Priedas Nr. 4
Šioje koncepcijoje nustatomi siūlomos Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisijos (toliau – Komisija) teisinio modelio pagrindiniai principai, veiklos organizavimo kryptys ir pagrindiniai siūlomo teisinio reguliavimo elementai.
Koncepcijos tikslas – pagrįsti peticijoje siūlomą teisinio reguliavimo modelį ir apibrėžti pagrindinius Komisijos veiklos principus, kompetenciją, funkcijas, sudėtį, nepriklausomumo garantijas, veiklos organizavimo pagrindus bei santykį su kitomis valstybės institucijomis ir subjektais.
Ši koncepcija nėra teisės akto projektas. Joje suformuluoti pagrindiniai siūlomo teisinio reguliavimo principai ir sprendiniai, kuriais galėtų būti vadovaujamasi rengiant Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo Nr. I-2110 pakeitimo projektą ir jo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Siūlomas Komisijos teisinis modelis grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, inter alia valdžios galių ribojimo, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisminės gynybos ir vartotojų interesų apsaugos konstitucinėmis nuostatomis.¹ Rengiant Komisijos modelį taip pat atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiąją konstitucinę doktriną dėl teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtumo, proporcingumo ir veiksmingos teisių gynybos principų.² Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o Konstitucinio Teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybės institucijos negali viršyti joms suteiktų įgaliojimų ir privalo priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus.
Rengiant siūlomo teisinio reguliavimo modelį metodologiniu požiūriu taip pat atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 3 straipsnyje įtvirtintus teisėkūros principus. Šie principai šioje koncepcijoje naudojami kaip teisinio reguliavimo kokybės orientyrai, atsižvelgiant į tai, kad pagal šio įstatymo 1 straipsnio 4 dalį jis tiesiogiai netaikomas piliečiams įgyvendinant peticijos teisę.³
Komisijos teisinis modelis taip pat formuojamas atsižvelgiant į Lietuvos veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo teisinės bei institucinės sistemos analizės ir užsienio valstybių veterinarinių ginčų nagrinėjimo bei profesinės veiklos vertinimo modelių lyginamosios analizės rezultatus.⁴
Komisijos sukūrimo tikslas nėra pakeisti ar dubliuoti šiuo metu veikiančių valstybės institucijų kompetenciją, bet sukurti specializuotą veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo mechanizmą tais atvejais, kai vertinimui būtinos specialiosios veterinarinės medicinos žinios. Komisijos paskirtis būtų nepriklausomai, objektyviai ir profesionaliai vertinti veterinarinių paslaugų kokybę, veterinarinio gydymo atitiktį profesiniams standartams, galimus veterinarijos gydytojų profesinės etikos pažeidimus ir kitus įstatyme Komisijos kompetencijai priskirtus veterinarinės praktikos klausimus.⁵
Siūlomas modelis orientuotas į viešojo intereso apsaugą, gyvūnų gerovės užtikrinimą, veiksmingesnę gyvūnų savininkų teisių apsaugą, veterinarijos gydytojų profesinės veiklos skaidrumo didinimą ir visuomenės pasitikėjimo veterinarinių paslaugų sistema stiprinimą.⁶ Galiojantis Veterinarijos įstatymas reglamentuoja veterinarijos sritį, o atskiras Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas nustato gyvūnų gerovės ir apsaugos teisinį reguliavimą.
Numatoma, kad Komisija veiktų kaip nuolatinė, funkciniu požiūriu nepriklausoma kolegiali institucija prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos. VMVT vykdytų Komisijos administracinį ir techninį aptarnavimą, tačiau neturėtų teisės daryti įtakos konkrečių bylų nagrinėjimui, ekspertų parinkimui, ekspertinio vertinimo rezultatams ar Komisijos galutinių išvadų turiniui.⁷
Komisijos veikla būtų grindžiama aiškiu jos funkcijų atribojimu nuo kitų valstybės institucijų ir subjektų funkcijų. Komisija nespręstų civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimų, netaikytų administracinių ar drausminių sankcijų, nespręstų dėl veterinarijos praktikos licencijos galiojimo ir nepakeistų teismų, VMVT, vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų ar profesinių organizacijų funkcijų. Pagrindinė Komisijos paskirtis būtų atlikti nepriklausomą veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimą bei pateikti motyvuotas išvadas, kurios galėtų būti pateikiamos ir vertinamos kitose teisės aktuose nustatytose procedūrose pagal toms procedūroms taikomas taisykles.⁸
Siūloma, kad Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisija (toliau – Komisija) būtų įstatymo pagrindu veikianti nuolatinė kolegiali komisija prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT), funkciškai nepriklausoma nagrinėjant konkrečias bylas ir priimant galutines išvadas. Komisijos teisinį statusą, kompetenciją, pagrindines funkcijas, sudarymo ir nepriklausomumo garantijas bei esminius veiklos pagrindus siūloma nustatyti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme, o išsamesnius jos darbo organizavimo klausimus – įstatymo pagrindu priimamuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.⁹
Komisijos veikimas prie VMVT būtų grindžiamas siekiu panaudoti jau veikiančią valstybės administracinę infrastruktūrą ir nekuriant naujo viešojo juridinio asmens ar atskiros biudžetinės įstaigos užtikrinti Komisijai būtiną administracinį ir techninį aptarnavimą. VMVT pagal galiojančius nuostatus yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga ir biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų ir kitų teisėtai gaunamų lėšų.¹⁰
Komisijos veikimas prie VMVT nereikštų jos pavaldumo VMVT priimant profesinio vertinimo išvadas konkrečiose bylose. Komisija savo kompetencijos ribose veiktų savarankiškai, o VMVT vadovybė, kitos valstybės institucijos, profesinės organizacijos, veterinarijos paslaugų teikėjai ar kiti suinteresuoti asmenys neturėtų teisės duoti Komisijai privalomų nurodymų dėl konkrečios bylos nagrinėjimo eigos, ekspertų parinkimo, profesinio vertinimo rezultatų ar galutinės išvados turinio. Tokios Komisijos funkcinio nepriklausomumo garantijos turėtų būti tiesiogiai įtvirtintos Veterinarijos įstatyme.¹¹
Komisijos nariai, nagrinėdami konkrečias bylas, vadovautųsi taikytinais teisės aktais, byloje surinktų duomenų visuma, vertinamo atvejo metu aktualiomis veterinarinės medicinos mokslo žiniomis, konkrečiam atvejui reikšmingais profesiniais standartais ir, kai būtų pasitelkiami nepriklausomi ekspertai, jų pateiktais specialiųjų žinių vertinimais. Eksperto išvada Komisijai nebūtų savaime privaloma – galutinį profesinį vertinimą pagal įstatyme nustatytą kompetenciją atliktų pati Komisija.
Komisija nebūtų teismas ir nespręstų civilinio ginčo dėl žalos atlyginimo. Ji taip pat nevykdytų VMVT priskirtų valstybinės veterinarinės priežiūros, kontrolės ar veterinarijos praktikos licencijavimo funkcijų ir nepakeistų vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų ar kitų subjektų jiems įstatymais priskirtos kompetencijos. Komisija pati nepriteistų žalos atlyginimo, nenustatytų atlygintinos žalos dydžio, netaikytų administracinių ar drausminių sankcijų ir nespręstų dėl veterinarijos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo.¹² Galiojantis Veterinarijos įstatymas veterinarijos praktikos licencijavimo klausimus reglamentuoja atskirai; dabartinė įstatymo redakcija galioja iki 2026 m. gruodžio 31 d., o nuo 2027 m. sausio 1 d. jau numatyta nauja suvestinė redakcija.
Komisijos paskirtis būtų atlikti specializuotą ir nepriklausomą veterinarinių paslaugų kokybės bei veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimą, įskaitant veterinarinio gydymo atitikties profesiniams standartams, profesinio rūpestingumo, gyvūno savininko informavimo, su konkrečiu atveju susijusios dokumentacijos ir galimų profesinės etikos pažeidimų vertinimą, kiek šie klausimai būtų priskirti Komisijos kompetencijai Veterinarijos įstatyme.
Siūlomas modelis būtų grindžiamas aiškiu funkcijų atribojimu: Komisija atliktų specializuotą profesinį veterinarinių paslaugų vertinimą, VMVT vykdytų jai įstatymais priskirtas valstybinės priežiūros, kontrolės ir licencijavimo funkcijas, vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos spręstų jų kompetencijai priskirtus vartotojų reikalavimus, o teismai – jiems įstatymų priskirtus ginčus ir teisinių pasekmių klausimus.¹³
Toks funkcijų atribojimas sudarytų prielaidas išvengti Komisijos ir jau veikiančių institucijų kompetencijų dubliavimo, kartu užpildant specializuoto veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo grandį. Komisijos sukūrimas papildytų, bet nepakeistų esamos veterinarijos srities teisinės priežiūros ir teisių gynimo sistemos.
Siūlomas modelis sudarytų prielaidas veiksmingesnei gyvūnų savininkų teisių apsaugai, profesionalesniam veterinarinių paslaugų kokybės vertinimui, vienodesniam profesinių vertinimo kriterijų taikymui, veterinarijos gydytojų profesinės atsakomybės kultūros stiprinimui ir visuomenės pasitikėjimo veterinarinių paslaugų sistema didinimui.¹⁴
Komisijos veiklą siūloma grįsti teisėtumo, funkcinio nepriklausomumo, nešališkumo, objektyvumo ir išsamumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo ir teisės būti išklausytam, skaidrumo, proporcingumo, profesionalumo, asmens duomenų ir kitos įstatymų saugomos informacijos apsaugos, atsakomybės ir motyvavimo bei viešojo intereso apsaugos principais. Šie principai sudarytų pagrindines Komisijos veiklos ir konkrečių bylų nagrinėjimo procesines garantijas.¹⁵
Teisėtumo principas reikštų, kad Komisijos kompetencija, funkcijos, teisės ir pareigos būtų nustatytos įstatymu, o Komisija, nagrinėdama skundus ir priimdama išvadas, veiktų tik jai suteiktų įgaliojimų ribose bei vadovautųsi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais taikytinais teisės aktais ir įstatymo pagrindu nustatytais profesinio vertinimo kriterijais.¹⁶
Funkcinio nepriklausomumo principas reikštų, kad Komisija ir jos nariai, nagrinėdami konkrečias bylas, negalėtų gauti privalomų nurodymų dėl bylos nagrinėjimo eigos, ekspertų parinkimo, profesinio vertinimo rezultatų ar galutinės išvados turinio iš VMVT vadovybės, kitų valstybės institucijų, profesinių organizacijų, veterinarijos paslaugų teikėjų, proceso dalyvių ar kitų suinteresuotų asmenų. Įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta, kad Komisijos administracinis ir techninis aptarnavimas nesuteikia jį vykdančiai institucijai teisės kištis į Komisijos atliekamą profesinį vertinimą ar konkrečiose bylose priimamų išvadų turinį.¹⁷
Nešališkumo ir interesų konfliktų prevencijos principai reikštų, kad Komisijos narys, ekspertas ar kitas profesiniame vertinime dalyvaujantis asmuo negalėtų dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu jis pats, jo artimas asmuo, darbovietė, profesinis partneris ar kitas su juo susijęs subjektas būtų suinteresuotas bylos baigtimi arba egzistuotų kitų objektyvių aplinkybių, galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo. Komisijos nariams ir ekspertams turėtų būti nustatytos aiškios interesų atskleidimo, nusišalinimo ir nušalinimo taisyklės.¹⁸
Objektyvumo ir išsamumo principai reikštų, kad kiekviena byla būtų vertinama individualiai, visapusiškai ir nešališkai, įvertinant tiek pareiškėjo, tiek asmens, kurio profesiniai veiksmai ar suteiktos veterinarinės paslaugos vertinami, paaiškinimus, veterinarinę dokumentaciją, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatus, nepriklausomų ekspertų išvadas bei kitus bylai reikšmingus duomenis. Nė vieno proceso dalyvio pateiktiems duomenims ar vienai įrodymų rūšiai iš anksto nebūtų suteikiama didesnė reikšmė vien dėl jų šaltinio.¹⁹ Viešojo administravimo įstatyme išsamumas ir objektyvumas šiuo metu yra atskirai įtvirtinti kaip viešojo administravimo principai.
Proceso dalyvių lygiateisiškumo ir teisės būti išklausytam principai reikštų, kad pareiškėjui ir asmeniui, kurio profesiniai veiksmai ar suteiktos veterinarinės paslaugos vertinami, būtų sudarytos realios ir iš esmės vienodos procesinės galimybės teikti paaiškinimus, prašymus, dokumentus, papildomus duomenis ir argumentus, susipažinti su reikšminga bylos medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi, pateikti pastabas dėl ekspertinio vertinimo ir prieš priimant galutinę išvadą pasisakyti dėl esminių byloje surinktų duomenų.²⁰
Skaidrumo principas reikštų, kad Komisijos sudarymo, narių atrankos, bylų paskirstymo, ekspertų parinkimo, skundų nagrinėjimo ir išvadų priėmimo taisyklės būtų iš anksto nustatytos ir viešai prieinamos. Komisijos priimtos išvados būtų motyvuotos, o nuasmeninta ir apibendrinta Komisijos praktika galėtų būti viešinama tiek, kiek tai suderinama su asmens duomenų, komercinės, profesinės ir kitos įstatymų saugomos informacijos apsaugos reikalavimais.²¹ Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje skaidrumas įtvirtintas kaip atskiras principas.
Proporcingumo principas reikštų, kad Komisijos taikomos procesinės priemonės, prašomų dokumentų ir duomenų apimtis, ekspertinio vertinimo mastas bei pasirinktas bylos nagrinėjimo būdas būtų proporcingi konkretaus atvejo pobūdžiui, sudėtingumui ir vertinimo tikslui, nesukuriant proceso dalyviams didesnės administracinės ar finansinės naštos, negu objektyviai būtina bylai tinkamai išnagrinėti.²²
Profesionalumo principas reikštų, kad specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujantys klausimai būtų vertinami tik tokią kvalifikaciją, profesinę patirtį ir konkrečiai bylai reikalingą kompetenciją turinčių Komisijos narių ir, kai būtina, nepriklausomų ekspertų. Profesinis vertinimas būtų atliekamas atsižvelgiant į vertinamų veiksmų atlikimo metu buvusias veterinarinės medicinos mokslo žinias, taikytinus teisės aktų reikalavimus ir konkrečiam atvejui reikšmingus profesinius standartus. Profesinės gairės ir rekomendacijos būtų vertinamos pagal jų reikšmę konkrečiam atvejui, tačiau nebūtų automatiškai prilyginamos privalomoms teisės normoms, jeigu tokio privalomumo nenustato teisės aktai.²³
Asmens duomenų ir kitos įstatymų saugomos informacijos apsaugos principas reikštų, kad Komisija rinktų, gautų, naudotų ir saugotų tik tokius asmens duomenis ir kitą neviešą informaciją, kuri būtina jos įstatyme nustatytoms funkcijoms vykdyti ir konkrečiai bylai išnagrinėti. Duomenys būtų tvarkomi laikantis teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo, tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, tikslumo, saugojimo trukmės apribojimo bei vientisumo ir konfidencialumo principų.²⁴ Šie principai tiesiogiai nustatyti Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnyje.
Atsakomybės ir motyvavimo principas reikštų, kad Komisija prisiimtų atsakomybę už pagal jai įstatymu suteiktą kompetenciją priimamas galutines išvadas, o kiekvienoje išvadoje būtų aiškiai nurodyta, kokios reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos, kokie duomenys vertinti, kokiais teisės aktais ir profesinio vertinimo kriterijais remtasi, kaip įvertinti esminiai proceso dalyvių argumentai ir kokiais motyvais grindžiamos galutinės Komisijos išvados.²⁵ Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje analogiškai reikalaujama administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą bei motyvus.
Viešojo intereso apsaugos principas reikštų, kad Komisija, objektyviai nagrinėdama individualias bylas, kartu prisidėtų prie veterinarinių paslaugų kokybės gerinimo, gyvūnų gerovės užtikrinimo, nuoseklesnio profesinių vertinimo kriterijų taikymo, veterinarijos gydytojų profesinės atsakomybės kultūros stiprinimo ir visuomenės pasitikėjimo veterinarinių paslaugų sistema didinimo.²⁶
Komisijos kompetenciją siūloma aiškiai ir konkrečiai nustatyti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme, apibrėžiant veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos klausimus, kuriuos Komisija būtų įgaliota vertinti, ir kartu atribojant jos funkcijas nuo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT), teismų, vartojimo ginčus nagrinėjančių ir kitų kompetentingų institucijų funkcijų. Toks kompetencijos nustatymas atitiktų įstatymo viršenybės principą ir reikalavimą viešojo administravimo įgaliojimus suteikti teisės aktų nustatyta tvarka bei konkrečiai apibrėžti.²⁷ Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, o 5 straipsnyje reglamentuojamas viešojo administravimo įgaliojimų suteikimas.
Pagrindinė Komisijos funkcija būtų nagrinėti gyvūnų savininkų, jų atstovų ir kitų Veterinarijos įstatyme nustatytą teisę turinčių asmenų skundus dėl veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos. Komisija vertintų ne vien nepalankų gydymo rezultatą, bet visą konkrečiam atvejui reikšmingą veterinarinių paslaugų teikimo procesą, atsižvelgdama į gyvūno būklę, diagnostikos ir gydymo aplinkybes, sprendimų priėmimo metu buvusias veterinarinės medicinos mokslo žinias, taikytinus teisės aktų reikalavimus ir konkrečiam atvejui reikšmingus profesinius standartus.
Komisijos kompetencijai siūloma priskirti šias pagrindines veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo sritis:
Išnagrinėjusi bylą Komisija savo motyvuotoje išvadoje galėtų konstatuoti, ar vertintos veterinarinės paslaugos ir profesiniai veiksmai atitiko konkrečiam atvejui taikytinus teisės aktų reikalavimus ir profesinius standartus, ar buvo nustatyta profesinių trūkumų, klaidų ar kitų reikšmingų nukrypimų nuo šių reikalavimų ir standartų.
Komisija taip pat galėtų profesiniu ir klinikiniu požiūriu įvertinti, ar nustatyti trūkumai galėjo būti reikšmingi gydymo eigai arba gyvūnui atsiradusioms pasekmėms, jeigu tokį vertinimą leidžia byloje surinkti duomenys ir, kai būtina, nepriklausomo ekspertinio vertinimo rezultatai. Toks Komisijos vertinimas savaime nereikštų civilinės atsakomybės sąlygų ar teisinio priežastinio ryšio žalos atlyginimo prasme nustatymo.
Komisija nespręstų civilinės atsakomybės ir atlygintinos žalos dydžio klausimų, nepriteistų žalos atlyginimo, netaikytų administracinių ar drausminių sankcijų, nespręstų dėl veterinarijos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo ir nepakeistų VMVT, teismų ar kitų institucijų įstatymais nustatytos kompetencijos. Veterinarijos įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja veterinarijos praktikos licencijavimą, o galiojančios Veterinarijos praktikos licencijavimo taisyklės nustato licencijų išdavimo, jų galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarką; veterinarijos praktikos licencijas išduoda VMVT.²⁹
Jeigu nagrinėdama skundą Komisija nustatytų aplinkybių, kurių vertinimas arba dėl kurių teisinių pasekmių sprendimų priėmimas pagal teisės aktus priklauso VMVT ar kitos kompetentingos institucijos kompetencijai, Komisija pati tokių klausimų nespręstų. Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyti atvejai, pagrindai ir tvarka, kuriais tokia informacija ar Komisijos išvada perduodama kompetentingai institucijai, taip pat perduodamų duomenų apimtis ir jų apsaugos reikalavimai.³⁰
Toks kompetencijos atribojimas būtų ypač svarbus veterinarinės dokumentacijos srityje. Komisija galėtų, pavyzdžiui, konstatuoti, kad dokumentacijos trūkumai apsunkino arba neleido patikimai įvertinti konkretaus gydymo eigos, kad dokumentacijoje nėra duomenų, reikalingų tam tikram profesiniam sprendimui įvertinti, arba kad dokumentacijos turinys yra nepakankamas konkretaus atvejo profesiniam vertinimui. Tačiau klausimą, ar veterinarijos paslaugų teikėjas pažeidė privalomus apskaitos ar dokumentacijos tvarkymo reikalavimus ir kokios valstybinės priežiūros priemonės dėl to taikytinos, spręstų VMVT pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją. Galiojantis VMVT direktoriaus įsakymas Nr. B1-457 nustato veterinarijos paslaugų teikėjų dokumentavimo ir apskaitos reikalavimus bei jų veiklos kontrolės pagrindus.
Tokiu būdu būtų aiškiai atskirtas specializuotas profesinis veterinarinių paslaugų vertinimas nuo valstybinės priežiūros, sankcijų taikymo ir civilinės atsakomybės nustatymo. Komisija atsakytų į jos kompetencijai priskirtus specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus ir pateiktų motyvuotą profesinę išvadą, o sprendimus dėl teisinių pasekmių, kai tam būtų pagrindas, priimtų atitinkamos institucijos arba teismas pagal jiems įstatymu suteiktą kompetenciją.³¹
Komisijos sudėtis turėtų užtikrinti pakankamą veterinarinės medicinos kompetenciją, teisinį ir procesinį vertinimo pagrįstumą, gyvūnų savininkų teisių apsaugos ir gyvūnų gerovės aspektų atstovavimą. Kartu Komisijos sudarymo modelis turėtų užtikrinti, kad nei VMVT, nei viena profesinė organizacija, veterinarijos paslaugų teikėjų grupė ar kitas suinteresuotas subjektas negalėtų turėti lemiamos įtakos Komisijos sudėčiai ar konkrečiose bylose priimamoms išvadoms.
Siūloma Komisiją sudaryti iš septynių narių:
Komisijos pirmininko – teisės specialisto, turinčio aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir reikšmingos profesinės patirties viešosios, administracinės, civilinės ar procesinės teisės, ginčų nagrinėjimo arba viešojo administravimo srityje;
Komisijos pirmininko pavaduotojo – veterinarijos gydytojo kvalifikaciją turinčio specialisto, turinčio reikšmingos mokslinės, akademinės ir (ar) profesinės veterinarinės veiklos patirties;
trijų praktinės veterinarinės medicinos patirties turinčių veterinarijos gydytojų, siekiant, kad jų profesinė kompetencija apimtų skirtingas veterinarinės medicinos sritis;
vieno vartotojų teisių apsaugos arba ginčų nagrinėjimo srities specialisto, turinčio kompetencijos vartotojų teisių, paslaugų gavėjų interesų apsaugos ar ginčų nagrinėjimo srityje;
vieno gyvūnų gerovės srities specialisto, turinčio profesinės, mokslinės ar kitos reikšmingos patirties gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje.
Tokia sudėtis užtikrintų, kad keturi iš septynių Komisijos narių turėtų veterinarijos gydytojo kvalifikaciją. Todėl sprendžiant specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus veterinarinės kompetencijos neturintys nariai nesudarytų Komisijos daugumos. Kartu teisės, vartotojų teisių apsaugos ir gyvūnų gerovės sričių specialistų dalyvavimas sudarytų prielaidas užtikrinti tinkamą procedūrą, proceso dalyvių teisių apsaugą ir daugiadisciplinį vertinimą.
Komisijos sudėties modelis grindžiamas ne atskirų interesų grupių atstovavimu, bet Komisijos funkcijoms reikalingų kompetencijų visuma. Užsienio veterinarinio gydymo vertinimo modeliuose taip pat taikomas principas, pagal kurį institucijos sudėtis formuojama atsižvelgiant į jos veiklai reikalingą mokslinę, praktinės veterinarijos ir kitą ekspertinę kompetenciją. Pavyzdžiui, Suomijos Veterinarinių žalų vertinimo tarybos įstatyme nustatyta, kad jos nariai turi būti kompetentingi ir patyrę asmenys, atstovaujantys Tarybos veiklai reikšmingai mokslinei, praktinės veterinarijos ar kitai ekspertinei kompetencijai.³²
Komisijos narių pagrindiniai kvalifikacijos reikalavimai turėtų būti nustatyti Veterinarijos įstatyme. Įstatyme turėtų būti įtvirtinti atitinkamai Komisijos nario funkcijoms būtino išsilavinimo, profesinės patirties, nepriekaištingos reputacijos, nepriklausomumo ir interesų konfliktų prevencijos reikalavimai. Išsamesni kandidatų profesinės kompetencijos vertinimo kriterijai galėtų būti nustatyti įstatymo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.
Komisijos nariai nebūtų juos pasiūliusių institucijų, profesinių organizacijų ar kitų subjektų atstovai. Kandidatus galėtų siūlyti veterinarijos specialistus rengiančios aukštosios mokyklos, veterinarijos gydytojų profesinės organizacijos, vartotojų teisių ir gyvūnų gerovės srityse veikiančios organizacijos bei kiti teisės aktuose nustatyti subjektai. Kartu turėtų būti sudaryta galimybė nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantiems asmenims savarankiškai pateikti savo kandidatūrą viešoje atrankoje. Paskirtas Komisijos narys pareigas vykdytų savarankiškai ir neatstovautų jį pasiūliusio subjekto interesams.
Kandidatų į Komisijos narius atranką siūloma pavesti organizuoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, taikant viešą ir skaidrią atrankos procedūrą. Atrankos principai, kandidatams keliami reikalavimai, atranką atliekančios komisijos sudarymo pagrindai ir kandidatų vertinimo kriterijai turėtų būti nustatyti teisės aktuose taip, kad nei VMVT, nei viena profesinė organizacija ar kita suinteresuota grupė negalėtų turėti lemiamos įtakos atrankos rezultatams.
Atranką atlikęs subjektas Vyriausybei teikti siūlomų asmenų kandidatūras turėtų atrinkti tik iš įstatyme nustatytus kvalifikacijos, nepriekaištingos reputacijos ir nepriklausomumo reikalavimus atitinkančių pretendentų.
Siūloma, kad Komisijos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir kitus Komisijos narius ketverių metų kadencijai skirtų Lietuvos Respublikos Vyriausybė žemės ūkio ministro teikimu. Toks modelis leistų kandidatų atrankos organizavimą pavesti už veterinarijos srities politiką atsakingai ministerijai, tačiau Komisijos narių skyrimo teisės nesuteiktų VMVT – institucijai, kuri užtikrintų Komisijos administracinį aptarnavimą ir kartu vykdytų valstybinės veterinarinės priežiūros bei kitas jai įstatymu pavestas funkcijas.
Lietuvos teisėje taikomi panašūs instituciniai modeliai, kai specializuotų kolegialių institucijų narius nustatytai kadencijai skiria Vyriausybė, o kandidatų atranką organizuoja ar kandidatūras Vyriausybei teikia atitinkamos valstybės institucijos.³³ Pavyzdžiui, galiojančiame Mokesčių administravimo įstatymo 148 straipsnyje nustatyta, kad pretendentų atranką organizuoja Finansų ministerija, Komisijos narius skiria Vyriausybė, o tam pačiam asmeniui nustatytas dviejų kadencijų iš eilės ribojimas. Ši Lietuvos teisės praktika šioje koncepcijoje naudojama tik kaip institucinio modelio analogija, o ne kaip tiesioginis Komisijos sudarymo teisinis pagrindas.
VMVT pagal galiojančius nuostatus yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga ir biudžetinė įstaiga. Komisijos administracinis veikimas prie VMVT todėl leistų naudotis jau veikiančia valstybės administracine infrastruktūra, nekuriant atskiros biudžetinės įstaigos. Kartu Komisijos narių atrankos ir skyrimo teisės nesuteikimas VMVT būtų viena iš esminių Komisijos funkcinio nepriklausomumo garantijų.³⁴ VMVT teisinis statusas tiesiogiai nustatytas Vyriausybės nutarimu patvirtintų VMVT nuostatų 1–3 punktuose.
Tam pačiam asmeniui siūloma leisti būti Komisijos nariu ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Komisijos nario įgaliojimų pasibaigimo ir atleidimo prieš terminą pagrindai turėtų būti baigtinai nustatyti įstatyme ir grindžiami objektyviomis aplinkybėmis. Komisijos nario profesinė pozicija, balsavimas, atskiroji nuomonė ar nesutikimas su VMVT, Žemės ūkio ministerijos, profesinės organizacijos ar kito subjekto pozicija negalėtų būti savarankiškas pagrindas nutraukti jo įgaliojimus. Kadencijos ir baigtinio atleidimo pagrindų nustatymas įstatyme būtų papildoma Komisijos narių funkcinio nepriklausomumo garantija.
Komisijos pirmininkas organizuotų Komisijos darbą, pirmininkautų posėdžiams, užtikrintų procedūrinių reikalavimų laikymąsi ir koordinuotų galutinių išvadų rengimą. Pirmininko teisinė kvalifikacija nesuteiktų jam teisės vienasmeniškai spręsti specialiųjų veterinarinės medicinos klausimų.
Komisijos pirmininko pavaduotojas, turintis veterinarijos gydytojo kvalifikaciją ir reikšmingos mokslinės, akademinės ir (ar) profesinės veterinarinės veiklos patirties, prisidėtų prie profesinio veterinarinės medicinos vertinimo kokybės užtikrinimo ir pavaduotų Komisijos pirmininką teisės aktuose nustatytais atvejais. Jo veterinarinė kvalifikacija savo ruožtu nepakeistų Komisijos pareigos laikytis įstatyme nustatytų procesinių ir teisinių reikalavimų.
Nagrinėjant konkrečią bylą turėtų būti užtikrinama, kad specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančių klausimų vertinime dalyvautų pakankamą veterinarinės medicinos kompetenciją turintys Komisijos nariai. Jeigu Komisijos sudėtyje nebūtų konkrečiam atvejui reikalingos specializacijos arba byla būtų tokio sudėtingumo, kad jos negalima patikimai įvertinti turimomis Komisijos narių žiniomis, turėtų būti pasitelkiamas nepriklausomas konkrečios veterinarinės medicinos srities ekspertas. Užsienio praktikoje taip pat taikomas bylai reikalingos ekspertinės kompetencijos principas; Suomijos įstatymas, pavyzdžiui, sieja Tarybos sprendimų priėmimą su nagrinėjamam klausimui reikšmingą ekspertinę kompetenciją turinčių narių dalyvavimu.³⁵
VMVT dalyvavimas Komisijos veikloje turėtų apsiriboti administraciniu aptarnavimu ir instituciniu bendradarbiavimu. VMVT atstovas nebūtų Komisijos narys ir neturėtų balsavimo teisės. Kai konkrečioje byloje būtina gauti informaciją ar paaiškinimus dėl VMVT kompetencijai priklausančių klausimų, Komisija galėtų kviesti VMVT atstovą juos pateikti. VMVT atstovas nedalyvautų uždarame Komisijos pasitarime, balsavime ar formuojant galutinę profesinio vertinimo išvadą.
VMVT galėtų vykdyti Komisijos sekretoriato ir administracinio aptarnavimo funkcijas – registruoti dokumentus, administruoti bylas, organizuoti posėdžius, užtikrinti dokumentų saugojimą ir techninę infrastruktūrą, administruoti ekspertų pasitelkimą ir atlikti kitas pagalbines funkcijas. Šių funkcijų vykdymas nesuteiktų VMVT teisės parinkti konkrečios bylos ekspertą savo nuožiūra, duoti Komisijai privalomus nurodymus, dalyvauti formuojant profesinio vertinimo turinį ar keisti Komisijos išvadą.
Komisijos nariams turėtų būti nustatytos aiškios privačių interesų deklaravimo, interesų konfliktų prevencijos, nusišalinimo ir nušalinimo taisyklės. Komisijos narys negalėtų dalyvauti nagrinėjant konkrečią bylą, jeigu jis pats, jo artimas asmuo, darbovietė, profesinis partneris ar kitas su juo susijęs subjektas būtų tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba egzistuotų kitų objektyvių aplinkybių, galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo. Lietuvos teisėje pareigos nusišalinti esant interesų konfliktui principas jau yra įtvirtintas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme, tačiau konkrečios būsimos Komisijos nariams taikomos taisyklės turėtų būti aiškiai nustatytos specialiajame reguliavime.³⁶
Tokiu būdu Komisijos sudarymo modelis derintų veterinarinės medicinos profesinę kompetenciją, daugiadiscipliniškumą ir institucinį nepriklausomumą. Žemės ūkio ministerija organizuotų viešą kandidatų atranką, Vyriausybė priimtų sprendimą dėl Komisijos narių paskyrimo, o VMVT užtikrintų Komisijos administracinį veikimą, neturėdama teisės spręsti konkrečių veterinarinių paslaugų profesinio vertinimo klausimų ar daryti įtakos Komisijos galutinėms išvadoms.
Nepriklausomas veterinarinis ekspertinis vertinimas būtų viena svarbiausių Komisijos naudojamų priemonių tais atvejais, kai konkrečioje byloje keliamiems klausimams patikimai išspręsti Komisijos narių turimų žinių nepakaktų arba būtų reikalinga konkrečios veterinarinės medicinos srities specializacija. Eksperto pasitelkimas nebūtų privalomas kiekvienoje byloje, tačiau Komisija turėtų jį inicijuoti, kai be atitinkamų specialiųjų žinių nebūtų galima profesionaliai ir patikimai atsakyti į bylai reikšmingus veterinarinės medicinos klausimus.³⁷
Ekspertas turėtų būti parenkamas pagal konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų pobūdį ir reikalingą profesinę kompetenciją, o ne vien pagal bendrą veterinarijos gydytojo kvalifikaciją. Kai nagrinėjami specializuoti anesteziologijos, kardiologijos, neurologijos, nefrologijos, onkologijos, chirurgijos, diagnostinio vaizdinimo, patologijos ar kitų veterinarinės medicinos sričių klausimai, turėtų būti pasitelkiamas būtent atitinkamai sričiai vertinti reikalingą kvalifikaciją, specializaciją ir (ar) profesinę patirtį turintis ekspertas.
Ekspertams turėtų būti nustatyti aiškūs minimalūs kvalifikacijos ir profesinės kompetencijos reikalavimai. Vertinant veterinarinės medicinos klausimus, ekspertu galėtų būti skiriamas veterinarijos gydytojo kvalifikaciją turintis asmuo, kurio profesinė, mokslinė ar akademinė patirtis yra tiesiogiai susijusi su konkrečioje byloje vertinama sritimi. Kai vertinimo pobūdis to reikalauja, turėtų būti atsižvelgiama į specializaciją, profesinės veiklos patirtį, kvalifikacijos tobulinimą, mokslinę veiklą ir kitus objektyvius kompetenciją patvirtinančius kriterijus.
Esminiai ekspertų kvalifikacijos reikalavimai turėtų būti nustatyti Veterinarijos įstatyme, o jų detalizavimas – įstatymo pagrindu priimtuose teisės aktuose ir Veterinarinių paslaugų ekspertinio vertinimo metodikoje. Tokiu būdu ekspertų kvalifikacijos kriterijai nebūtų nustatomi ad hoc konkrečios bylos metu.
Komisijai turėtų būti suteikta galimybė pasitelkti ne tik Lietuvoje veikiančius, bet, kai tai objektyviai būtina, ir kitų valstybių kvalifikuotus veterinarinės medicinos specialistus. Tokia galimybė būtų ypač reikalinga retų specializacijų atvejais arba kai dėl nedidelės atitinkamos profesinės bendruomenės Lietuvoje būtų sunku rasti reikiamą kompetenciją turintį ir kartu nuo bylos dalyvių nepriklausomą ekspertą.
Ekspertų atranka turėtų būti grindžiama skaidriais ir iš anksto nustatytais kriterijais. Galėtų būti sudaromas Komisijos ekspertų sąrašas, kuriame būtų nurodoma ekspertų kvalifikacija, specializacija ir profesinės kompetencijos sritys. Tačiau toks sąrašas neturėtų būti uždaras. Jeigu jame nebūtų konkrečiai bylai tinkamo arba nuo jos dalyvių nepriklausomo specialisto, Komisija turėtų teisę pasitelkti ir į sąrašą neįtrauktą Lietuvos ar užsienio ekspertą, jeigu jis atitinka nustatytus kvalifikacijos, nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus.
Konkretų ekspertą konkrečiai bylai parinktų Komisija. Eksperto negalėtų parinkti vienašališkai nei VMVT, nei pareiškėjas, nei vertinamas veterinarijos gydytojas ar veterinarijos paslaugų teikėjas. Proceso dalyviai galėtų pateikti motyvuotus pasiūlymus dėl reikalingos eksperto specializacijos arba kandidatūros, tačiau galutinį sprendimą priimtų Komisija pagal iš anksto nustatytus objektyvius kriterijus.
VMVT vykdomas Komisijos sekretoriatas galėtų atlikti tik administracinius ir techninius veiksmus, susijusius su Komisijos pasirinkto eksperto pakvietimu, dokumentų perdavimu, atlygio administravimu ir kitais organizaciniais klausimais. Tokios funkcijos nesuteiktų VMVT teisės savo nuožiūra parinkti ar pakeisti konkrečiai bylai Komisijos pasirinktą ekspertą.
Esminė eksperto paskyrimo sąlyga būtų jo nepriklausomumas ir nešališkumas. Ekspertas negalėtų vertinti bylos, jeigu pats dalyvavo teikiant nagrinėjamas veterinarines paslaugas, anksčiau dėl to paties atvejo veikė vieno iš proceso dalyvių pavedimu arba egzistuoja darbo, finansinių, šeiminių, artimų profesinių, organizacinių ar kitų reikšmingų ryšių su vertinamu veterinarijos gydytoju, veterinarijos paslaugų teikėju ar kitu proceso dalyviu, dėl kurių objektyviai galėtų kilti pagrįstų abejonių dėl eksperto nešališkumo.
Prieš priimdamas pavedimą ekspertas turėtų pateikti rašytinę nepriklausomumo ir interesų konflikto nebuvimo deklaraciją. Komisijos ekspertams taikomi nepriklausomumo, interesų atskleidimo, nusišalinimo ir nušalinimo pagrindai turėtų būti specialiai nustatyti Veterinarijos įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Lietuvos teisėje interesų konflikto ir nusišalinimo principas jau įtvirtintas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme, tačiau jo taikymas konkrečiam būsimam ekspertui priklausytų nuo įstatymu jam suteikto statuso.³⁸ Galiojanti šio įstatymo redakcija yra nuo 2024 m. spalio 24 d.
Proceso dalyviams turėtų būti suteikiama galimybė susipažinti su paskirto eksperto tapatybe, jo kvalifikacija ir bylai reikšminga specializacija bei pareikšti motyvuotą prašymą ekspertą nušalinti, jeigu egzistuoja objektyvios aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių dėl jo nepriklausomumo ar nešališkumo. Vien proceso dalyvio nesutikimas su eksperto ankstesnėmis profesinėmis ar mokslinėmis pozicijomis arba numanoma jo profesine nuomone savaime nebūtų pakankamas nušalinimo pagrindas.
Ekspertui Komisija turėtų pateikti aiškiai suformuluotus specialiųjų žinių reikalaujančius klausimus. Proceso dalyviams galėtų būti suteikta teisė siūlyti ekspertui pateiktinus klausimus, tačiau jų galutinę formuluotę ir apimtį nustatytų Komisija, atsižvelgdama į bylos dalyką ir savo kompetencijos ribas.
Ekspertas vertintų tik jam pavestus specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus. Jis nenustatytų civilinės atsakomybės, atlygintinos žalos dydžio, teisinio priežastinio ryšio, sankcijos taikymo ar kitų teisinių pasekmių, kurių nustatymas nepriklauso veterinarinio eksperto kompetencijai.
Ekspertinė išvada turėtų būti rašytinė, aiški ir motyvuota. Joje turėtų būti nurodyta eksperto kvalifikacija ir vertinimo sritis, Komisijos pateikti klausimai, vertinta bylos medžiaga, profesiniam vertinimui reikšmingos aplinkybės, taikyti vertinimo kriterijai, reikšmingi profesiniai ar moksliniai šaltiniai, argumentai ir atsakymai į pateiktus klausimus.
Jeigu dėl dokumentų ar kitų duomenų trūkumo, medicininio neapibrėžtumo arba kitų objektyvių priežasčių patikimos išvados konkrečiu klausimu padaryti negalima, ekspertas turėtų tai aiškiai nurodyti ir paaiškinti vertinimo ribotumus. Ekspertui neturėtų būti keliama pareiga pateikti kategorišką atsakymą, kurio neleidžia patikimai pagrįsti turima medžiaga.
Ekspertinis vertinimas turėtų būti atliekamas pagal vertinamų profesinių veiksmų atlikimo metu buvusias reikšmingas veterinarinės medicinos žinias ir profesinius standartus. Vėliau atsiradusios mokslo žinios, technologijos ar rekomendacijos negalėtų būti retrospektyviai taikomos taip, tarsi jos būtų buvusios žinomos ar pagrįstai taikytinos vertinamo sprendimo priėmimo metu. Profesinės gairės ir rekomendacijos būtų vertinamos pagal jų profesinę ir teisinę reikšmę konkrečiam atvejui, jų automatiškai neprilyginant privalomoms teisės normoms, kai tokio privalomumo teisės aktai nenustato.
Eksperto išvada nebūtų privaloma Komisijai ir savaime netaptų galutine Komisijos išvada. Ji būtų vienas iš reikšmingų Komisijos vertinamų duomenų. Komisija turėtų savarankiškai įvertinti eksperto išvadą kartu su veterinarine dokumentacija, tyrimų rezultatais, proceso dalyvių paaiškinimais ir kita bylos medžiaga. Galutinį profesinį vertinimą pagal įstatymu suteiktą kompetenciją atliktų pati Komisija. Užsienio veterinarinio vertinimo modeliuose taip pat yra taikomas išorinio eksperto ir galutinį vertinimą atliekančios kolegialios institucijos funkcijų atskyrimas.³⁹ Suomijos įstatyme, pavyzdžiui, Tarybai suteikta teisė gauti ekspertines išvadas, tačiau jos kompetencijai priklausančius klausimus sprendžia pati Taryba.
Jeigu eksperto išvada būtų neaiški, neišsami, viduje prieštaringa, neatsakytų į Komisijos pateiktus klausimus arba kiltų kitų pagrįstų abejonių dėl jos pakankamumo, Komisija galėtų prašyti papildomo paaiškinimo, pavesti ekspertui papildyti išvadą arba, kai tam yra objektyvus pagrindas, pasitelkti kitą ekspertą. Sudėtingais ar kelių veterinarinės medicinos sričių kompetencijos reikalaujančiais atvejais Komisija galėtų pasitelkti kelis skirtingų sričių ekspertus.
Proceso dalyviams turėtų būti sudaryta galimybė susipažinti su ekspertine išvada teisės aktų leidžiama apimtimi ir prieš Komisijai priimant galutinę išvadą pateikti dėl jos pastabas, argumentus ir papildomus duomenis. Proceso dalyvis taip pat galėtų savo iniciatyva pateikti specialisto ar eksperto išvadą. Tokiai išvadai vien dėl to, kas ją užsakė, nebūtų automatiškai suteikiama nei didesnė, nei mažesnė reikšmė – Komisija ją vertintų pagal jos autoriaus kompetenciją, nepriklausomumą, taikytą metodiką, motyvų pagrįstumą ir kitą bylos medžiagą.
Ekspertui turėtų būti nustatyta pareiga saugoti jam perduotus asmens duomenis, veterinarinę dokumentaciją ir kitą neviešą ar įstatymų saugomą informaciją bei ją naudoti tik pavestam ekspertiniam vertinimui atlikti. Ekspertui perduodamų duomenų apimtis turėtų būti ribojama tuo, kas būtina konkrečiai užduočiai atlikti, laikantis teisėtumo, tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, saugojimo ir konfidencialumo principų.⁴⁰
Ekspertų darbas turėtų būti tinkamai atlyginamas, o atlygio dydis neturėtų priklausyti nuo eksperto išvados turinio ar bylos baigties. Kai Komisija pati nustato, kad nepriklausomas ekspertinis vertinimas yra būtinas jos kompetencijai priklausančiam klausimui išspręsti, siūloma tokio vertinimo išlaidas iš esmės dengti iš Komisijos veiklai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Tai užtikrintų, kad galimybė gauti Komisijai būtiną specializuotą ekspertinį vertinimą nebūtų priklausoma nuo pareiškėjo finansinių galimybių. Konkretus ekspertų atlygio, išlaidų planavimo ir finansavimo mechanizmas turėtų būti nustatytas įvertinus numatomo reguliavimo finansinį poveikį.⁴¹
Detalūs ekspertų atrankos, kvalifikacijos patikrinimo, nepriklausomumo deklaravimo, nusišalinimo ir nušalinimo, ekspertinės užduoties suformulavimo, išvados rengimo, papildomo ar pakartotinio ekspertinio vertinimo bei ekspertų atlygio klausimai turėtų būti reglamentuoti tiek, kiek būtina Veterinarijos įstatyme, o išsamiai – jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose ir Veterinarinių paslaugų ekspertinio vertinimo metodikoje bei kriterijuose.
Veterinarinių skundų nagrinėjimo ir ekspertinio vertinimo procedūra turėtų būti aiški, prieinama, nešališka ir pritaikyta asmenims, neturintiems specialiųjų teisinių ar veterinarinės medicinos žinių. Esminiai procedūros pagrindai, Komisijos įgaliojimai ir pagrindinės proceso dalyvių teisės bei pareigos turėtų būti nustatyti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme, o išsamesnė skundų pateikimo, bylų rengimo, nagrinėjimo, ekspertinio vertinimo ir išvadų priėmimo tvarka – įstatymo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.
Procedūra turėtų užtikrinti objektyvų ir išsamų skundo išnagrinėjimą, proceso dalyvių teisę būti išklausytiems, galimybę susipažinti su reikšminga bylos medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi, nepriklausomo ekspertinio vertinimo pasitelkimą, kai tam būtinos specialiosios žinios, ir motyvuotos Komisijos išvados priėmimą per pagrįstą terminą. Bendrieji Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti objektyvaus skundų nagrinėjimo ir viešojo administravimo principai galėtų būti vieni iš būsimos specialiosios procedūros orientyrų, tačiau konkretus Komisijos procesinis modelis turėtų būti nustatytas Veterinarijos įstatyme.⁴² Dabartinė Viešojo administravimo įstatymo redakcija nustato viešojo administravimo principus ir garantuoja asmenų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų prašymų bei skundų nagrinėjimą.
Komisijos procedūrą siūloma grįsti šiomis pagrindinėmis stadijomis:
Skundo pateikimui neturėtų būti nustatomi pertekliniai formalūs reikalavimai. Jeigu skundo esmė yra suprantama, tačiau trūksta tam tikrų duomenų ar dokumentų, pareiškėjui pirmiausia turėtų būti suteikiama galimybė trūkumus pašalinti.
Komisijos sekretoriatas galėtų atlikti administracinį skundo registravimo ir formalių trūkumų patikrinimą, tačiau sprendimas dėl skundo priėmimo nagrinėti ar atsisakymo jį nagrinėti turėtų būti priimamas Komisijos pagal įstatyme nustatytus kriterijus. Atsisakymas nagrinėti skundą turėtų būti motyvuotas ir pateikiamas pareiškėjui raštu.
Veterinarijos įstatyme taip pat turėtų būti nustatytas Komisijos procedūros santykis su dėl to paties veterinarinių paslaugų teikimo atvejo vykstančiais teisminiais ar kitais instituciniais procesais, aiškiai apibrėžiant atvejus, kada Komisijos nagrinėjimas galėtų būti tęsiamas, sustabdomas arba nepradedamas.
Veterinarijos įstatyme turėtų būti nustatyta veterinarijos paslaugų teikėjo ir, kiek būtina konkrečiai bylai, kitų duomenis turinčių subjektų pareiga Komisijos teisėtu prašymu pateikti vertinimui reikalingus dokumentus ir informaciją. Nepriklausomo profesinio vertinimo galimybė neturėtų priklausyti vien nuo vertinamo paslaugų teikėjo pasirinkimo, ar bendradarbiauti su Komisija.
Kartu Komisija galėtų rinkti ir reikalauti tik tokius duomenis, kurie yra būtini konkrečiai bylai išnagrinėti. Asmens duomenų tvarkymui būtų taikomi, be kita ko, tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principai.⁴³ Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnis tiesiogiai nustato, kad asmens duomenys turi būti renkami apibrėžtais teisėtais tikslais ir jų apimtis turi būti ribojama tuo, kas būtina tiems tikslams.
Jiems turėtų būti suteikiama pakankama informacija apie skundo dalyką ir reali galimybė pateikti paaiškinimus, dokumentus, argumentus, prašymus bei kitus bylai reikšmingus duomenis. Pareiškėjui ir asmeniui, kurio profesinė veikla vertinama, turėtų būti sudarytos iš esmės vienodos galimybės pateikti savo poziciją ir pasisakyti dėl esminių byloje surinktų duomenų.
Proceso dalyviams taip pat turėtų būti suteikiama teisė susipažinti su reikšminga bylos medžiaga tiek, kiek tai suderinama su asmens duomenų, komercinės, profesinės ir kitos įstatymų saugomos informacijos apsauga.
Teisė būti išklausytam, susipažinti su savo byla ir gauti motyvuotą sprendimą yra ir Europos gero administravimo standarto elementai. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu šioje koncepcijoje būtų remiamasi tik kaip gero administravimo standarto orientyru, nes ši nuostata tiesiogiai reglamentuoja Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų veiklą.⁴⁴ Chartijos 41 straipsnyje tiesiogiai numatyta teisė būti išklausytam, susipažinti su byla ir administracijos pareiga pagrįsti sprendimus.
Jeigu konkrečiam klausimui patikimai įvertinti būtų reikalingos specialiosios veterinarinės medicinos žinios, kurių Komisijos sudėtyje nepakanka, Komisija skirtų nepriklausomą ekspertinį vertinimą pagal šios koncepcijos 5 skyriuje nustatytus principus.
Sprendimą dėl eksperto pasitelkimo ir galutinę ekspertui pateikiamų klausimų formuluotę priimtų Komisija. Proceso dalyviams galėtų būti sudaryta galimybė pasiūlyti ekspertui pateiktinus klausimus ir pareikšti motyvuotą nuomonę dėl eksperto nepriklausomumo.
Gavus eksperto išvadą, proceso dalyviams turėtų būti suteikiama galimybė su ja susipažinti teisės aktų leidžiama apimtimi ir per nustatytą terminą pateikti pastabas, argumentus ar papildomus duomenis.
Jeigu eksperto išvada būtų neaiški, neišsami, prieštaringa arba neatsakytų į Komisijos pateiktus klausimus, Komisija galėtų prašyti ją paaiškinti ar papildyti, o esant objektyviam pagrindui – pasitelkti kitą ekspertą ar papildomos specializacijos ekspertą.
Jeigu Komisija dėl bylai reikšmingų aplinkybių išklausytų vieną proceso dalyvį, kitam proceso dalyviui taip pat turėtų būti sudaryta reali galimybė pateikti savo poziciją dėl tų pačių aplinkybių.
Bylą nagrinėjantys Komisijos nariai ir ekspertai turėtų atitikti nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus. Esant įstatyme nustatytam interesų konfliktui ar kitoms objektyvioms aplinkybėms, keliančioms pagrįstų abejonių dėl nešališkumo, atitinkamas asmuo bylos nagrinėjime nedalyvautų.
Komisijos išvada būtų grindžiama byloje surinktų duomenų visuma. Nepriklausomo eksperto išvada būtų reikšminga bylos medžiagos dalis, tačiau savaime nepakeistų Komisijos galutinės išvados ir nebūtų jai automatiškai privaloma.
Galutinėje išvadoje turėtų būti nurodytas skundo dalykas, reikšmingos faktinės aplinkybės, pagrindiniai vertinti duomenys, taikyti teisės aktai ir profesinio vertinimo kriterijai, esminių proceso dalyvių argumentų įvertinimas, ekspertinio vertinimo rezultatai, kai ekspertas buvo pasitelktas, Komisijos motyvai ir aiškūs atsakymai į nagrinėtus klausimus.
Komisijos išvada būtų pateikiama proceso dalyviams. Jos įforminimo, įteikimo ir ginčijimo tvarka turėtų būti specialiai nustatyta Veterinarijos įstatyme, atsižvelgiant į galutinei Komisijos išvadai suteikiamą teisinį statusą. Viešojo administravimo įstatymo 13 ir 14 straipsniai šiuo metu atskirai reglamentuoja administracinio sprendimo ar kitos informacijos įteikimą ir administracinio sprendimo apskundimą, tačiau šių bendrųjų taisyklių negalima automatiškai perkelti būsimai Komisijos išvadai nenustačius jos teisinės prigimties.⁴⁵ Dabartinėje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje 13 straipsnis skirtas sprendimo ar kitos informacijos įteikimui, o 14 straipsnis – apskundimui.
Apie termino pratęsimą proceso dalyviai turėtų būti informuojami, nurodant jo priežastis. Šioje koncepcijoje konkretus dienų ar mėnesių skaičius nenustatomas – jis turėtų būti pagrįstas rengiant išsamų veterinarinių skundų nagrinėjimo procedūros projektą.
Komisijos priimta galutinė išvada užbaigtų profesinio vertinimo procesą Komisijoje, išskyrus įstatyme nustatytus jos patikslinimo, ginčijimo ar kitus išimtinius atvejus.
Jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta aplinkybių, kurių teisinis vertinimas ar dėl kurių sprendimų priėmimas priklauso VMVT arba kitos institucijos kompetencijai, Komisija pati tokių klausimų nespręstų. Atitinkama informacija ar Komisijos išvada kompetentingai institucijai būtų perduodama tik Veterinarijos įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.
Toks procedūros modelis užtikrintų, kad Komisijos veikla nebūtų vien formalus skundo registravimas ar jo persiuntimas kitai institucijai. Komisija turėtų realius įgaliojimus surinkti profesiniam vertinimui reikalingą informaciją, užtikrinti abiejų proceso pusių teisę būti išklausytoms, kai būtina – pasitelkti konkrečios veterinarinės medicinos srities nepriklausomą ekspertą ir priimti aiškią, išsamią bei objektyviais profesiniais kriterijais pagrįstą išvadą.
Komisija, vykdydama jai Veterinarijos įstatymu pavestas funkcijas, priimtų procedūrinius sprendimus, reikalingus bylai parengti ir nagrinėti, o išnagrinėjusi skundą – galutinę motyvuotą išvadą dėl vertintų veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos. Procedūrinių sprendimų rūšys, jų priėmimo pagrindai ir teisinės pasekmės, taip pat galutinės Komisijos išvados forma ir turinio reikalavimai turėtų būti aiškiai nustatyti Veterinarijos įstatyme ir, kiek leidžia įstatymas, jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.
Procedūriniais sprendimais Komisija galėtų spręsti dėl skundo priėmimo nagrinėti ar atsisakymo jį nagrinėti, papildomų dokumentų ir informacijos gavimo, nepriklausomo eksperto paskyrimo ar nušalinimo, papildomo ekspertinio vertinimo, žodinio posėdžio surengimo, bylos nagrinėjimo sustabdymo ar kitų jos nagrinėjimui būtinų klausimų. Procedūrinis sprendimas turėtų būti motyvuojamas tiek, kiek jis reikšmingai paveikia proceso dalyvio teises, pareigas ar tolesnę bylos nagrinėjimo eigą. Įstatyme taip pat turėtų būti aiškiai nustatyta, kurie procedūriniai sprendimai galėtų būti ginčijami atskirai nuo galutinės Komisijos išvados.
Pagrindinis Komisijos veiklos rezultatas konkrečioje byloje būtų rašytinė ir motyvuota galutinė išvada. Ji turėtų būti grindžiama byloje surinktų duomenų visuma ir suformuluota taip, kad proceso dalyviai galėtų aiškiai suprasti, kokios aplinkybės buvo nustatytos, kokie duomenys įvertinti, kokiais teisės aktais ir profesiniais kriterijais Komisija rėmėsi ir kokiais argumentais grindžiamas jos galutinis profesinis vertinimas. Toks reikalavimas atitiktų bendrą Lietuvos viešojo administravimo sistemoje taikomą sprendimų išsamumo ir motyvavimo standartą.⁴⁶ Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte nustatytas išsamumo principas, o 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose administraciniam sprendimui reikalaujama nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą bei motyvus.
Galutinėje Komisijos išvadoje turėtų būti atsakyta į konkrečioje byloje suformuluotus ir Komisijos kompetencijai priklausančius profesinio vertinimo klausimus. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir turimų duomenų pakankamumą, Komisija galėtų konstatuoti:
Komisija neturėtų būti įpareigota kiekvienoje byloje pateikti kategorišką teigiamą ar neigiamą atsakymą, jeigu objektyviai trūksta duomenų patikimai išvadai padaryti. Jeigu dėl neišsamios veterinarinės dokumentacijos, neišsaugotų tyrimų duomenų, neatliktų tyrimų ar kitų objektyvių aplinkybių konkretaus profesinio klausimo patikimai įvertinti neįmanoma, Komisija turėtų tai aiškiai nurodyti ir paaiškinti, kokios informacijos trūkumas ir kaip apribojo galimybę atlikti profesinį vertinimą.
Ypač svarbu, kad Komisijos išvadoje būtų aiškiai atskirtas veterinarinis profesinis vertinimas nuo teisinės atsakomybės nustatymo. Komisija galėtų konstatuoti profesinį trūkumą, veterinarinio gydymo klaidą, neatitiktį konkrečiam atvejui taikytiniems profesiniams standartams ar profesinio rūpestingumo reikalavimų pažeidimą, tačiau toks konstatavimas savaime nereikštų, kad nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, teisinis priežastinis ryšys žalos atlyginimo prasme, atlygintinos žalos dydis ar pagrindas taikyti konkrečią administracinę, drausminę arba licencijavimo priemonę. Šiuos klausimus pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją spręstų atitinkamos institucijos arba teismas.
Komisijos išvada turėtų būti individualizuota ir išsami. Joje neturėtų būti apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais, tokiais kaip „gydymas buvo tinkamas“, „gydymas buvo netinkamas“ ar „pažeidimų nenustatyta“, nepaaiškinant tokio vertinimo pagrindo. Komisija turėtų pateikti aiškų atsakymą į kiekvieną esminį klausimą, kuris buvo priimtas nagrinėti, ir motyvuotai paaiškinti, kaip įvertinti reikšmingi proceso dalyvių argumentai, veterinarinė dokumentacija, tyrimų duomenys ir ekspertinės išvados.
Kai byloje buvo atliktas nepriklausomas ekspertinis vertinimas, Komisijos galutinėje išvadoje turėtų būti nurodyta, kokie klausimai buvo pateikti ekspertui, kokios esminės jo išvados ir kaip Komisija jas įvertino. Komisija neturėtų mechaniškai perkelti eksperto išvados į savo galutinę išvadą. Už galutinį profesinį vertinimą atsakytų pati Komisija kaip kolegialus organas, todėl ji savarankiškai įvertintų eksperto išvadą kartu su visa kita bylos medžiaga.
Jeigu Komisija iš esmės nesutiktų su nepriklausomo eksperto pateikta išvada, toks nukrypimas turėtų būti aiškiai ir išsamiai motyvuotas, nurodant objektyvias priežastis, dėl kurių eksperto argumentai ar išvados nebuvo priimti. Vien bendro pobūdžio nesutikimo nepakaktų.
Galutinė Komisijos išvada būtų priimama kolegialiai balsų dauguma, laikantis įstatyme nustatytų kvorumo, nusišalinimo ir nušalinimo reikalavimų. Komisijos narys, nesutinkantis su daugumos pozicija, turėtų teisę pateikti rašytinę atskirąją nuomonę. Atskiroji nuomonė nepakeistų galutinės Komisijos išvados, tačiau būtų pridedama prie jos ir pateikiama proceso dalyviams kartu su galutine išvada. Tai būtų ypač reikšminga tais atvejais, kai byloje egzistuoja pagrįstai skirtingos profesinės veterinarinės medicinos pozicijos.
Galutinė Komisijos išvada turėtų būti tinkamai įforminta, pasirašyta Komisijos pirmininko arba jį teisėtai pavaduojančio asmens ir įstatyme nustatyta tvarka pateikta proceso dalyviams. Veterinarijos įstatyme turėtų būti nustatyta, kokie duomenys privalomai nurodomi galutinėje išvadoje, jos pateikimo proceso dalyviams tvarka ir informacija apie galimus tolesnius teisių gynimo ar išvados ginčijimo būdus. Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnyje šiuo metu reglamentuojamas administracinio sprendimo ar kitos informacijos įteikimas, tačiau Komisijos galutinei išvadai taikytina speciali tvarka turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į jai Veterinarijos įstatyme suteikiamą teisinį statusą.⁴⁷
Komisijai turėtų būti suteikta teisė ištaisyti galutinėje išvadoje esančius akivaizdžius rašymo, skaičiavimo, vardų, datų ar kitus techninio pobūdžio apsirikimus, jeigu toks taisymas nekeičia galutinės išvados esmės ar profesinio vertinimo rezultatų. Esminis išvados turinio ar jos motyvų pakeitimas negalėtų būti atliekamas techninės klaidos ištaisymo tvarka. Toks modelis atitiktų ir Viešojo administravimo įstatyme taikomą principą, pagal kurį administracinio sprendimo rašymo bei aiškios aritmetinės klaidos gali būti taisomos, tačiau klaidos ištaisymo procedūra negalima, jeigu dėl jos sprendimo turinys būtų pakeistas iš esmės.⁴⁸
Komisijos praktikos nuoseklumui ir veterinarinių paslaugų kokybės gerinimui būtų tikslinga formuoti ir periodiškai viešinti nuasmenintus Komisijos praktikos apibendrinimus. Juose galėtų būti sisteminamos pasikartojančios diagnostikos, gydymo, stebėsenos, dokumentavimo, gyvūno savininko informavimo, profesinio rūpestingumo, profesinės etikos ar kitos problemos ir reikšmingi profesinio vertinimo principai.
Tokie apibendrinimai neturėtų atskleisti duomenų, leidžiančių nepagrįstai identifikuoti konkrečius proceso dalyvius, ir netaptų formaliai privalomu precedentu. Jų paskirtis būtų padėti formuoti nuoseklesnius profesinio vertinimo kriterijus, identifikuoti pasikartojančias sistemines problemas ir prisidėti prie veterinarinių paslaugų kokybės gerinimo.
Komisijos galutinė išvada būtų specializuoto profesinio ir, kai taikoma, ekspertinio vertinimo rezultatas. Jos teisinė reikšmė proceso dalyviams, VMVT, kitoms institucijoms, draudikams ir teismams būtų nustatoma Veterinarijos įstatyme ir kituose taikytinuose teisės aktuose. Šie klausimai išsamiau nagrinėjami kitame šios koncepcijos skyriuje.
Komisijos galutinė išvada būtų įstatymo pagrindu veikiančios specializuotos, funkciniu požiūriu nepriklausomos kolegialios Komisijos atlikto veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo rezultatas. Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta Komisijos išvados teisinė reikšmė, kad ji nebūtų nei vien rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kurio kitos institucijos galėtų nepaisyti, nei sprendimas, automatiškai pakeičiantis teismo, VMVT ar kitų kompetentingų institucijų sprendimus.
Komisijos išvada savaime nenustatytų civilinės atsakomybės, nepriteistų žalos atlyginimo, nenustatytų atlygintinos žalos dydžio, nebūtų administracinė ar drausminė sankcija ir savaime nesukeltų veterinarijos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo. Šiuos klausimus pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją spręstų teismas, VMVT, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija ar kitas teisės aktuose nurodytas subjektas.
Kartu Veterinarijos įstatyme siūloma nustatyti, kad Komisijos galutinė išvada būtų oficialus specializuoto veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinės veiklos vertinimo dokumentas. Kompetentingos valstybės institucijos, spręsdamos su tuo pačiu veterinarinių paslaugų teikimo atveju susijusius jų kompetencijai priklausančius klausimus, turėtų Komisijos išvadą įvertinti kartu su kitais jų turimais duomenimis.
Tokia pareiga nereikštų, kad Komisijos išvada automatiškai nulemia kitos institucijos galutinį sprendimą. Tačiau institucija negalėtų Komisijos atlikto specializuoto profesinio vertinimo ignoruoti. Jeigu konkrečios institucijos sprendimas jos kompetencijai priklausančiu klausimu būtų grindžiamas kitokiu reikšmingų veterinarinės medicinos aplinkybių vertinimu, tokia pozicija turėtų būti pagrįsta objektyviais duomenimis ir motyvais.
Komisijos išvados reikšmė VMVT
Jeigu Komisija nustatytų aplinkybių, susijusių su galimu privalomų veterinarijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu, privalomos veterinarinės dokumentacijos ar apskaitos reikalavimų nesilaikymu, licencijuojamos veiklos reikalavimų pažeidimu ar kitais VMVT kompetencijai priklausančiais klausimais, Veterinarijos įstatyme nustatytais atvejais Komisijos išvada arba atitinkama jos dalis būtų perduodama VMVT.
VMVT pati spręstų, ar yra teisinis pagrindas pradėti ar tęsti jos kompetencijai priklausančią priežiūros, kontrolės ar licencijavimo procedūrą ir kokių teisės aktuose nustatytų priemonių, jeigu jų reikia, imtis. Komisija tokių sprendimų nepriimtų.
Tačiau VMVT negalėtų panaikinti, pakeisti ar grąžinti Komisijos išvados nurodydama jai priimti kitokį profesinį vertinimą. Komisijos atliktas veterinarinių paslaugų kokybės vertinimas ir VMVT sprendžiami valstybinės priežiūros bei teisinių pasekmių klausimai turėtų išlikti funkciškai atskirti.
Kai VMVT sprendimui reikšmingi Komisijos nustatyti profesiniai aspektai, jie būtų įvertinami kartu su kita VMVT procedūroje surinkta informacija. Tai nepanaikintų VMVT pareigos savarankiškai nustatyti, ar egzistuoja jos taikomai konkrečiai priežiūros ar licencijavimo priemonei teisės aktuose nustatytos sąlygos.
Komisijos išvados reikšmė vartojimo ginče
Komisijos išvada galėtų būti naudojama nagrinėjant vartojimo ginčą tarp gyvūno savininko ir veterinarijos paslaugų teikėjo. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija ir toliau savarankiškai spręstų vartotojo pareikštus reikalavimus pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, tačiau specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančiais klausimais Komisijos išvada galėtų būti reikšmingas specializuoto profesinio vertinimo šaltinis.⁴⁹
Galiojantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymas atskirai reglamentuoja vartojimo ginčų nagrinėjimą ne teismo tvarka, įrodymų vertinimą ir sprendimų dėl ginčo esmės priėmimą; 27 straipsnyje nustatyta, kad sprendimas priimamas atsižvelgiant į ginčo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus.
Komisija pati nespręstų, ar vartotojui turi būti grąžinta už paslaugą sumokėta suma, atlyginti nuostoliai ar patenkintas kitas civilinio pobūdžio reikalavimas. Jos funkcija būtų pateikti profesinį veterinarinį vertinimą, pavyzdžiui, ar konkretaus atvejo diagnostika, gydymas ir stebėsena buvo profesionaliai pagrįsti, ar veiksmai atitiko taikytinus profesinius standartus ir ar nustatyti profesiniai trūkumai klinikiniu požiūriu galėjo būti reikšmingi gydymo eigai ar atsiradusioms pasekmėms.
Komisijos išvados reikšmė civiliniame procese
Gyvūno savininkas, veterinarijos paslaugų teikėjas ar kitas civilinės bylos dalyvis galėtų Komisijos išvadą pateikti teismui civilinėje byloje.
Komisijos išvada neturėtų būti įstatymu paskelbta teismui privalomu ar iš anksto didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnis reglamentuoja įrodymus civiliniame procese, o 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo teismo nuožiūra principas.⁵⁰
Todėl Komisijos išvados įrodomąją reikšmę konkrečioje civilinėje byloje nustatytų bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Komisijos išvada taip pat nebūtų savaime tapatinama su teismo paskirtos ekspertizės išvada Civilinio proceso kodekso prasme. Jeigu teismas manytų, kad bylai išspręsti reikalinga teismo proceso tvarka paskirta ekspertizė, Komisijos išvados buvimas neribotų teismo teisės tokią ekspertizę paskirti.
Kartu Komisijos išvada galėtų suteikti teismui reikšmingą iš anksto atlikto specializuoto veterinarinio vertinimo medžiagą, ypač kai joje išsamiai išnagrinėta veterinarinė dokumentacija, pasitelktas atitinkamos specializacijos nepriklausomas ekspertas ir aiškiai pagrįsti profesinio vertinimo rezultatai.
Komisijos išvados reikšmė draudimo santykiuose
Jeigu veterinarijos paslaugų teikėjo ar veterinarijos gydytojo profesinė civilinė atsakomybė būtų apdrausta, Komisijos išvada galėtų būti pateikiama draudikui kaip specializuoto profesinio vertinimo dokumentas.
Tačiau Komisija pati nenustatytų draudžiamojo įvykio fakto draudimo teisės prasme ir neįpareigotų draudiko išmokėti draudimo išmokos ar nustatyti jos dydžio. Šiuos klausimus draudikas spręstų pagal taikytinus teisės aktus ir konkrečios draudimo sutarties sąlygas.
Komisijos išvada tokiuose santykiuose galėtų padėti nustatyti profesines ir klinikines aplinkybes, tačiau nepakeistų draudiko atliekamo draudžiamojo įvykio ir draudimo apsaugos apimties vertinimo.
Komisijos išvada kaip taikaus ginčo sprendimo pagrindas
Vienas svarbiausių Komisijos išvados praktinių tikslų būtų suteikti ginčo šalims nepriklausomą profesionalų veterinarinį vertinimą dar prieš teisminį ginčą arba jo išvengiant.
Jeigu Komisija konstatuotų, kad veterinarinės paslaugos neatitiko konkrečiam atvejui taikytinų profesinių standartų, šalys galėtų išvada remtis siekdamos taikaus susitarimo, kreipdamosi į draudiką ar vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją.
Jeigu Komisija profesinių trūkumų nenustatytų arba nustatytų, kad pagal turimus duomenis jų patikimai konstatuoti negalima, tokia išvada taip pat galėtų padėti šalims objektyviau įvertinti tolesnio ginčo perspektyvas.
Taigi Komisijos paskirtis būtų ne didinti teisminių ginčų skaičių, bet sudaryti galimybę ginčo šalims gauti nepriklausomą atsakymą į vieną pagrindinių specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų – ar konkrečiu atveju veterinarinės paslaugos profesiniu požiūriu buvo suteiktos tinkamai.
Komisijos išvados ginčijimas ir teisminė kontrolė
Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos išvada galėtų turėti reikšmingą poveikį tiek gyvūno savininko interesams, tiek veterinarijos gydytojo profesinei reputacijai ir vėlesnėms kitų institucijų procedūroms, Veterinarijos įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta galimybė ir tvarka ginčyti galutinę Komisijos išvadą arba kitaip užtikrinti veiksmingą jos teisėtumo kontrolę.
Komisijos išvados neturėtų peržiūrėti ar panaikinti VMVT direktorius. Kadangi Komisijos funkcinis nepriklausomumas nuo VMVT yra vienas esminių siūlomo modelio elementų, galimybė VMVT vadovybei pakeisti Komisijos profesinę išvadą paneigtų šią nepriklausomumo garantiją.
Tačiau konkretus teisminės kontrolės modelis priklausytų nuo to, kokį teisinį statusą Veterinarijos įstatymas suteiktų galutinei Komisijos išvadai.
Jeigu įstatyme būtų nustatyta, kad Komisijos išvada yra viešojo administravimo srityje priimamas aktas, kuris pats sukelia ar gali tiesiogiai sukelti teisines pasekmes asmens teisėms ar pareigoms, turėtų būti nustatyta aiški tokio akto teisminės kontrolės tvarka. Nuo 2026 m. birželio 30 d. galiojanti Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija nustato, kad administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, o įstatyme atskirai reglamentuojamos administracinių teismų spręstinos bylos ir skundo teisė.⁵¹
Jeigu būtų pasirinktas kitoks modelis ir Komisijos išvada pati savarankiškai nekeistų proceso dalyvių teisių ar pareigų, o būtų specializuoto profesinio vertinimo dokumentas, naudojamas kitai institucijai ar teismui priimant galutinį teisinį sprendimą, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti, kokiu būdu proceso dalyvis galėtų ginčyti Komisijos atlikto vertinimo teisėtumą ir pagrįstumą – savarankiška specialia procedūra arba kartu ginčydamas vėlesnį jos pagrindu priimtą teisinį sprendimą.
Šis klausimas neturėtų būti paliktas vien teisės taikymo praktikai. Veterinarijos įstatymo pakeitimo projekte turėtų būti aiškiai nustatytas Komisijos išvados statusas, jos ginčijimo ar teisminės kontrolės būdas, terminai ir procesinės pasekmės.
Bendras Komisijos išvados teisinės reikšmės principas
Siūlomą modelį tikslinga grįsti trimis pagrindinėmis taisyklėmis:
Toks modelis leistų išlaikyti būtiną pusiausvyrą. Komisijos išvada nebūtų vien formali rekomendacija, kurios galima visiškai nepaisyti, tačiau Komisija kartu neperimtų VMVT, vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų, draudikų ar teismų kompetencijos.
Komisijos teisinis modelis turėtų būti grindžiamas aiškiu jos funkcijų atribojimu nuo kitų valstybės institucijų ir subjektų kompetencijos. Komisijos sukūrimas nereikštų esamų institucijų funkcijų perėmimo ar dubliavimo. Jos paskirtis būtų užpildyti specializuoto ir nepriklausomo veterinarinių paslaugų kokybės bei profesinės veiklos vertinimo grandį, o valstybinės veterinarinės priežiūros ir kontrolės, licencijavimo, vartojimo ginčų nagrinėjimo, civilinės atsakomybės nustatymo ir teisminės kontrolės funkcijos išliktų atitinkamų institucijų ir teismų kompetencijoje.
Santykis su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba
Komisija veiktų prie VMVT, tačiau toks administracinis ryšys nereikštų Komisijos pavaldumo VMVT nagrinėjant konkrečias bylas ar atliekant profesinį veterinarinių paslaugų vertinimą.
VMVT užtikrintų Komisijos sekretoriato, administracinio ir techninio aptarnavimo funkcijas, tačiau negalėtų nurodyti Komisijai, kaip vertinti veterinarijos gydytojo profesinius veiksmus, kokį ekspertą pasirinkti, kokias profesines aplinkybes laikyti nustatytomis ar kokią galutinę išvadą priimti.
Toks modelis leistų naudotis jau veikiančia valstybės administracine infrastruktūra nekuriant atskiros biudžetinės įstaigos. Pagal galiojančius VMVT nuostatus VMVT yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga ir biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų ir kitų teisėtai gaunamų lėšų.⁵³
VMVT ir toliau vykdytų jai Veterinarijos įstatymu ir kitais teisės aktais pavestas valstybinės veterinarinės priežiūros, kontrolės, veterinarijos praktikos licencijavimo ir kitas funkcijas. Komisija šių funkcijų neperimtų. Jeigu nagrinėdama konkretų veterinarinių paslaugų teikimo atvejį Komisija nustatytų aplinkybių, kurių teisinis vertinimas ar dėl kurių sprendimų priėmimas priklauso VMVT kompetencijai, Komisija perduotų VMVT atitinkamą informaciją arba išvadą tik Veterinarijos įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.⁵⁴
Toks informacijos perdavimas nesukurtų Komisijos pavaldumo VMVT. VMVT, gavusi Komisijos išvadą, negalėtų jos panaikinti, pakeisti ar grąžinti Komisijai nurodydama priimti kitokį profesinį vertinimą. VMVT savarankiškai spręstų tik jos kompetencijai priklausančius valstybinės priežiūros, kontrolės, licencijavimo ar kitų teisinių pasekmių klausimus.
Kita vertus, Komisija taip pat negalėtų nurodyti VMVT, kokią konkrečią priežiūros, licencijavimo ar kitą teisinę priemonę taikyti. Toks abipusis kompetencijų atribojimas būtų būtinas siekiant išlaikyti Komisijos profesinio vertinimo nepriklausomumą ir VMVT įstatyminės kompetencijos savarankiškumą.
Santykis su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Komisijos sukūrimas nepakeistų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) ir kitų vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų kompetencijos.
Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą VVTAT viena iš funkcijų yra ne teismo tvarka spręsti vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų ginčus, o įstatymo 22 straipsnyje nustatyta vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sistema.⁵⁵ Šiuo metu galiojanti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo redakcija yra atnaujinta nuo 2026 m. liepos 31 d.
Komisija nespręstų vartotojo piniginio ar kito civilinio pobūdžio reikalavimo, neįpareigotų veterinarijos paslaugų teikėjo grąžinti už paslaugas sumokėtų lėšų ir nepriteistų nuostolių. Jos funkcija būtų atlikti specializuotą profesinį veterinarinių paslaugų kokybės vertinimą.
Todėl Komisijos ir VVTAT funkcijos būtų papildančios, o ne konkuruojančios: Komisija vertintų specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus, o VVTAT pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją spręstų vartojimo ginčą ir vartotojo pareikštus reikalavimus.
Veterinarijos įstatyme ir, jeigu tam būtų būtina, susijusiuose vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose turėtų būti nustatytas pakankamai aiškus Komisijos ir vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų bendradarbiavimo mechanizmas. Jis turėtų sudaryti galimybę Komisijos jau atliktą profesinį vertinimą panaudoti vartojimo ginčo procedūroje, kartu neperkeliant Komisijai VVTAT kompetencijos spręsti vartotojo reikalavimą.
Santykis su teismais
Komisija nepakeistų teismų ir nespręstų klausimų, kuriuos pagal įstatymus turi spręsti teismas.
Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo teismas savarankiškai vertintų civilinės atsakomybės sąlygas, teisinį priežastinį ryšį, atlygintinos žalos dydį ir kitus pareikštus reikalavimus.
Komisijos išvada galėtų būti pateikiama teismui kaip specializuoto profesinio veterinarinių paslaugų vertinimo dokumentas, tačiau jos įrodomąją reikšmę konkrečioje byloje nustatytų teismas pagal Civilinio proceso kodekso taisykles. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis nustato, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu byloje esančių aplinkybių išnagrinėjimu.⁵⁶
Komisijos išvada savaime nebūtų prilyginama teismo proceso tvarka paskirtos ekspertizės išvadai ir neribotų teismo teisės, kai tai būtina, paskirti ekspertizę ar gauti kitus įrodymus.
Komisijos veiklos teisminės kontrolės klausimas turėtų būti atskirai ir aiškiai reglamentuotas Veterinarijos įstatyme. Kaip aptarta šios koncepcijos 8 skyriuje, konkretus teisminės kontrolės mechanizmas priklausytų nuo Komisijos galutinei išvadai suteikto teisinio statuso. Jeigu ji būtų viešojo administravimo srityje priimamas aktas, pats sukeliantis teisines pasekmes, turėtų būti įvertintas jos tiesioginio ginčijimo administraciniame teisme modelis. Administracinių bylų teisenos įstatyme nuo 2026 m. birželio 30 d. galiojančioje redakcijoje 3 straipsnis reglamentuoja ginčus dėl teisės, o 4 straipsnis – administracinių teismų spręstinas bylas.⁵⁷
Santykis su Žemės ūkio ministerija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybe
Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausybės dalyvavimas Komisijos modelyje būtų susijęs su Komisijos sudarymu ir bendrais instituciniais klausimais, o ne su individualių bylų profesiniu vertinimu.
Pagal šioje koncepcijoje siūlomą modelį Žemės ūkio ministerija organizuotų viešą kandidatų į Komisijos narius atranką, o Komisijos pirmininką, jo pavaduotoją ir kitus narius žemės ūkio ministro teikimu skirtų Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Nei Žemės ūkio ministerija, nei Vyriausybė neturėtų teisės duoti Komisijai privalomų nurodymų dėl konkrečios bylos nagrinėjimo, eksperto pasirinkimo, profesinio vertinimo rezultatų ar galutinės Komisijos išvados turinio.
Komisijos nario profesinė pozicija, jo balsavimas konkrečioje byloje ar atskirosios nuomonės pateikimas taip pat negalėtų būti pagrindas nutraukti jo įgaliojimus.
Tokiu būdu Komisijos sudarymo ir administracinio funkcionavimo mechanizmai būtų atskirti nuo jos atliekamo individualių veterinarinių bylų profesinio vertinimo.
Santykis su veterinarijos profesinėmis organizacijomis
Veterinarijos gydytojų profesinės organizacijos galėtų prisidėti prie Komisijos sistemos formavimo, pavyzdžiui, teikdamos pasiūlymus dėl profesinio vertinimo kriterijų, ekspertų kvalifikacijos, kandidatų į Komisijos narius ar sisteminių veterinarinės praktikos problemų.
Tačiau profesinė organizacija, pasiūliusi kandidatą į Komisijos narius ar ekspertus, neįgytų teisės kontroliuoti to asmens veiklos Komisijoje. Komisijos narys ar ekspertas veiktų savarankiškai ir neatstovautų jį pasiūliusios profesinės organizacijos interesams.
Komisijos kompetencija taip pat neturėtų priklausyti nuo to, ar vertinamas veterinarijos gydytojas priklauso kuriai nors profesinei asociacijai ar organizacijai. Jeigu Veterinarijos įstatyme Komisijai būtų suteikta kompetencija vertinti veterinarinių paslaugų kokybę, profesinę veiklą ir su konkrečiu atveju susijusius profesinės etikos klausimus, ši kompetencija turėtų būti taikoma visiems įstatyme apibrėžtiems jos kompetencijai priklausantiems veterinarijos gydytojams, o ne tik savanoriškų profesinių organizacijų nariams.
Tai yra svarbi siūlomo modelio garantija, nes teisė į nepriklausomą profesinį vertinimą neturėtų priklausyti nuo konkretaus veterinarijos gydytojo narystės privačioje profesinėje organizacijoje.
Santykis su mokslo ir aukštojo mokslo institucijomis
Veterinarijos specialistus rengiančios aukštosios mokyklos ir kitos veterinarijos mokslo institucijos galėtų prisidėti užtikrinant Komisijai reikalingą profesinę kompetenciją.
Jos galėtų siūlyti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitinkančius kandidatus į Komisijos narius, teikti informaciją apie tam tikros veterinarinės medicinos srities specialistus ar, Komisijai kreipusis, padėti identifikuoti konkrečiam ekspertiniam vertinimui reikalingą profesinę kompetenciją.
Tačiau mokslo ar aukštojo mokslo institucija vien dėl savo institucinio statuso nedalyvautų priimant konkrečios bylos Komisijos išvadą. Į Komisiją paskirtas akademinės bendruomenės narys veiktų savarankiškai, o konkrečiai bylai pasitelktas ekspertas turėtų atitikti tuos pačius nepriklausomumo, nešališkumo ir interesų konflikto nebuvimo reikalavimus kaip ir bet kuris kitas ekspertas.
Tarpinstitucinis informacijos apsikeitimas
Komisijos bendradarbiavimas su VMVT, VVTAT ir kitomis institucijomis turėtų būti organizuojamas taip, kad būtų išvengta nepagrįsto procedūrų ir dokumentų dubliavimo. Kai tai būtina konkrečiai įstatyme nustatytai funkcijai vykdyti, Komisija ir kitos kompetentingos institucijos galėtų teisės aktų nustatyta tvarka perduoti viena kitai turimą konkrečiai bylai reikšmingą informaciją.
Tačiau pats institucijų bendradarbiavimo tikslas nebūtų pakankamas pagrindas neribotam duomenų perdavimui. Veterinarijos įstatyme ar kituose taikytinuose teisės aktuose turėtų būti pakankamai aiškiai nustatyti duomenų gavimo ir perdavimo tikslai, teisiniai pagrindai, perduodamų duomenų kategorijos, duomenų gavėjai ir kitos būtinos apsaugos priemonės.
Asmens duomenys būtų tvarkomi laikantis Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnyje nustatytų principų ir turint 6 straipsnyje numatytą teisėtą tvarkymo pagrindą.⁵⁸ Reglamentas, be kita ko, reikalauja tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo ir teisėto tvarkymo.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas nepakeistų kompetencijų atribojimo. Vien tai, kad Komisija perduoda savo išvadą ar kitą informaciją kompetentingai institucijai, nereikštų, kad Komisija priima sprendimą tos institucijos vardu. Atitinkamai kita institucija negalėtų perimti Komisijai Veterinarijos įstatymu pavesto nepriklausomo profesinio veterinarinių paslaugų vertinimo.
Toks institucijų sąveikos modelis leistų integruoti Komisiją į jau veikiančią Lietuvos administracinę ir teisių gynimo sistemą, nekuriant lygiagrečios valstybinės priežiūros ar civilinių ginčų nagrinėjimo sistemos. Komisija užpildytų specializuoto veterinarinių paslaugų kokybės ir profesinio vertinimo grandį, o VMVT, VVTAT, teismai, Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija ir kiti subjektai išlaikytų jiems įstatymais nustatytas funkcijas.
Siūlomas Komisijos teisinis modelis turėtų būti įgyvendinamas pirmiausia pakeičiant Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymą Nr. I-2110. Įstatyme turėtų būti nustatyti visi esminiai Komisijos teisinio statuso, kompetencijos, sudarymo, funkcinio nepriklausomumo, skundų nagrinėjimo, ekspertinio vertinimo, proceso dalyvių teisių ir pareigų, galutinių išvadų priėmimo, jų teisinės reikšmės ir Komisijos santykio su kitomis institucijomis elementai.
Išsamesni organizacinio ir procedūrinio pobūdžio klausimai galėtų būti reglamentuojami Veterinarijos įstatymo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Toks reguliavimo lygmenų atskyrimas leistų pagrindines Komisijos kompetenciją, nepriklausomumą ir proceso dalyvių teises lemiančias taisykles įtvirtinti įstatymo lygmeniu, o techninius jų įgyvendinimo klausimus detalizuoti poįstatyminiu reguliavimu. Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas įstatymo viršenybės principas ir reglamentuojamas viešojo administravimo įgaliojimų suteikimas; šiais principais šioje koncepcijoje remiamasi kaip siūlomo institucinio modelio teisinio aiškumo orientyrais.⁵⁹ Dabartinė Viešojo administravimo įstatymo redakcija galioja nuo 2026 m. liepos 1 d.
Veterinarijos įstatyme siūloma įtvirtinti bent šiuos pagrindinius Komisijos teisinio reguliavimo elementus:
Įgyvendinamuosiuose teisės aktuose galėtų būti detaliau reglamentuojama Komisijos darbo organizavimo, viešos kandidatų atrankos, bylų paskirstymo, posėdžių organizavimo, kvorumo ir balsavimo, dokumentų pateikimo, ekspertų atrankos ir atlygio administravimo, ekspertinio vertinimo atlikimo, interesų konfliktų deklaravimo, duomenų apsaugos, išvadų įforminimo, jų nuasmeninimo ir Komisijos praktikos viešinimo tvarka.
Įgyvendinamaisiais teisės aktais negalėtų būti išplečiama ar siaurinama Veterinarijos įstatyme nustatyta Komisijos kompetencija, mažinamos įstatyme įtvirtintos proceso dalyvių teisės ar keičiamos esminės Komisijos nepriklausomumo garantijos. Juose taip pat negalėtų būti nustatoma tokia Komisijos institucinė ar funkcinė priklausomybė nuo VMVT, Žemės ūkio ministerijos ar kito subjekto, kuri paneigtų įstatyme nustatytą Komisijos funkcinį nepriklausomumą.
Komisijos administracinis aptarnavimas ir finansavimas
Komisijos administracinį ir techninį aptarnavimą siūloma pavesti VMVT. Šioms funkcijoms galėtų būti naudojama esama VMVT dokumentų valdymo, informacinių sistemų, personalo, finansų administravimo ir kita infrastruktūra tiek, kiek jos naudojimas suderinamas su Komisijos veiklos specifika ir funkcinio nepriklausomumo reikalavimais.
Komisijai nebūtų steigiama atskira biudžetinė įstaiga ar kuriama savarankiška administracinė institucija, jeigu jos funkcijoms tinkamai vykdyti pakanka VMVT administracinės infrastruktūros. Pagal galiojančius nuostatus VMVT yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga ir biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų ir kitų teisėtai gaunamų lėšų.⁶⁰
VMVT atliekamas administracinis aptarnavimas nesuteiktų jai teisės parinkti Komisijos nariams privalomo profesinio vertinimo, spręsti konkrečios bylos esmės, savo nuožiūra parinkti Komisijos pasitelkiamą ekspertą, dalyvauti Komisijos balsavime ar keisti galutinę jos išvadą.
Komisijos veiklai turėtų būti užtikrinamas pakankamas valstybės finansavimas. Finansavimo poreikis apimtų administracinį aptarnavimą, Komisijos narių veiklos organizavimą ir, jeigu teisėkūros procese būtų pasirinktas atlygio už jų darbą modelis, atitinkamas išlaidas, taip pat nepriklausomų ekspertų darbo apmokėjimą, prireikus – užsienio ekspertų pasitelkimą, vertimo, informacinių sistemų, dokumentų administravimo ir kitas tiesiogiai Komisijos funkcijoms vykdyti būtinas išlaidas.
Komisijos atliekamo ekspertinio vertinimo prieinamumas neturėtų iš esmės priklausyti nuo gyvūno savininko finansinių galimybių. Todėl tais atvejais, kai pati Komisija nustato, kad nepriklausomo eksperto pasitelkimas yra būtinas jos kompetencijai priklausančiam klausimui patikimai išspręsti, tokio ekspertinio vertinimo išlaidos iš esmės turėtų būti dengiamos iš Komisijos veiklai skirtų valstybės biudžeto lėšų.
Konkretus Komisijos finansavimo modelis, Komisijos narių veiklos organizavimo sąnaudos, ekspertų atlygio dydžio nustatymo principai ir preliminarus valstybės biudžeto lėšų poreikis turėtų būti pagrįsti atskirame numatomo teisinio reguliavimo poveikio, įgyvendinimo ir sąnaudų vertinime.
Pasirengimas Komisijos veiklos pradžiai
Veterinarijos įstatymo pakeitimo įstatyme turėtų būti nustatytas pakankamas laikotarpis nuo jo priėmimo iki Komisijos veiklos pradžios, kad iki realaus skundų nagrinėjimo būtų:
Komisija neturėtų pradėti nagrinėti skundų, kol nėra užtikrintos pagrindinės jos funkcinio nepriklausomumo, proceso dalyvių teisių, ekspertinio vertinimo, duomenų apsaugos ir administracinio veikimo garantijos.
Pakeitimo įstatyme taip pat turėtų būti aiškiai sureguliuotas naujojo teisinio reguliavimo taikymas laiko atžvilgiu. Turėtų būti nustatyta, nuo kada atsiranda teisė kreiptis į Komisiją, ar ir kokiomis sąlygomis Komisija galėtų vertinti iki jos veiklos pradžios suteiktas veterinarines paslaugas, taip pat kaip naujoji procedūra būtų derinama su dėl to paties atvejo jau pradėtais teisminiais, administraciniais ar kitais procesais.
Šis klausimas neturėtų būti paliekamas spręsti vien Komisijos praktikai, nes nuo jo priklausytų tiek gyvūnų savininkų teisėti lūkesčiai, tiek veterinarijos gydytojų teisinis tikrumas.
Komisijos veiklos skaidrumas ir rezultatų vertinimas
Komisija turėtų periodiškai viešinti nuasmenintą ir apibendrintą informaciją apie savo veiklą. Metinėje veiklos informacijoje galėtų būti pateikiamas gautų, priimtų nagrinėti ir išnagrinėtų skundų skaičius, pagrindinės nagrinėtų klausimų kategorijos, nepriklausomų ekspertinių vertinimų skaičius, bylų nagrinėjimo trukmė, dažniausiai nustatomų profesinių problemų pobūdis ir kita sistemos veiksmingumui įvertinti reikšminga informacija.
Viešinamos informacijos tikslas būtų ne viešai vertinti konkrečius veterinarijos gydytojus, veterinarijos paslaugų teikėjus ar gyvūnų savininkus, o identifikuoti pasikartojančias veterinarinių paslaugų kokybės problemas, vertinti Komisijos darbo efektyvumą ir sudaryti sąlygas tobulinti profesinio vertinimo kriterijus, veterinarijos praktiką ir teisinį reguliavimą.
Po pakankamo naujos sistemos veiklos laikotarpio turėtų būti atliktas jos veiksmingumo vertinimas. Jame tikslinga įvertinti skundų skaičių ir pobūdį, bylų nagrinėjimo trukmę, ekspertų prieinamumą, Komisijos išvadų panaudojimą kitų institucijų ir teismų procedūrose, sistemos administracines bei finansines sąnaudas ir tai, ar pasirinktos Komisijos funkcinio nepriklausomumo garantijos praktiškai užtikrina nuo VMVT ir kitų suinteresuotų subjektų nepriklausomą profesinį vertinimą.
Baigiamoji koncepcijos nuostata
Siūlomas modelis grindžiamas siekiu Lietuvoje sukurti specializuotą, prieinamą ir funkciniu požiūriu nepriklausomą veterinarinių paslaugų kokybės bei profesinės veiklos vertinimo mechanizmą, nekuriant naujos savarankiškos valstybės įstaigos ir nedubliuojant VMVT, vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų ar teismų funkcijų.
Komisija veiktų prie VMVT ir naudotųsi jos administracine infrastruktūra, tačiau konkrečių veterinarinių paslaugų profesinį vertinimą atliktų savarankiškai. Komisijos narių neskirtų VMVT, nepriklausomi ekspertai būtų parenkami pagal konkrečiai bylai reikalingą kompetenciją, kvalifikaciją, nepriklausomumą ir nešališkumą, o Komisijos galutinės išvados būtų išsamiai motyvuotos ir turėtų Veterinarijos įstatyme nustatytą profesinę bei procesinę reikšmę.
Tokiu modeliu gyvūno savininkui būtų sudaryta galimybė gauti nepriklausomą ir profesionalų atsakymą į specialiųjų veterinarinės medicinos žinių reikalaujančius klausimus, kartu užtikrinant veterinarijos gydytojo teisę į nešališką procedūrą, teisę būti išklausytam, susipažinti su reikšminga bylos medžiaga ir būti vertinamam pagal objektyvius, konkretaus atvejo metu taikytinus profesinius kriterijus.
Siūloma sistema nepakeistų teisminės gynybos, valstybinės veterinarinės priežiūros, vartojimo ginčų nagrinėjimo ar kitų šiuo metu veikiančių teisinių mechanizmų. Ji sukurtų papildomą specializuoto profesinio vertinimo grandį, kurios dabartinė Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo Nr. I-2110 redakcija atskirai nereglamentuoja.⁶¹ Šiuo metu galiojanti Veterinarijos įstatymo suvestinė redakcija galioja 2025 m. sausio 1 d.–2026 m. gruodžio 31 d., o nuo 2027 m. sausio 1 d. jau yra priimta kita suvestinė redakcija; todėl rengiant konkretų pakeitimo įstatymo projektą jo nuostatos turės būti derinamos su tuo metu galiosiančia Veterinarijos įstatymo redakcija.
