Peticijos santrauka
Lietuvos Respublikoje veterinarijos gydytojo profesinė veikla yra licencijuojama ir valstybės prižiūrima. Galiojantis teisinis reguliavimas nustato veterinarijos praktikos licencijavimo, valstybinės veterinarinės priežiūros ir kontrolės mechanizmus, taip pat galimybę atskirus su veterinarinių paslaugų teikimu susijusius ginčus nagrinėti vartojimo ginčų ar teisminėse procedūrose.
Tačiau šiuo metu nėra įstatymu nustatyto vieningo specializuoto neteisminio mechanizmo, kurio pagrindinė paskirtis būtų nepriklausomai, objektyviai ir specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu įvertinti konkrečių veterinarinių paslaugų kokybę ir veterinarijos gydytojo profesinių veiksmų pagrįstumą.
Esamos institucijos ir subjektai vykdo skirtingas jiems teisės aktais ar vidaus dokumentais priskirtas funkcijas. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo valstybinę veterinarinę priežiūrą, kontrolę ir licencijavimo funkcijas; vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendžia vartotojo ir paslaugų teikėjo teisinį ginčą; teismai vykdo teisingumą ir vertina byloje pateiktus įrodymus; profesinės asociacijos pagal savo vidaus taisykles gali nagrinėti jų kompetencijai ir nariams priskirtus profesinės etikos ar profesinės veiklos klausimus.
Šių mechanizmų egzistavimas savaime nepakeičia specializuotos procedūros, kurios pagrindinis dalykas būtų konkretaus veterinarinio gydymo profesinis vertinimas: diagnostikos ir gydymo sprendimų pagrįstumas, gyvūno būklės stebėsena, tęstinė priežiūra, profesinis rūpestingumas, savininko informavimas, veterinarinės dokumentacijos reikšmė, profesinės etikos klausimai įstatymu nustatyta apimtimi ir kitos specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančios aplinkybės.
Dėl to praktikoje gali susidaryti situacijos, kai tam, kad būtų objektyviai atsakyta į esminį klausimą – ar konkretūs veterinarijos gydytojo profesiniai veiksmai jų atlikimo metu atitiko pagrįstai kompetentingam ir rūpestingam atitinkamos kvalifikacijos veterinarijos gydytojui taikytiną profesinį standartą, – nėra vienos aiškios, įstatymu nustatytos ir visiems vienodai prieinamos neteisminės procedūros.
.
Peticijoje keliamas klausimas nėra susijęs su vienu individualiu veterinarinių paslaugų teikimo atveju ar konkretaus veterinarijos gydytojo atsakomybės nustatymu. Juo siūloma spręsti bendro pobūdžio teisinio reguliavimo klausimą.
Veterinarinių paslaugų sistema Lietuvoje apima didelę visuomenės dalį. Gyvūnų augintinių registre 2026 m. birželio 1 d. buvo registruoti 487 146 gyvūnai augintiniai. 2026 m. liepos 29 d. duomenimis, Lietuvoje galiojo 2 202 veterinarijos praktikos licencijos, buvo registruotas 741 veterinarijos paslaugų teikėjas ir 298 veterinarijos paslaugų teikimo vietos.
Todėl veterinarinių paslaugų kokybės, profesinio vertinimo skaidrumo ir veiksmingos teisių gynybos klausimai yra reikšmingi ne tik atskiriems gyvūnų savininkams ar veterinarijos gydytojams. Jie susiję su gyvūnų sveikata ir gerove, licencijuojamos profesinės veiklos kokybe, veterinarijos gydytojų teisėtais interesais, visuomenės pasitikėjimu veterinarijos sistema ir aiškaus teisinio reguliavimo užtikrinimu.
Peticija prašoma pakeisti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymą Nr. I-2110 ir įstatymo lygmeniu sukurti specializuotą veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimo, profesinės etikos klausimų nagrinėjimo bei nepriklausomo veterinarinio ekspertinio vertinimo mechanizmą.
Siūloma prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sudaryti nuolatinę, tačiau individualių bylų profesinio vertinimo požiūriu funkciškai nepriklausomą Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisiją.
Komisijos administracinis veikimas prie VMVT leistų naudotis jau veikiančia valstybės administracine infrastruktūra, nekuriant atskiros naujos biudžetinės įstaigos. Tačiau įstatyme turėtų būti nustatytos tokios Komisijos nepriklausomumo garantijos, kad VMVT vadovybė, profesinės organizacijos, veterinarijos paslaugų teikėjai, procedūros šalys ar kiti suinteresuoti subjektai negalėtų daryti įtakos konkrečios bylos nagrinėjimui, ekspertų parinkimui ar galutinės profesinės išvados turiniui.
Komisijos sudėtis, narių skyrimo ir kadencijos pagrindai, nepriekaištingos reputacijos bei kompetencijos reikalavimai, interesų deklaravimo, nusišalinimo ir nušalinimo taisyklės turėtų būti nustatyti taip, kad nė viena institucija, profesinė organizacija ar interesų grupė negalėtų viena pati kontroliuoti Komisijos sprendimų priėmimo.
Komisija pagal jai įstatymu suteiktą kompetenciją galėtų vertinti:
Jeigu konkrečiam klausimui išspręsti Komisijos narių turimų žinių nepakaktų arba būtų reikalinga konkrečios srities specializacija, Komisija galėtų savo iniciatyva pasitelkti vieną ar daugiau nepriklausomų ekspertų. Jų kvalifikacijos, kompetencijos, nepriklausomumo, interesų konfliktų deklaravimo, nusišalinimo ir nušalinimo reikalavimai turėtų būti aiškiai reglamentuoti.
Eksperto išvada nepakeistų pačios Komisijos pareigos įvertinti visą bylos medžiagą. Galutinį profesinį vertinimą atliktų pati Komisija.
Siūlomas mechanizmas nebūtų grindžiamas prielaida, kad skundo pateikimas savaime reiškia veterinarijos gydytojo klaidą ar profesinį pažeidimą. Taip pat vien nepalankus gydymo rezultatas, komplikacija, gyvūno nugaišimas ar nugaišinimas savaime nebūtų laikomi netinkamai suteiktų veterinarinių paslaugų įrodymu.
Profesiniai veiksmai būtų vertinami pagal jų atlikimo metu egzistavusias aplinkybes, tuo metu turėtą ir pagal profesinio rūpestingumo standartą pagrįstai turėjusią būti surinktą informaciją, tuo metu aktualias veterinarinės medicinos žinias bei profesinius standartus. Vėliau paaiškėjusios aplinkybės ar vėliau atsiradusios profesinės rekomendacijos negalėtų būti retrospektyviai naudojamos naujai pareigai sukurti.
Procedūroje būtų užtikrinamos tiek pareiškėjo, tiek vertinamo veterinarijos gydytojo ir, kai tai reikšminga, veterinarijos paslaugų teikėjo pagrindinės procesinės teisės: būti informuotiems apie vertinimo dalyką, teikti paaiškinimus ir dokumentus, reikšti prašymus, susipažinti su reikšminga bylos medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi, prašyti nušalinti Komisijos narį ar ekspertą, pateikti pastabas dėl ekspertinio vertinimo ir būti išklausytiems prieš priimant galutinę išvadą.
Procedūra turėtų būti realiai prieinama gyvūno savininkui be privalomo advokato, privataus eksperto ar veterinarijos specialisto dalyvavimo.
Peticijoje siūloma Komisija nepakeistų VMVT, VVTAT, teismų ar kitų kompetentingų institucijų.
Komisija pati:
Komisijos procedūros rezultatas būtų rašytinė motyvuota galutinė profesinė išvada. Joje būtų nurodyti nagrinėti profesiniai klausimai, nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, vertinimo kriterijai, profesinio trūkumo buvimas ar nebuvimas ir, kai tai galima pagrįstai nustatyti, jo profesinė bei klinikinė reikšmė.
Tokios išvados teisinė reikšmė ir panaudojimo kitose procedūrose pagrindai turėtų būti aiškiai nustatyti įstatyme. Komisijos išvada savaime nesaistytų teismo.
Užsienio valstybių – Švedijos, Nyderlandų, Suomijos ir Jungtinės Karalystės – analizė rodo, kad nėra vieno universalaus veterinarinių ginčų ar profesinio vertinimo modelio. Skirtingose valstybėse taikomos drausmės tarybos, specializuoti teismai, ekspertinės tarybos ar profesijos reguliuotojo sistemos.
Todėl peticijoje nesiūloma mechaniškai perkelti kurios nors vienos valstybės modelio. Lietuvos modeliui siūloma pritaikyti atskirus tarptautinėje praktikoje taikomus principus: specialiosios profesinės kompetencijos užtikrinimą, funkcinį nepriklausomumą, nešališkumą, interesų konfliktų valdymą, procedūros šalių teisę būti išklausytoms, nepriklausomų ekspertų pasitelkimą, motyvuotą galutinį profesinį vertinimą ir aiškų kompetencijų atribojimą.
Preliminarus poveikio vertinimas rodo, kad toks modelis galėtų būti instituciškai įgyvendinamas, jeigu jis būtų kuriamas proporcingai ir etapais, panaudojant esamą VMVT administracinę infrastruktūrą, kartu užtikrinant pakankamus finansinius bei administracinius išteklius ir realias Komisijos funkcinio nepriklausomumo garantijas.
Tikslus būsimos sistemos finansinis poreikis šiame peticijos etape negali būti patikimai nustatytas, nes nėra faktinių duomenų apie būsimą skundų skaičių, jų sudėtingumą ir nepriklausomų ekspertų poreikį. Šie skaičiavimai turėtų būti atliekami rengiant konkretų įstatymo projektą ir jo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Peticija neprašoma Seimo išspręsti pavienį veterinarinį ginčą, konstatuoti konkretaus veterinarijos gydytojo klaidą ar iš anksto patvirtinti galutinę visų būsimos Komisijos procedūrinių taisyklių redakciją.
Prašoma pripažinti teisėkūros poreikį ir pakeisti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymą Nr. I-2110, sukuriant aiškų įstatyminį pagrindą:
Prieduose Nr. 1–8 pateikta teisinė, institucinė, lyginamoji, procedūrinė, metodinė ir poveikio analizė bei įstatymo pakeitimo metmenys skirti pagrįsti peticijoje keliamą problemą ir parodyti, kad siūloma reguliavimo kryptis gali būti sistemiškai perkelta į Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymą ir jo įgyvendinamuosius teisės aktus.
