdytų Komisijos daugumos priimtos galutinės išvados galiojimo, tačiau būtų neatskiriama konkrečios bylos medžiagos dalis.
Atskira nuomonė turėtų būti pateikiama procedūros šalims kartu su galutine Komisijos išvada.
Galutinėje išvadoje turėtų būti pažymėta, kad vienas ar keli Komisijos nariai pateikė atskirąją nuomonę.
Toks mechanizmas būtų ypač reikšmingas sudėtingose veterinarinės medicinos bylose, kuriose, net išsamiai ištyrus visas aplinkybes, gali egzistuoti daugiau negu vienas profesionaliai argumentuotas konkretaus klinikinio klausimo vertinimas.
Atskirosios nuomonės institutas kartu didintų Komisijos veiklos skaidrumą ir neleistų sudaryti klaidingo įspūdžio apie vienbalsį profesinį vertinimą tais atvejais, kai dėl reikšmingo klausimo Komisijos narių pozicijos iš tikrųjų išsiskyrė.
Komisijos išvados pasirašymas
Galutinę Komisijos išvadą pasirašytų Komisijos pirmininkas, o jeigu jis konkrečios bylos nenagrinėjo ar negalėjo jos pasirašyti – Komisijos pirmininko pavaduotojas arba kitas teisės aktuose nustatyta tvarka konkrečiam posėdžiui pirmininkavęs Komisijos narys.
Pasirašymas patvirtintų kolegialiai priimtos Komisijos išvados autentiškumą, tačiau nereikštų, kad išvada yra vien ją pasirašiusio asmens profesinis sprendimas.
Galutinėje išvadoje arba prie jos pateikiamoje informacijoje turėtų būti nurodyta:
Galutinė Komisijos išvada turėtų būti pateikiama pareiškėjui, vertinamam veterinarijos gydytojui ir veterinarijos paslaugų teikėjui, kai jis yra procedūros šalis arba galutinė išvada tiesiogiai apima jo veiksmus ar pareigas.
Siūloma nustatyti, kad galutinė išvada būtų išsiunčiama ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jos priėmimo dienos.
Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje administracinių sprendimų atveju taip pat nustatytas ne ilgesnis kaip 3 darbo dienų informavimo apie priimtą sprendimą terminas. Šiuo terminu šiame projekte remiamasi kaip analoginiu procedūros orientyru; jis siūlomai Komisijai turėtų būti specialiai nustatytas Veterinarijos įstatyme.³⁵
Procedūros šalims turėtų būti pateikiama visa joms reikšminga motyvuota galutinė išvada, o ne vien jos rezoliucinė dalis, rezultatų lentelė ar trumpa santrauka.
Kartu su galutine išvada procedūros šalims būtų pateikiama ir atskiroji Komisijos nario nuomonė, jeigu ji buvo pareikšta.
Jeigu išvadoje būtų trečiųjų asmenų asmens duomenų ar kitos informacijos, kurios konkrečiai procedūros šaliai atskleisti negalima, turėtų būti parengiama nuasmeninta ar kita teisėta apimtimi apribota dokumento versija.
Tokie apribojimai negalėtų būti taikomi taip, kad procedūros šalis nebegalėtų suprasti:
Po galutinės Komisijos išvados priėmimo turėtų būti leidžiama ištaisyti rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines, technines ar panašaus pobūdžio klaidas, jeigu jų ištaisymas nekeičia galutinės išvados esmės.
Pavyzdžiui, galėtų būti taisoma:
Techninių klaidų taisymo procedūra negalėtų būti naudojama iš esmės pakeisti Komisijos profesinį vertinimą, naujai konstatuoti profesinį trūkumą, panaikinti jau priimtą esminę išvadą arba pakeisti balsavimo rezultatą.
Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnyje administracinių sprendimų atveju taip pat atskiriamas rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų taisymas nuo sprendimo turinio keitimo iš esmės; jeigu pataisymas iš esmės pakeistų sprendimo turinį, tokia klaidų taisymo procedūra negalima. Šį principą siūloma analogiškai taikyti ir būsimos Komisijos procedūroje.³⁶
Jeigu po galutinės išvados priėmimo paaiškėtų nauja esminė aplinkybė ar dokumentas, dėl kurių galėtų keistis profesinio vertinimo esmė, tai nebūtų laikoma techninės klaidos taisymu.
Tokiu atveju turėtų būti taikomas šio procedūros projekto 8 dalyje nustatytas galutinai išnagrinėtos bylos atnaujinimo dėl naujų aplinkybių mechanizmas.
Galutinės išvados perdavimas kitoms institucijoms
Komisijos galutinė išvada neturėtų būti automatiškai perduodama kitoms institucijoms vien dėl to, kad joje nustatytas profesinis trūkumas.
Tačiau jeigu nagrinėdama bylą Komisija nustatytų aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos VMVT valstybės veterinarinės priežiūros, veterinarijos praktikos licencijavimo ar administracinės atsakomybės kompetencijai, atitinkama informacija ir, kai tai teisėta bei būtina, Komisijos galutinė išvada galėtų būti perduodama VMVT.
Komisija tokiu perdavimu:
VMVT turėtų savarankiškai pagal jai taikomus teisės aktus spręsti, ar gauta informacija suteikia pagrindą pradėti jos kompetencijai priklausančią procedūrą.
Analogiškai pareiškėjas, vertinamas veterinarijos gydytojas, veterinarijos paslaugų teikėjas ar kitas teisę ją naudoti turintis asmuo galėtų Komisijos galutinę išvadą teisės aktų nustatyta tvarka pateikti VVTAT, teismui, draudikui ar kitam kompetentingam subjektui.
Tokiu atveju kiekvienas subjektas Komisijos išvadą vertintų pagal savo kompetenciją ir jam taikomas įrodymų bei sprendimų priėmimo taisykles.
Komisija savo galutinėje išvadoje negalėtų iš anksto nustatyti, kokią privalomą įrodomąją galią jos išvada turi turėti kitoje administracinėje, vartojimo ginčo, draudimo ar teismo procedūroje.
Jeigu Komisijos galutinė išvada būtų ginčijama pagal šio projekto 9 dalyje nustatytą modelį, ją oficialiai perduodant kitai institucijai turėtų būti nurodyta, kad išvada yra apskųsta, jeigu Komisijai ši aplinkybė yra žinoma.
Nuasmenintos Komisijos praktikos skelbimas
Siekiant, kad Komisijos veikla prisidėtų ne tik prie individualių bylų nagrinėjimo, bet ir prie veterinarinių paslaugų kokybės gerinimo, Komisija galėtų periodiškai skelbti nuasmenintus savo praktikos apibendrinimus.
Tokiuose apibendrinimuose galėtų būti pateikiama:
Individualių bylų duomenys turėtų būti nuasmeninami taip, kad nebūtų galima nepagrįstai identifikuoti gyvūno savininko, veterinarijos gydytojo ar kitų fizinių asmenų, išskyrus atvejus, kai konkretus informacijos paskelbimas turėtų aiškų teisinį pagrindą.
Nuasmeninant informaciją turėtų būti įvertinta ne tik tiesioginių identifikatorių pašalinimo, bet ir netiesioginio asmens identifikavimo pagal aplinkybių visumą rizika, ypač retų ar visuomenėje žinomų atvejų atžvilgiu.
Tokio viešinimo tikslas būtų profesinės praktikos tobulinimas, prevencija, vienodesnis profesinių standartų taikymas ir sistemos skaidrumas, o ne atskirų veterinarijos gydytojų viešas baudimas.
Asmens duomenų tvarkymui ir Komisijos praktikos viešinimui būtų taikomi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 5 ir 6 straipsniuose įtvirtinti, be kita ko, teisėtumo, tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo reikalavimai.³⁷
Komisijos procedūra turėtų būti organizuojama taip, kad pareiškėjas, vertinamas veterinarijos gydytojas ir veterinarijos paslaugų teikėjas galėtų pagrįstai numatyti, per kokį laiką bus atliktas profesinis vertinimas ir priimta galutinė Komisijos išvada.
Procedūros terminai turėtų užtikrinti pusiausvyrą tarp dviejų vienodai svarbių tikslų: nepagrįsto bylos nagrinėjimo vilkinimo prevencijos ir išsamaus bei profesionalaus veterinarinių paslaugų vertinimo.
Vien siekis formaliai laikytis trumpo termino negalėtų pateisinti neišsamios veterinarinės dokumentacijos analizės, būtino nepriklausomo eksperto nepaskyrimo, procedūros šalių teisės būti išklausytoms apribojimo ar kito esminio profesinio vertinimo veiksmo neatlikimo.
Kartu procedūros sudėtingumas neturėtų tapti bendru pagrindu Komisijai neribotai pratęsti bylos nagrinėjimą.
Bendras bylos išnagrinėjimo terminas
Siūloma nustatyti, kad Komisija galutinę motyvuotą išvadą turėtų priimti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo priimti skundą nagrinėti dienos.
Šio termino pradžia būtų siejama ne su pirmine skundo gavimo diena, o su Komisijos sprendimu priimti skundą nagrinėti, nes iki šio momento gali būti atliekamas skundo formalus patikrinimas, šalinami jo trūkumai ir sprendžiami 3 dalyje nustatyti priimtinumo klausimai.
Tokiu būdu būtų aiškiai atskiriamos:
Trejų mėnesių terminas apimtų visus pagrindinius bylos nagrinėjimo veiksmus:
Įprastas dokumentų rinkimas, paaiškinimų gavimas ar eksperto paskyrimas savaime nestabdytų bendro 3 mėnesių termino. Komisija turėtų savo darbą organizuoti taip, kad šie veiksmai būtų atlikti per bendrą procedūros terminą arba, kai objektyviai būtina, būtų taikomas šiame skyriuje nustatytas termino pratęsimas.
Toks 3 mėnesių bazinis terminas būtų artimas Lietuvoje jau veikiančiam Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos modeliui. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalį ši Komisija sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo, o objektyviai sudėtingais atvejais terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams.³⁸
Bylos nagrinėjimo termino pratęsimas
Jeigu dėl objektyvių priežasčių galutinės Komisijos išvados per 3 mėnesius priimti nebūtų įmanoma, Komisija galėtų vieną kartą pratęsti bylos nagrinėjimo terminą, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams.
Termino pratęsimas turėtų būti išimtis, o ne įprasta Komisijos darbo organizavimo priemonė.
Objektyviomis termino pratęsimo priežastimis galėtų būti laikoma, kai:
Didelis Komisijos darbo krūvis ar nepakankamas administracinis aprūpinimas savaime neturėtų būti laikomi pakankama priežastimi pratęsti konkrečios bylos nagrinėjimą.
Sprendimas pratęsti terminą turėtų būti priimtas dar nepasibaigus pradiniam 3 mėnesių terminui.
Jame turėtų būti nurodyta:
Apie termino pratęsimą pareiškėjas, vertinamas veterinarijos gydytojas ir, kai aktualu, veterinarijos paslaugų teikėjas turėtų būti informuojami be nepagrįsto delsimo.
Komisija negalėtų termino pakartotinai pratęsinėti po 1 ar 2 mėnesius vienas po kito. Bendra pratęsimo trukmė negalėtų viršyti 2 mėnesių, išskyrus laikotarpius, kai byla teisėtai sustabdyta šiame skyriuje nustatytais pagrindais.
Bylos nagrinėjimo sustabdymas
Bylos nagrinėjimo sustabdymas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja objektyvi kliūtis tęsti Komisijos profesinį vertinimą, kurios Komisija pati negali pašalinti.
Vien tai, kad vyksta kita su tuo pačiu veterinarinių paslaugų teikimo atveju susijusi procedūra, savaime nereikštų, kad Komisijos byla turi būti sustabdyta.
Komisija galėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu:
Žmonių Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos reguliavime taip pat nustatyta, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjant baudžiamąją bylą Komisija atitinkamais atvejais sustabdo prašymo nagrinėjimą, o sustabdymo laikotarpis neįskaitomas į Komisijos sprendimo priėmimo terminą.³⁸
Galiojančiame Viešojo administravimo įstatyme taip pat atskirai reglamentuojamas administracinės procedūros sustabdymas, kai atsiranda kitai procedūrai ar kitiems asmenims reikšmingos aplinkybės. Šiuo bendruoju modeliu galima remtis kaip procedūriniu orientyru, tačiau būsimos veterinarinės Komisijos sustabdymo pagrindai turėtų būti savarankiškai ir baigtinai nustatyti specialiajame reguliavime.³⁹
Kas nebūtų pagrindas sustabdyti bylą
Siekiant išvengti procedūros vilkinimo, įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta, kad bylos nagrinėjimas nebūtų sustabdomas vien todėl, kad:
Tokiais atvejais Komisija turėtų naudoti įprastas procedūrines priemones: nustatyti papildomą terminą, reikalauti dokumentų, taikyti 4 dalyje numatytą dokumentų nepateikimo mechanizmą, pratęsti bendrą terminą iki 2 mėnesių ar tęsti bylą pagal turimą medžiagą.
Sustabdymas neturėtų tapti priemone kompensuoti vienos procedūros šalies nebendradarbiavimą.
Sprendimas sustabdyti bylos nagrinėjimą
Sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą priimtų Komisija, o ne jos sekretoriatas.
Sprendimas turėtų būti rašytinis ir motyvuotas. Jame būtų nurodoma:
Apie sustabdymą procedūros šalys turėtų būti informuotos ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo.
Sustabdymo laikotarpis nebūtų įskaičiuojamas į 3 mėnesių bylos nagrinėjimo terminą ir jo pratęsimą.
Komisija turėtų kontroliuoti sustabdytos bylos būklę ir negalėtų palikti jos sustabdytos neribotam laikui vien dėl to, kad pati nesiima veiksmų nustatyti, ar sustabdymo pagrindas vis dar egzistuoja.
Kai sustabdymas priklausytų nuo ilgai trunkančios kitos procedūros, Komisijos sekretoriatas turėtų ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius patikrinti, ar sustabdymo pagrindas neišnyko.
Bylos nagrinėjimo atnaujinimas po sustabdymo
Išnykus aplinkybėms, dėl kurių byla buvo sustabdyta, Komisija turėtų be nepagrįsto delsimo atnaujinti jos nagrinėjimą.
Sprendimas atnaujinti bylą turėtų būti priimtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai Komisijai tapo žinoma apie sustabdymo pagrindo išnykimą.
Apie bylos nagrinėjimo atnaujinimą procedūros šalys turėtų būti informuotos.
Nuo bylos atnaujinimo dienos toliau būtų skaičiuojama ta bendro 3 mėnesių ar pratęsto termino dalis, kuri buvo likusi sustabdymo dieną.
Pavyzdžiui, jeigu byla buvo sustabdyta praėjus dviem mėnesiams nuo jos priėmimo nagrinėti, po atnaujinimo Komisija turėtų likusį vieno mėnesio terminą, išskyrus atvejį, kai teisėtai būtų taikomas šiame skyriuje nustatytas iki 2 mėnesių pratęsimas.
Pareiškėjo skundo atsiėmimas
Pareiškėjas turėtų teisę iki galutinės Komisijos išvados priėmimo raštu atsiimti savo skundą.
Jeigu skundas atsiimamas, Komisija nutrauktų bylos nagrinėjimą.
Tačiau skundo atsiėmimas neturėtų panaikinti Komisijos pareigos tinkamai reaguoti į informaciją apie galimą kitai institucijai priklausantį teisės pažeidimą.
Jeigu iki skundo atsiėmimo Komisija būtų gavusi duomenų, galinčių rodyti galimą veterinarijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, licencijavimo, dokumentacijos, gyvūnų gerovės ar kitų VMVT kompetencijai priklausančių reikalavimų pažeidimą, Komisija galėtų perduoti atitinkamą informaciją VMVT.
Tai nereiškėtų, kad Komisija, pareiškėjui atsiėmus skundą, pati tęstų veterinarinių paslaugų profesinį vertinimą kaip priežiūros ar baudžiamąją procedūrą. Tokiu atveju tolesnius veiksmus pagal savo kompetenciją savarankiškai spręstų VMVT.
Šis kompetencijų atskyrimas atitiktų Priede Nr. 4 nustatytą modelį, pagal kurį Komisija atlieka nepriklausomą profesinį vertinimą, o VMVT išlaiko valstybės veterinarinės priežiūros, licencijavimo ir sankcijų taikymo funkcijas.⁴⁰
Bylos nagrinėjimo nutraukimas
Komisijos pradėta byla galėtų būti nutraukiama tik Veterinarijos įstatyme nustatytais pagrindais.
Be pareiškėjo skundo atsiėmimo, bylos nutraukimas galėtų būti galimas, kai:
Dokumentų trūkumas savaime neturėtų būti pagrindas nutraukti bylą.
Jeigu Komisija išnaudojo pagrįstas galimybes gauti dokumentus, tačiau jų nepakanka konkrečiam profesiniam klausimui patikimai išspręsti, byla turėtų būti užbaigiama galutine Komisijos išvada, kad atitinkamam klausimui įvertinti duomenų nepakanka, kartu paaiškinant šio trūkumo priežastis.
Taip pat pagrindas nutraukti bylą savaime nebūtų:
Jeigu vertinamą atvejį ir profesinius veiksmus vis dar galima patikimai nustatyti, Komisijos profesinio vertinimo paskirtis dėl tokių vėliau atsiradusių aplinkybių neišnyktų.
Sprendimas nutraukti bylą
Sprendimą nutraukti bylos nagrinėjimą priimtų Komisija.
Jis turėtų būti rašytinis ir motyvuotas, nurodant:
Bylos nutraukimas neturėtų būti naudojamas kaip paprastesnė alternatyva galutinei profesinei išvadai priimti tais atvejais, kai Komisijai sudėtinga arba nepatogu atsakyti į nagrinėjamą profesinį klausimą.
Galutinai išnagrinėtos bylos atnaujinimas dėl naujų aplinkybių
Bylos nagrinėjimo atnaujinimą po laikino sustabdymo reikėtų atskirti nuo jau galutinai išnagrinėtos bylos atnaujinimo.
Kaip nustatyta 3 dalyje, galutinė Komisijos išvada neturėtų leisti neribotai pakartotinai nagrinėti to paties skundo vien dėl procedūros šalies nesutikimo su rezultatu.
Tačiau išimtiniais atvejais galėtų būti leidžiama atnaujinti galutinai užbaigtą bylą, jeigu po Komisijos išvados priėmimo paaiškėtų naujų esminių aplinkybių ar duomenų, kurie:
Tokiais duomenimis galėtų būti, pavyzdžiui, vėliau gauta originali laboratorijos ataskaita, anksčiau nepateikta reikšminga veterinarinė dokumentacija, išlikęs diagnostinis vaizdas, elektroninės sistemos duomenys ar kitas objektyvus dokumentas, kuris iš esmės keičia ankstesniam profesiniam vertinimui reikšmingą faktinį pagrindą.
Naujas vienos procedūros šalies argumentas, kitokia nuomonė apie tuos pačius dokumentus ar vien nesutikimas su Komisijos išvada nebūtų laikomi naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis.
Sprendimą, ar yra pagrindas atnaujinti galutinai išnagrinėtą bylą, priimtų Komisija.
Jeigu atnaujinimas būtų leidžiamas, byla būtų nagrinėjama tik tiek, kiek naujos aplinkybės gali turėti įtakos ankstesnei išvadai. Nebūtų būtina automatiškai iš naujo kartoti visos procedūros dėl tų klausimų, kurių nauji duomenys neliečia.
Konkreti prašymo atnaujinti galutinai išnagrinėtą bylą pateikimo tvarka ir terminas turėtų būti aiškiai nustatyti Veterinarijos įstatyme, kad šis išimtinis mechanizmas užtikrintų galimybę ištaisyti esminį profesinį vertinimą atsiradus naujiems duomenims, tačiau netaptų neriboto pakartotinio bylinėjimosi priemone.
Procedūros terminų kontrolė
Komisijos sekretoriatas turėtų administraciniu lygmeniu stebėti kiekvienos bylos terminus ir iš anksto informuoti Komisiją apie artėjančią jų pabaigą.
Tačiau atsakomybė už tai, kad byla būtų tinkamai ir laiku išnagrinėta, negalėtų būti perkeliama vien sekretoriatui. Už profesinio nagrinėjimo organizavimą ir sprendimus dėl termino pratęsimo, sustabdymo, atnaujinimo ar bylos užbaigimo atsakytų pati Komisija.
Procedūros šalis turėtų turėti teisę gauti informaciją apie:
Komisija savo metinėse veiklos ataskaitose taip pat turėtų skelbti nuasmenintus duomenis apie vidutinę bylų nagrinėjimo trukmę, pratęstų ir sustabdytų bylų skaičių bei pagrindines jų priežastis.
Tokia statistika leistų vertinti, ar įstatyme nustatyti procedūros terminai praktiškai veikia ir ar Komisijos administraciniai bei ekspertiniai ištekliai yra pakankami.
Komisijos procedūroje turėtų būti užtikrinta veiksminga galimybė ginčyti tuos Komisijos sprendimus ir galutinę išvadą, kurie gali reikšmingai paveikti pareiškėjo, vertinamo veterinarijos gydytojo, veterinarijos paslaugų teikėjo ar kito tiesiogiai susijusio asmens teises ir teisėtus interesus.
Ginčijimo modelis turėtų būti nustatytas pačiame Veterinarijos įstatyme, aiškiai apibrėžiant, kurie Komisijos aktai gali būti ginčijami atskirai, kas turi teisę juos ginčyti, per kokį terminą ir kokia tvarka atliekama jų teisminė kontrolė. Šie klausimai neturėtų būti palikti vien Komisijos darbo reglamentui ar bendrosioms teisės normoms, nes Komisijos galutinės išvados teisinė reikšmė būtų naujai sukuriamas specialusis teisinis institutas.⁴¹
Ginčijimo mechanizmas kartu turėtų išsaugoti Komisijos funkcinį nepriklausomumą. Todėl Komisijos profesinių išvadų neturėtų peržiūrėti, keisti ar panaikinti VMVT direktorius, kitas VMVT pareigūnas ar Komisijos administracinį aptarnavimą vykdantis padalinys.
Ginčijamų Komisijos aktų atskyrimas
Komisijos procedūroje reikėtų atskirti:
Šioms aktų grupėms nebūtinai turėtų būti taikomas visiškai vienodas ginčijimo režimas.
Atskirai ginčijami turėtų būti pirmiausia tie Komisijos procedūriniai sprendimai, kurie užbaigia procedūrą arba faktiškai užkerta kelią asmeniui gauti Komisijos profesinį vertinimą.
Tokiais sprendimais būtų laikomi:
Tokiam sprendimui turėtų būti taikoma nepriklausoma teisėtumo kontrolė, nes priešingu atveju formaliai suteikta teisė kreiptis į Komisiją galėtų likti neveiksminga.
Tarpinių procedūrinių sprendimų ginčijimas
Ne kiekvienas Komisijos procedūrinis veiksmas turėtų būti atskirai skundžiamas procedūrai dar nepasibaigus.
Atskiras kiekvieno tarpinio sprendimo ginčijimas galėtų nepagrįstai fragmentuoti ir vilkinti profesinio vertinimo procedūrą.
Todėl tokie klausimai kaip:
paprastai neturėtų būti atskirai skundžiami, jeigu jie savaime nesukelia savarankiškų ir negrįžtamų teisinių pasekmių.
Procedūros šalis turėtų teisę pareikšti prieštaravimą dėl tokio sprendimo Komisijai, prašyti jį peržiūrėti procedūros metu ir reikalauti, kad reikšmingas prieštaravimas būtų užfiksuotas bylos medžiagoje.
Jeigu galutinė Komisijos išvada vėliau būtų ginčijama, procedūros šalis galėtų remtis ir ankstesniais esminiais procedūros pažeidimais, jeigu jie galėjo turėti reikšmės galutinės išvados teisėtumui, nešališkumui, išsamumui ar rezultatui.
Tačiau Veterinarijos įstatymas galėtų nustatyti išimtis, kai konkretus tarpinis sprendimas dėl savo savarankiško poveikio turi būti ginčijamas atskirai.
Galutinės Komisijos išvados ginčijimas
Galutinė Komisijos išvada būtų oficialus specializuoto veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo dokumentas. Nors ji pati nepriteistų žalos atlyginimo, netaikytų administracinės ar drausminės sankcijos ir nespręstų dėl veterinarijos praktikos licencijos galiojimo, jos turinys galėtų turėti reikšmingą poveikį gyvūno savininko interesams, veterinarijos gydytojo profesinei reputacijai ir vėlesnėms VMVT, VVTAT, draudiko ar teismo procedūroms. Todėl įstatyme turėtų būti užtikrinta veiksminga galutinės išvados teisėtumo kontrolė.⁴¹
Teisę ginčyti galutinę Komisijos išvadą arba atitinkamą jos dalį turėtų:
Procedūros šalis galėtų ginčyti visą galutinę išvadą arba tik konkrečią jos dalį, pavyzdžiui, išvadą dėl diagnostikos, gydymo taktikos, dokumentacijos, savininko informavimo, profesinės etikos ar nustatyto profesinio trūkumo klinikinės reikšmės.
Vien tai, kad asmuo nesutinka su nepalankia Komisijos išvada, savaime nereikštų jos neteisėtumo. Ginčijimo procedūros paskirtis būtų suteikti galimybę nepriklausomai patikrinti, ar Komisija veikė pagal jai suteiktą kompetenciją, laikėsi esminių procedūrinių garantijų, tinkamai motyvavo išvadą ir savo profesines išvadas grindė byloje esančiais duomenimis.
Teisminės kontrolės modelis
Atsižvelgiant į siūlomą Komisijos, kaip įstatymo pagrindu prie VMVT veikiančios funkciniu požiūriu nepriklausomos kolegialios komisijos, statusą, siūlytina galutinės Komisijos išvados ir savarankiškai ginčijamų procedūrinių sprendimų teisėtumo kontrolę pavesti administraciniam teismui, kartu tai tiesiogiai nustatant Veterinarijos įstatyme.
Galiojantis Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato teisę kreiptis į teismą ginant pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą ir reglamentuoja administracinių teismų kompetencijai priskiriamus viešojo administravimo srities ginčus. Dabartinė įstatymo suvestinė redakcija galioja nuo 2026 m. birželio 30 d.⁴²
Kadangi siūloma Komisija šiuo metu neegzistuoja, vien galiojančių Administracinių bylų teisenos įstatymo bendrųjų nuostatų nepakanka iš anksto kategoriškai teigti, kokios rūšies teismo kontrolei būtų priskirtas kiekvienas būsimos Komisijos aktas. Todėl Veterinarijos įstatyme turėtų būti tiesiogiai ir nedviprasmiškai nustatytas Komisijos aktų ginčijimo modelis ir teismingumas, o prireikus kartu patikslinti ir susiję procesiniai įstatymai. Toks sprendimas atitiktų Priede Nr. 4 jau suformuotą Komisijos teisinio statuso koncepciją.
Ginčijimo terminas
Siūloma nustatyti, kad galutinė Komisijos išvada ir atskirai ginčijamas procedūrinis sprendimas galėtų būti skundžiami per vieną mėnesį nuo jų įteikimo procedūros šaliai dienos, jeigu specialiajame įstatyme nebūtų pasirinktas kitas pagrįstas terminas.
Vieno mėnesio terminas atitinka šiuo metu Lietuvos administracinėje teisėje taikomą bendrą apskundimo logiką. Galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnis šiuo metu administracinio sprendimo ar kito viešojo administravimo subjekto atsakymo apskundimui nustato vieno mėnesio terminą, o Administracinių bylų teisenos įstatyme bendruoju atveju taip pat taikomas vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminas, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip.⁴³
Terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo dienos, kai procedūros šaliai tinkamai įteikiama visa motyvuota Komisijos išvada ar procedūrinis sprendimas, o ne vien nuo jų priėmimo dienos.
Komisijos pateikiamame dokumente turėtų būti aiškiai nurodyta:
Tai ypač svarbu todėl, kad procedūros prieinamumas pagal šį modelį nebūtų siejamas su privalomu advokato dalyvavimu.
VMVT neturėtų būti Komisijos profesinių išvadų apeliacinė institucija
Komisijos galutinė išvada ir jos profesinis turinys neturėtų būti skundžiami VMVT direktoriui ar kitam VMVT administracijos pareigūnui.
VMVT vykdytų Komisijos administracinį ir techninį aptarnavimą, tačiau pagal Priede Nr. 4 suformuotą modelį neturėtų teisės daryti įtakos konkrečių bylų profesiniam vertinimui ar galutinių išvadų turiniui. Jeigu VMVT direktorius galėtų panaikinti ar pakeisti Komisijos galutinę profesinę išvadą, Komisijos funkcinis nepriklausomumas taptų iš esmės formalus.⁴⁴
Dėl tos pačios priežasties neturėtų būti nustatyta privaloma Komisijos profesinės išvados administracinė peržiūra Žemės ūkio ministerijoje ar kitoje institucijoje, kuri nebūtų atlikusi pačios specializuotos veterinarinės bylos nagrinėjimo procedūros.
Techninės klaidos būtų taisomos 7 dalyje nustatyta tvarka, o naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės būtų vertinamos pagal 8 dalyje nustatytą išimtinį galutinai išnagrinėtos bylos atnaujinimo mechanizmą. Šios procedūros neturėtų būti naudojamos kaip pakaitalas nepriklausomai teisėtumo kontrolei.
Teisminės kontrolės apimtis
Teisminės kontrolės mechanizmas turėtų sudaryti galimybę patikrinti:
Teisminė kontrolė neturėtų būti suprantama kaip automatinis viso veterinarinio gydymo vertinimo atlikimas iš naujo teisme vietoje Komisijos.
Komisija būtų kuriama būtent tam, kad specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujantys klausimai pirmiausia būtų profesionaliai išnagrinėti specializuotoje procedūroje.
Kartu Komisijos profesinis pobūdis negalėtų reikšti, kad jos išvadų motyvai apskritai nepatenka į teisminės kontrolės sritį. Jeigu profesinė išvada nėra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, yra viduje prieštaringa, esminiai argumentai neįvertinti arba Komisija be pakankamo profesinio pagrindo nukrypo nuo nepriklausomo specialisto vertinimo, tai turėtų būti galima vertinti teisminės kontrolės metu.
Jeigu konkrečiam ginčui išspręsti teismui būtų būtinos specialiosios veterinarinės medicinos žinios, jų panaudojimas būtų sprendžiamas pagal atitinkamam teismo procesui taikomas įrodinėjimo ir ekspertizės taisykles.
Galimi teisminės kontrolės rezultatai
Jeigu būtų nustatyta, kad Komisijos sprendimas ar galutinė išvada priimti pažeidžiant esminius kompetencijos, procedūros, nešališkumo, duomenų ištyrimo ar motyvavimo reikalavimus, įstatyme turėtų būti sudaryta galimybė atitinkamą Komisijos aktą panaikinti visą arba jo dalį ir, kai būtina, grąžinti klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo.
Pakartotinai nagrinėdama bylą Komisija turėtų pašalinti teismo nustatytus procedūrinius ar teisėtumo trūkumus, tačiau išliktų funkciniu požiūriu nepriklausoma atlikdama naują profesinį vertinimą.
Teismo sprendimas neturėtų būti suprantamas kaip VMVT ar kitos administracinės institucijos teisė savo nuožiūra pakeisti Komisijos profesinę išvadą.
Išvados ginčijimo poveikis jos naudojimui kitose procedūrose
Vien galutinės Komisijos išvados apskundimas savaime neturėtų reikšti, kad išvada faktiškai nustoja egzistuoti ar kad visa su tuo pačiu atveju susijusi kitų institucijų veikla automatiškai turi būti sustabdyta.
Tačiau jeigu Komisijos išvada apskųsta, jos ginčijimo faktas turėtų būti aiškiai nurodomas ją perduodant VMVT ar kitai institucijai.
Kompetentinga institucija, gavusi apskųstą Komisijos išvadą, turėtų pati pagal jai taikomas teisės normas spręsti, ar galima tęsti jos kompetencijai priklausančią procedūrą, ar tikslinga sulaukti galutinio teismo sprendimo.
Veterinarijos įstatyme, derinant jo nuostatas su Administracinių bylų teisenos įstatymu, taip pat turėtų būti aiškiai reglamentuota, kokį poveikį Komisijos išvados apskundimas turi jos naudojimui kitose procedūrose ir ar konkrečiu atveju gali būti taikomos įstatyme numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Jeigu Komisijos išvada jau buvo perduota VMVT ar kitam kompetentingam subjektui ir vėliau teismas ją visiškai ar iš dalies panaikintų, Komisija turėtų be nepagrįsto delsimo informuoti visus subjektus, kuriems atitinkama išvada buvo oficialiai perduota, apie pasikeitusį jos teisinį statusą.
Tai būtų būtina siekiant, kad kita institucija savo sprendimų nebegrįstų profesine išvada ar jos dalimi, kuri teisminės kontrolės metu buvo panaikinta.
Santykis su kitais teisių gynimo būdais
Komisijos galutinės išvados ginčijimas neturėtų būti tapatinamas su civiliniu ginču dėl žalos atlyginimo.
Komisija pati nenustatytų civilinės atsakomybės ir nepriteistų žalos. Todėl galimybė ginčyti Komisijos išvadą neturėtų panaikinti gyvūno savininko teisės teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į VVTAT, teismą, draudiką ar kitą kompetentingą subjektą dėl jo kompetencijai priklausančio klausimo.
Analogiškai veterinarijos gydytojo ar veterinarijos paslaugų teikėjo teisė ginčyti Komisijos išvadą neturėtų panaikinti jo procesinių teisių vėlesnėje VMVT, VVTAT ar teismo procedūroje.
Skirtingos procedūros spręstų skirtingus klausimus: Komisija – veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimą, VMVT – jai priskirtus priežiūros, licencijavimo ar administracinės atsakomybės klausimus, VVTAT – jos kompetencijai priskirtą vartojimo ginčą, o teismas – atitinkamą teisinį ginčą ir teisines pasekmes.
Komisijos išvada šiose procedūrose būtų vertinama pagal kiekvienai jų taikomas teisės normas, o jos ginčijimo faktas turėtų būti vertinamas kartu su kita reikšminga informacija.
Ginčijimo teisė turi priklausyti abiem pagrindinėms procedūros pusėms
Teisminės kontrolės modelis turėtų būti simetriškas.
Gyvūno savininkas turėtų teisę ginčyti Komisijos išvadą, jeigu mano, kad Komisija nepagrįstai nenustatė profesinio trūkumo, neištyrė reikšmingų aplinkybių ar padarė kitą esminę klaidą.
Vertinamas veterinarijos gydytojas arba tiesiogiai išvados paveiktas veterinarijos paslaugų teikėjas turėtų tokią pačią teisę ginčyti išvadą, jeigu mano, kad profesinis trūkumas nustatytas nepagrįstai, pažeistos jo procesinės teisės arba Komisija netinkamai įvertino bylos medžiagą.
Tokiu būdu Komisijos procedūra nebūtų nei vien gyvūno savininko, nei vien veterinarijos profesijos interesams skirta sistema. Jos paskirtis būtų užtikrinti nepriklausomą ir objektyvų profesinį vertinimą, kurio teisėtumą prireikus gali patikrinti nepriklausomas teismas.
Lietuvos teisėje specializuotų komisijų sprendimų teisminės kontrolės nustatymas nėra neįprastas. Pavyzdžiui, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimų atveju įstatymas atskirai reglamentuoja asmens teisę kreiptis į teismą, nors dėl šios Komisijos sprendžiamo žalos atlyginimo klausimo taikomas kitokio pobūdžio teisminio nagrinėjimo modelis. Šia analogija remiamasi tik siekiant pagrįsti principą, kad specializuotos komisijos sprendimo ir tolesnės teisminės gynybos santykis turi būti aiškiai nustatytas įstatyme.⁴⁵
Siūloma veterinarinių skundų nagrinėjimo ir ekspertinio vertinimo procedūra sudarytų sąlygas sukurti nuoseklų, prieinamą ir specializuotą veterinarinių paslaugų kokybės bei profesinės veiklos vertinimo mechanizmą, kuriame konkretus veterinarinių paslaugų teikimo atvejis būtų išnagrinėjamas nuo skundo pateikimo iki galutinės motyvuotos Komisijos išvados priėmimo ir jos teisėtumo kontrolės.
Procedūros paskirtis būtų ne dubliuoti VMVT, VVTAT ar teismų funkcijas, bet užpildyti atskirą profesinio vertinimo grandį – sudaryti galimybę nepriklausomai ir objektyviai įvertinti diagnostikos ir gydymo pagrįstumą, gyvūno būklės stebėseną, profesinio rūpestingumo reikalavimų laikymąsi, gyvūno savininko informavimą, veterinarinės dokumentacijos tvarkymą, galimus profesinės etikos reikalavimų pažeidimus ir kitus Veterinarijos įstatyme Komisijos kompetencijai priskirtus klausimus.
Teisė kreiptis į Komisiją turėtų būti realiai prieinama gyvūno savininkui, nepriklausomai nuo jo teisinių ar veterinarinės medicinos žinių ir finansinių galimybių. Pareiškėjui neturėtų būti nustatyta pareiga prieš pateikiant skundą samdyti advokatą, veterinarijos gydytoją ar privatų ekspertą, savarankiškai nustatyti galimą profesinį pažeidimą, nurodyti konkrečias teisės normas ar profesines gaires arba profesionaliai suformuluoti specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus.
Skundui turėtų pakakti identifikuoti konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį, nurodyti pagrindines pareiškėjui žinomas faktines aplinkybes ir paaiškinti, dėl kokių veiksmų, sprendimų, jų neatlikimo ar kitų veterinarinių paslaugų teikimo aplinkybių prašoma profesinio vertinimo.
Komisijos procedūra turėtų būti grindžiama aktyviu, tačiau konkrečios bylos ribomis apribotu profesiniu aplinkybių ištyrimu. Pareiškėjui neturėtų būti perkeliama pareiga pačiam surinkti visą veterinarijos paslaugų teikėjo žinioje esančią dokumentaciją ar įrodyti specialiųjų žinių reikalaujančias aplinkybes.
Priėmusi skundą nagrinėti Komisija pati nustatytų profesiniam vertinimui reikšmingus klausimus, gautų būtiną veterinarinę dokumentaciją ir kitus duomenis, prašytų procedūros šalių paaiškinimų, vertintų bylos medžiagos pakankamumą ir spręstų, ar konkrečiam klausimui reikalingas nepriklausomas ekspertinis vertinimas.
Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai įtvirtinta Komisijos teisė gauti konkrečiai bylai reikalingus dokumentus ir duomenis bei atitinkama juos turinčių subjektų pareiga juos pateikti. Šis įgaliojimas negalėtų būti paliktas vien Komisijos darbo reglamentui ar kitam įgyvendinamajam teisės aktui.
Teisėtas Komisijos reikalavimas pateikti dokumentus turėtų būti privalomas, tačiau atsakomybė už jo nevykdymą turėtų tekti tam subjektui ar asmeniui, kuris konkrečius dokumentus faktiškai valdo ir kuriam nustatyta pareiga juos pateikti. Objektyvus negalėjimas pateikti dokumento savaime neturėtų būti baudžiamas.
Nepagrįstas teisėto Komisijos reikalavimo nevykdymas, turimų dokumentų sąmoningas slėpimas ar žinomai neteisingos informacijos pateikimas turėtų sukelti įstatyme aiškiai nustatytas teisines pasekmes. Komisija pati administracinių nuobaudų neskirtų – galimos administracinės atsakomybės klausimą pagal savo kompetenciją spręstų VMVT ar kita įstatymu įgaliota institucija.
Komisijos procedūroje turėtų būti užtikrinama reali abiejų pagrindinių procedūros pusių procesinių teisių apsauga. Skundo pateikimas savaime nereikštų prezumpcijos, kad veterinarijos gydytojas padarė profesinį pažeidimą, o nepalankus gydymo rezultatas savaime negalėtų būti laikomas netinkamai suteiktų veterinarinių paslaugų įrodymu.
Pareiškėjui, vertinamam veterinarijos gydytojui ir, kai tiesiogiai vertinami jo veiksmai ar pareigos, veterinarijos paslaugų teikėjui turėtų būti suteikta galimybė žinoti nagrinėjamos bylos dalyką, teikti dokumentus ir paaiškinimus, reikšti prašymus, susipažinti su reikšminga bylos medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi, pareikšti nušalinimus, pasisakyti dėl ekspertinės išvados ir prieš Komisijos išvadą būti išklausytiems dėl esminių jų interesams reikšmingų aplinkybių.
Specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančiais klausimais Komisija turėtų turėti galimybę pasitelkti nepriklausomą būtent konkrečiai bylai reikalingos srities ekspertą.
Eksperto tinkamumas neturėtų būti grindžiamas vien bendru veterinarijos gydytojo statusu ar praktikos trukme. Turėtų būti vertinama jo konkrečios veterinarinės medicinos srities kompetencija, profesinė patirtis, specializacija, nepriklausomumas ir interesų konfliktų nebuvimas.
Ekspertų sąrašas galėtų būti naudojamas procedūros operatyvumui užtikrinti, tačiau jis neturėtų būti uždaras. Kai Lietuvoje nėra reikiamos kompetencijos ar pakankamai nepriklausomo specialisto, turėtų būti galima pasitelkti ir tinkamą užsienio ekspertą.
Profesinis veterinarijos gydytojo veiksmų vertinimas turėtų būti atliekamas pagal vertinamų veiksmų atlikimo metu egzistavusias aplinkybes, tuo metu prieinamą ir pagal profesinio rūpestingumo standartą pagrįstai turėjusią būti surinktą informaciją, tuo metu reikšmingas veterinarinės medicinos žinias bei profesinius standartus.
Vertinimas neturėtų būti grindžiamas retrospektyvia prielaida, kad veterinarijos gydytojas turėjo žinoti tai, kas paaiškėjo tik vėliau. Kartu Komisija ir ekspertas turėtų teisę vertinti, ar konkrečiomis aplinkybėmis profesionaliai rūpestingas veterinarijos gydytojas turėjo papildomai atlikti tyrimą, patikrinti rezultatą, stebėti gyvūno būklę, keisti gydymo taktiką, spręsti dėl hospitalizavimo, konsultacijos ar atlikti kitą objektyviai reikalingą profesinį veiksmą.
Komisijos galutinė išvada turėtų būti individualizuota, motyvuota ir grindžiama bylos duomenų visuma. Ji neturėtų būti redukuojama į abstraktų rezultatą „pažeidimas nustatytas“ arba „pažeidimas nenustatytas“.
Komisija turėtų atskirai atsakyti į kiekvieną esminį profesinio vertinimo klausimą ir galėtų konstatuoti tiek profesinių veiksmų atitiktį taikytiniems reikalavimams, tiek konkrečius profesinius trūkumus, dokumentacijos, informavimo ar profesinės etikos neatitiktis, taip pat – duomenų nepakankamumą patikimai išvadai padaryti.
Nustačius profesinį trūkumą, kai tai leidžia bylos duomenys, galėtų būti atskirai vertinama jo klinikinė reikšmė, įskaitant tai, ar jis veterinarinės medicinos požiūriu galėjo turėti reikšmės diagnostikos savalaikiškumui, gydymo galimybėms, gyvūno būklės eigai ar rezultatui. Toks vertinimas nebūtų laikomas teisinio priežastinio ryšio ar civilinės atsakomybės nustatymu.
Nepriklausomo eksperto išvada būtų reikšminga specialiųjų žinių pagrindu gauta bylos medžiagos dalis, tačiau galutinį profesinį vertinimą atliktų kolegiali Komisija.
Komisija negalėtų eksperto išvados ignoruoti. Esminiu profesiniu klausimu nuo nepriklausomo atitinkamos srities eksperto išvados nukrypstanti Komisijos pozicija turėtų būti konkrečiai ir profesionaliai motyvuota, o kai tokio nesutarimo patikimai pagrįsti neįmanoma, turėtų būti svarstomas papildomas eksperto paaiškinimas, išvados papildymas ar kito nepriklausomo eksperto vertinimas.
Komisijos sprendimų priėmimas turėtų būti grindžiamas kolegialumu ir aiškia balsavimo tvarka. Balsuojama turėtų būti ne dėl veterinarijos gydytojo „kaltumo“ ar „nekaltumo“, bet dėl konkrečių profesinio vertinimo išvadų.
Kai byloje yra keli savarankiški profesinio vertinimo klausimai, dėl jų turėtų būti balsuojama atskirai. Kiekvienas Komisijos narys turėtų vieną balsą, susilaikymas nebūtų leidžiamas, o Komisijos pirmininkas balsams pasiskirsčius po lygiai neturėtų papildomo lemiamo balso.
Komisijos nariui, nesutinkančiam su daugumos priimta išvada ar jos dalimi, turėtų būti suteikta teisė pateikti rašytinę atskirąją nuomonę, kuri būtų bylos medžiagos dalis ir būtų pateikiama procedūros šalims kartu su galutine išvada.
Procedūros trukmė turėtų būti aiškiai prognozuojama ir ribota. Siūlomas modelis numato, kad galutinė Komisijos išvada būtų priimama per 3 mėnesius nuo sprendimo priimti skundą nagrinėti, o objektyviai sudėtingais atvejais terminas galėtų būti vieną kartą pratęstas ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams.
Bylos sustabdymas turėtų būti taikomas tik esant objektyviai išorinei kliūčiai, dėl kurios Komisija realiai negali tęsti profesinio vertinimo. Veterinarijos paslaugų teikėjo nebendradarbiavimas, dokumentų nepateikimas ar vienos procedūros šalies nedalyvavimas savaime neturėtų tapti pagrindu sustabdyti procedūrą.
Kartu turėtų būti nustatytas išimtinis galutinai išnagrinėtos bylos atnaujinimo mechanizmas tais atvejais, kai vėliau paaiškėja naujų esminių duomenų, kurių ankstesnio nagrinėjimo metu objektyviai nebuvo galima gauti ir kurie galėjo turėti esminės reikšmės Komisijos išvadai.
Trejų metų kreipimosi į Komisiją terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo dienos, kai pareiškėjas sužinojo arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turėjo sužinoti apie aplinkybes, dėl kurių prašo profesinio veterinarinių paslaugų vertinimo, o ne automatiškai nuo veterinarinės paslaugos suteikimo ar gydymo pabaigos.
Tokio termino praktinis veiksmingumas turi būti suderintas su veterinarinės dokumentacijos saugojimo sistema. Sukūrus teisę kreiptis į Komisiją, kartu būtina užtikrinti pakankamą profesiniam vertinimui reikalingų dokumentų ir duomenų saugojimo laikotarpį bei draudimą sunaikinti konkrečiam ginčui reikšmingą dokumentaciją, kai paslaugų teikėjui jau žinoma apie pradėtą Komisijos ar kitą įstatyme numatytą procedūrą.
Komisijos galutinė išvada nespręstų žalos atlyginimo, civilinės atsakomybės, administracinės atsakomybės, sankcijos skyrimo ar veterinarijos praktikos licencijos galiojimo klausimų.
Komisijos profesinis vertinimas ir VMVT valstybės veterinarinės priežiūros, licencijavimo bei administracinės atsakomybės funkcijos turėtų būti aiškiai atskirtos. Komisija taip pat nepakeistų VVTAT ar teismo kompetencijos.
Jos galutinė išvada būtų specializuoto profesinio vertinimo dokumentas, kurį kitos kompetentingos institucijos, teismai, draudikai ar ginčo šalys galėtų vertinti pagal jiems taikomas teisės normas, tačiau Komisija pati negalėtų nustatyti savo išvadai iš anksto privalomos įrodomosios galios kitoje procedūroje.
Komisijos funkcinis nepriklausomumas turi būti užtikrinamas ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet ir galutinės išvados kontrolės sistemoje. VMVT direktorius ar kitas VMVT pareigūnas neturėtų teisės tvirtinti, keisti ar panaikinti Komisijos profesinės išvados dėl jos turinio.
Kartu funkcinis nepriklausomumas negali reikšti Komisijos sprendimų nekontroliuojamumo. Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatytas procedūrinių sprendimų ir galutinės Komisijos išvados ginčijimo mechanizmas, ginčyti teisę turintys asmenys, terminai ir kompetentingas teismas.
Toks mechanizmas turėtų užtikrinti vienodas teisminės gynybos galimybes tiek gyvūno savininkui, tiek vertinamam veterinarijos gydytojui ir tiesiogiai išvados paveiktam veterinarijos paslaugų teikėjui.
Siūlomas procedūros modelis būtų veiksmingas tik tuo atveju, jeigu esminės jo garantijos būtų nustatytos įstatymo lygmeniu. Veterinarijos įstatyme turėtų būti įtvirtinti bent Komisijos įgaliojimai, teisė kreiptis, skundo pateikimo ir priimtinumo pagrindai, dokumentų pateikimo pareiga, pagrindinės procedūros šalių teisės, ekspertinio vertinimo pagrindai, ekspertų nepriklausomumo garantijos, procedūros terminai, galutinės išvados teisinė reikšmė ir jos ginčijimo mechanizmas.
Įgyvendinamiesiems teisės aktams galėtų būti paliktos išsamesnės organizacinės ir techninės taisyklės, tačiau jais neturėtų būti keičiama Komisijos kompetencija, siaurinamos įstatyme nustatytos procedūros šalių teisės ar silpninamas Komisijos ir nepriklausomų ekspertų nepriklausomumas.
Apibendrinant, šiame procedūros projekte siūlomas modelis sukurtų aiškią procesinę grandį tarp gyvūno savininko skundo ir nepriklausomos, profesionaliai pagrįstos bei motyvuotos veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos išvados. Jis leistų gyvūno savininkui gauti specializuotą profesinį vertinimą nereikalaujant iš anksto savo lėšomis įrodinėti galimo gydymo trūkumo, kartu užtikrintų vertinamo veterinarijos gydytojo teisę į nešališką procedūrą ir realią galimybę būti išklausytam.
Toks reguliavimas nesukurtų lygiagrečios sankcijų ar žalos atlyginimo sistemos. Priešingai – jis sukurtų trūkstamą specializuoto profesinio vertinimo etapą, aiškiai atskirtą nuo VMVT priežiūros ir licencijavimo, vartojimo ginčų nagrinėjimo bei teisminės civilinės atsakomybės nustatymo. Komisijos procedūros paskirtis būtų pateikti nepriklausomą ir objektyvų atsakymą į profesinius veterinarinės medicinos klausimus, o teisines šio vertinimo pasekmes pagal savo kompetenciją spręstų atitinkamos institucijos ir teismai.
