Tikros istorijos
2026 metų sausio 3 dieną su savo mylima šunyte Elli atvykome į veterinarijos kliniką planinei sterilizacijai ir dantų akmenų valymui. Prieš procedūrą jai buvo atlikti kraujo tyrimai. Visi rodikliai buvo geri. Mums paaiškino, kad abi procedūras saugu atlikti vienos narkozės metu.
Palikome Elli klinikoje ir išvažiavome namo. Žinoma, šiek tiek jaudinomės, kaip turbūt jaudinasi kiekvienas žmogus, palikdamas savo augintinį operacijai, tačiau neturėjome priežasties galvoti, kad gali nutikti kažkas labai blogo.
Po kelių valandų paskambino chirurgas. Jis pasakė, kad operacija praėjo sėkmingai, tik Elli sunkiau bunda po narkozės, todėl ją dar kurį laiką stebės. Manėme, kad jai tiesiog reikia daugiau laiko pabusti ir netrukus galėsime ją parsivežti namo.
Tik daug vėliau, gavę medicininius dokumentus, sužinojome tai, ko tą dieną mums niekas nepasakė. Dokumentuose buvo nurodyta, kad operacijos metu Elli nustojo kvėpuoti ir savarankiškai pradėjo kvėpuoti tik po vaistų suleidimo.
Kai tai perskaitėme, buvo sunku suvokti, kad toks rimtas įvykis nutiko dar operacijos metu, o mes apie jį nieko nežinojome. Dar daugiau klausimų sukėlė tai, kad po kvėpavimo sustojimo planinė operacija nebuvo nutraukta – buvo tęsiama sterilizacija, atliktas dantų akmenų valymas ir šalinami dantys.
Šis klausimas mums neduoda ramybės iki šiol: kodėl po tokios komplikacijos buvo nuspręsta tęsti visas suplanuotas procedūras?
Tuo metu mes apie visa tai nežinojome. Praėjus kelioms valandoms po operacijos pati paskambinau į kliniką paklausti, kaip Elli jaučiasi. Man buvo pasakyta tik tiek, kad ji „dar neatsibudo taip, kaip norėtųsi“ ir kad ją stebės iki vakaro. Išgirdusi tokį paaiškinimą pagalvojau, kad ji tiesiog sunkiau bunda po narkozės.
Tačiau vėliau, skaitydami medicininius dokumentus, sužinojome, kad tuo metu Elli būklė jau buvo labai sunki. Dokumentuose nurodyta, kad jos kūno temperatūra buvo pakilusi iki 40,5 °C, jai pasireiškė traukuliai, nistagmas, nevalingi judesiai ir kiti sunkūs neurologiniai simptomai.
Mes tuo metu apie tai nieko nežinojome. Nežinojome, kad mūsų Elli, kurią ryte palikome planinei procedūrai, jau kovoja su tokia sunkia būkle.
Praėjo beveik aštuonios valandos po operacijos. Tik tuomet mums pasiūlė atvykti į kliniką ir Elli pervežti į kitą jų skyrių, kuriame veikė visą parą dirbantis stacionaras.
Kai atvykome ir pamatėme Elli, to vaizdo nepamiršime niekada. Mūsų linksmos, visada uodegą vizginusios mergytės tarsi nebebuvo. Ji nereagavo į aplinką, cypė, trūkčiojo, jos buvo neįmanoma nuraminti. Žiūrėjome į ją ir negalėjome patikėti, kad tai ta pati Elli, kurią vos prieš kelias valandas palikome klinikoje.
Tik tada pirmą kartą išgirdome paaiškinimą, kad operacijos metu galėjo įvykti labai sunki reakcija į narkozę. Chirurgas taip pat sakė, kad dėl to galėjo būti pažeistos smegenys, tačiau kartu ramino, jog reikia laiko ir jos dar gali atsistatyti.
Mes labai norėjome tuo tikėti. Tokioje situacijoje kabiniesi į kiekvieną žodį, kuris suteikia bent truputį vilties. Kai prieš tave guli tavo mylimas gyvūnas, negalvoji apie tai, kas kaltas ar kas buvo padaryta ne taip. Galvoji tik apie tai, kad jis išgyventų.
Elli pervežėme į kitą klinikos skyrių, kur ji buvo paguldyta į intensyvios terapijos stacionarą. Išvažiavome namo tikėdamiesi, kad ryte sulauksime geresnių žinių.
Tačiau kitą rytą mums pranešė, kad Elli teko įvesti į medikamentinę komą. Traukulių nebebuvo įmanoma suvaldyti vaistais, o kiekvieną kartą bandant ją pažadinti jie vėl prasidėdavo. Laukėme ir tikėjomės stebuklo.
Vakare neurologė pranešė, kad Elli būklė tik blogėja. Ji nebekontroliavo šlapinimosi ir tuštinimosi, išmatose atsirado kraujo, o vilčių, kad ji atsigaus, beveik nebeliko.
Paprašėme leisti ją pamatyti. Kai mums atnešė Elli, buvo sunku net suvokti tai, ką matome. Ji nebereagavo į aplinką, kvėpavo iškišusi liežuvį, jos žandikaulis buvo stipriai spazmuotas. Žiūrėjome į savo mergytę ir supratome, kad jos būklė be galo sunki.
Tada išgirdome dar vieną galimą paaiškinimą. Mums buvo pasakyta, kad galėjo atsiskirti trombas ir nukeliauti į smegenis. Tai mus visiškai sutrikdė. Iš pradžių buvo kalbama apie sunkią reakciją į narkozę, vėliau apie galimą smegenų pažeidimą, o dabar išgirdome apie galimą trombą.
Mes nesame gydytojai. Tą akimirką negalėjome suprasti, kuris paaiškinimas teisingas ir kuo kiekvienas iš jų buvo pagrįstas. Iki šiol nežinome, ar buvo atlikti tyrimai, galėję patvirtinti būtent trombo versiją.
Tačiau tą vakarą jau nebebuvo laiko ieškoti atsakymų. Reikėjo priimti sprendimą dėl Elli. Tai buvo sprendimas, kurio nenori priimti nė vienas žmogus, mylintis savo gyvūną.
Turėjome leisti jai išeiti. Sprendimą priėmėme maždaug 22.30 val. Elli namo nebegrįžo.
Sunku apsakyti jausmą, kai ryte išvažiuoji iš namų su savo augintiniu planinei procedūrai, o kitą dieną turi su juo atsisveikinti visam laikui.
Po Elli mirties pradėjome rinkti ir skaityti jos medicininius dokumentus. Tikėjomės, kad bent juose rasime atsakymus ir pagaliau galėsime suprasti visą tų dviejų dienų eigą. Tačiau kuo daugiau skaitėme, tuo daugiau klausimų kilo.
Vienuose įrašuose buvo minimos vienos galimos Elli būklės priežastys, kituose atsirasdavo kitos. Bandėme sudėlioti viską pagal laiką, prisiminti, ką ir kada mums sakė telefonu, ką išgirdome atvykę į kliniką ir ką dabar matėme dokumentuose.
Radome ir įrašą, kuris mus ypač nustebino. Dokumentuose buvo nurodyta, kad po 23 valandos Elli kvėpavimas, širdies veikla ir temperatūra buvo stabilūs, nors sprendimą ją užmigdyti buvome priėmę dar maždaug 22.30 val. Galbūt tam yra paaiškinimas. Mes jo nežinome.
Lygiai taip pat nežinome atsakymų ir į kitus klausimus. Kodėl po to, kai operacijos metu Elli nustojo kvėpuoti, buvo tęsiamos planinės procedūros? Kada tapo aišku, kad jos būklė tokia sunki? Kodėl mums apie tai nebuvo pasakyta iš karto? Kas iš tikrųjų sukėlė neurologinius simptomus? Kodėl išgirdome kelis skirtingus galimus paaiškinimus? Ar buvo galima kažką padaryti kitaip?
Po Elli mirties pradėjome ieškoti žmogaus ar specialistų, kurie galėtų paimti visus jos medicininius dokumentus, ramiai juos peržiūrėti ir profesionaliai paaiškinti, kas įvyko.
Mes nesiekėme keršto ir nenorėjome patys nuspręsti, kad kažkas būtinai suklydo. Norėjome tiesos.
Jeigu tai buvo reta ir neišvengiama komplikacija, norėjome tai žinoti. Jeigu gydytojai padarė viską, ką galėjo, norėjome tai išgirsti iš nepriklausomų specialistų. Jeigu kažkur buvo padaryta klaida, norėjome suprasti, kokia ji buvo.
Atrodytų, kad tokioje situacijoje tai neturėtų būti neįmanomas noras. Tačiau netekus Elli prasidėjo dar vienas ilgas kelias – dokumentų rinkimas, klausimų rašymas, specialistų paieškos ir bandymas pačiai suprasti medicininę informaciją, kurios žmogui be veterinarinio išsilavinimo suprasti labai sunku.
Ir turbūt būtent tai buvo viena skaudžiausių visos šios istorijos dalių. Tu jau netekai savo gyvūno. Grįžti į namus, kuriuose nebėra to mažo šeimos nario, kuris visada tave pasitikdavo. Matai jo daiktus, dubenėlį, guolį. Bandai susitaikyti su tuo, kad jo nebėra.
Bet tuo pačiu metu negali tiesiog gedėti. Turi ieškoti atsakymų. Skaitai dokumentus, rašai laiškus, bandai prisiminti kiekvieną pokalbį ir vis iš naujo grįžti į tas paskutines valandas.
Mes iki šiol nenorime nieko apkaltinti vien todėl, kad Elli mirė. Suprantame, kad medicinoje būna komplikacijų ir kad kartais net gydytojams padarius viską teisingai gyvūno išgelbėti nepavyksta.
Bet būtent todėl taip svarbu žinoti, kas iš tikrųjų įvyko.
Tą sausio 3-iosios rytą į kliniką nuvežėme savo mylimą Elli planinei procedūrai. Tikėjomės, kad po kelių valandų parsivešime ją namo.
Namo ji nebegrįžo.
Praėjo laikas, perskaitėme jos medicininius dokumentus, uždavėme daugybę klausimų ir išgirdome ne vieną galimą paaiškinimą.
Tačiau kas tą dieną iš tikrųjų nutiko mūsų Elli ir ar viskas buvo padaryta taip, kaip turėjo būti, tiesos nežinome iki šiol.
