Tikros istorijos
Buba buvo mano šeimos dalis – mažas Jorkšyro terjeras, daugybę metų buvęs šalia kiekvieną dieną. Kai tiek metų gyveni kartu, išmoksti savo augintinį suprasti be žodžių – iš žvilgsnio, judesio, nuotaikos. Todėl kai Buba susirgo, labai greitai supratau, kad jai tikrai blogai.
Padariau tai, ką tokioje situacijoje padarytų turbūt kiekvienas augintinio šeimininkas – nuvežiau ją į veterinarijos kliniką ir patikėjau gydytojams. Pas specialistus einame todėl, kad patys nežinome, kokius tyrimus reikia atlikti, kokį gydymą pasirinkti ir kada situacija tampa pavojinga. Tuo metu negalvojau nei apie skundus, nei apie įstatymus, nei apie atsakomybę. Norėjau tik vieno – kad Buba pasveiktų.
Tyrimai rodė, kad jos būklė sunki. Kelias dienas mes su Buba važinėjome į kliniką, kurioje jai buvo leidžiami skysčiai ir vaistai. Po kelių dienų vienas pagrindinių rodiklių pagerėjo. Ir nors kiti rodikliai buvo kritiškai nukrypę (apie tai sužinojau per vėlai) – mums buvo leista važiuoti namo. Pakartotini tyrimai buvo numatyti po dviejų savaičių.
Labai norėjau patikėti, kad blogiausia jau praėjo.
Tačiau namuose Buba nesveiko. Ji silpo, nenorėjo valgyti, darėsi vis liūdnesnė. Žiūrėdama į ją jaučiau, kad kažkas negerai, todėl vėl grįžome į kliniką. Pakartotiniai tyrimai parodė, kad jos būklė ir vėl labai sunki.
Būtent tada pradėjo kilti pirmieji rimti klausimai. Viena gydytoja ankstesnius tyrimus aiškino vienaip, kita – kitaip. Vėliau sulaukiau ir atsiprašymo dėl galimai neteisingo ankstesnių tyrimų rezultatų interpretavimo. Man, žmogui be veterinarinio išsilavinimo, teko klausytis skirtingų paaiškinimų ir bandyti suprasti, kuris iš jų teisingas.
Tačiau tuo metu man rūpėjo ne tai, kas suklydo. Man rūpėjo Buba.
Praėjo dienos. Vežiojau Bubą į kliniką, jai buvo atliekami kraujo tyrimai, skiriamas gydymas, tačiau aiškaus atsakymo, kas iš tikrųjų jai nutiko ir kodėl jos būklė tokia sunki, aš taip ir neturėjau. Kai kurie tyrimai, kurie vėliau kitoje gydymo įstaigoje buvo atlikti iš karto, iki tol nebuvo atlikti.
Ir tada pirmą kartą savęs paklausiau: ar tikrai darome viską, ką galime?
Kai Buba sirgo, nenorėjau tapti veterinarijos specialiste. Nenorėjau naktimis skaityti apie ligas, gydymo metodus, tyrimus ir tarptautines rekomendacijas. Norėjau tiesiog pasitikėti žmogumi, kuriam patikėjau savo gyvūną.
Tačiau pradėjau ieškoti informacijos pati.
Skaičiau, lyginau, bandžiau suprasti. Kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau klausimų kilo. Kodėl nebuvo atlikti tam tikri tyrimai? Kodėl Buba buvo išleista namo? Kodėl nebuvo pasirinkta intensyvesnė priežiūra? Ar nebuvo prarasta brangaus laiko?
Atsidūriau situacijoje, kai pati, neturėdama veterinarinio išsilavinimo, turėjau bandyti suprasti, ar Bubai taikomas gydymas yra tinkamas. Nė vienam augintinio šeimininkui neturėtų tekti to daryti.
Bubos būklei toliau blogėjant nusprendžiau kreiptis į kitą veterinarijos gydymo įstaigą. Ten jai buvo atlikti papildomi tyrimai, Buba buvo hospitalizuota, buvo bandoma ją stabilizuoti.
Deja, jos išgelbėti nepavyko.
Po Bubos netekties liko didžiulis skausmas. Kartu liko ir klausimas, kuris nedavė ramybės: ar tikrai viskas buvo padaryta taip, kaip turėjo būti?
Nenorėjau pati nuspręsti, kad gydytojai suklydo, ir nenorėjau kaltinti vien todėl, kad gydymo rezultatas buvo nesėkmingas. Suprantu, kad veterinarinė medicina, kaip ir žmonių medicina, negali išgelbėti kiekvieno paciento.
Norėjau, kad Bubos gydymą peržiūrėtų nepriklausomi specialistai ir profesionaliai pasakytų, ar diagnostika ir gydymas buvo tinkami. Jei viskas buvo padaryta teisingai – norėjau tai išgirsti. Jei buvo padaryta klaidų – norėjau žinoti ir tai.
Man atrodė, kad tai turėtų būti paprasta: surenku veterinarinę dokumentaciją, pateikiu ją kompetentingai institucijai ar nepriklausomiems veterinarijos specialistams ir gaunu profesionalų vertinimą.
Tačiau tada prasidėjo visai kita mano ir Bubos istorijos dalis.
Pradėjau ieškoti, kas Lietuvoje galėtų nepriklausomai įvertinti veterinarinio gydymo kokybę. Kreipiausi į institucijas, profesines organizacijas, ieškojau veterinarijos specialistų, kurie galėtų peržiūrėti Bubos dokumentus.
Pamažu pradėjo aiškėti labai nemaloni realybė.
Vienos institucijos nagrinėja vienus klausimus, kitos – kitus, tačiau konkretaus gydymo medicininio pagrįstumo vertinimas tarsi lieka kažkur tarp jų. Kreipiausi ir į nepriklausomas veterinarijos klinikas, prašydama įvertinti kitoje klinikoje suteiktą Bubos gydymą. Sulaukiau atsisakymų.
Tada supratau, kad problema daug didesnė nei mano ir Bubos istorija.
Turėjau veterinarinę dokumentaciją, tyrimų rezultatus ir daugybę klausimų. Tačiau neturėjau vienos aiškios vietos, į kurią galėčiau kreiptis ir pasakyti: „Aš pati nenoriu spręsti, kas teisus. Prašau, nepriklausomai išnagrinėkite, kas įvyko.“
Būtent tokios vietos man labiausiai trūko.
Taip gimė idėja siekti veterinarijos srities teisinio reguliavimo pakeitimų.
Ne tam, kad būtų lengviau bausti veterinarijos gydytojus. Tam, kad būtų kam užduoti klausimą ir kad Lietuvoje pagaliau veiktų specializuotas mechanizmas, galintis pateikti profesionalų ir nepriklausomą atsakymą.
Bubos jau nebesugrąžinsiu. Jokia išvada ir joks įstatymo pakeitimas nepakeis to, kas nutiko. Bet labai noriu, kad jos istorija turėtų prasmę ir padėtų pakeisti sistemą taip, kad kitam žmogui nereikėtų eiti tuo pačiu keliu, kuriuo teko eiti man.
Kad kitam šeimininkui, netekusiam savo augintinio, nereikėtų pačiam tapti veterinarijos specialistu, teisininku ir tyrėju. Kad nereikėtų belstis į vienas duris po kitų ir vis išgirsti, kad šis klausimas – ne jų kompetencija. Kad žmogus galėtų tiesiog pateikti savo augintinio gydymo istoriją ir paprašyti: „Pasakykite man, kas iš tikrųjų įvyko.“
Buba pati savo istorijos papasakoti negali. Todėl ją pasakoju aš – ne tam, kad kažką nuteisčiau, o todėl, kad po Bubos būtų kuo mažiau tokių istorijų.
Jeigu manote, kad Lietuvoje turi būti specializuotas, nepriklausomas veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimo mechanizmas, palaikykite peticiją.
Bubos vardu. Dėl visų augintinių, kurie patys negali pasakyti, kas jiems nutiko.
Už skaidrią veterinariją!
