Priedas Nr. 2
Veterinarijos gydytojo profesinė veikla Lietuvos Respublikoje yra įstatymų reglamentuojama ir licencijuojama profesinė veikla, grindžiama specialiosiomis veterinarinės medicinos žiniomis. Lietuvos Respublikoje verstis privačia veterinarijos praktika gali nustatytus reikalavimus atitinkantys ir veterinarijos praktikos licenciją turintys asmenys, kuriems teisės aktuose nustatytos profesinės veiklos teisės, pareigos ir licencijuojamos veiklos sąlygos.¹ Veterinarijos įstatymo 11 straipsnis šiuo metu reglamentuoja veterinarijos praktikos licencijavimą ir nustato VMVT kompetenciją išduoti veterinarijos praktikos licencijas.
Veterinarinių paslaugų kokybė ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos tinkamas reglamentavimas yra reikšmingi gyvūnų sveikatos ir gerovės apsaugai, gyvūnų savininkų teisėtiems interesams bei visuomenės pasitikėjimui veterinarijos sistema. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis teisinės valstybės principas siejamas, be kita ko, su teisinio reguliavimo aiškumu, nuoseklumu, teisiniu tikrumu ir veiksmingos teisių apsaugos prielaidomis.² Šių konstitucinių principų kontekste vertintina ir tai, ar licencijuojamos veterinarijos gydytojų profesinės veiklos teisinis bei institucinis reguliavimas sudaro pakankamai aiškias procedūrines prielaidas profesinės veiklos vertinimo klausimams spręsti.
Lietuvos Respublikoje veterinarijos srities valstybinę priežiūrą pagal jai teisės aktais nustatytą kompetenciją vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – VMVT).³ VMVT nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744. Vartojimo ginčus, kai veterinarinių paslaugų teikimo santykiai atitinka vartojimo teisinių santykių požymius, pagal kompetenciją nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VVTAT), o civiliniai ginčai gali būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teismuose.⁴ Vartojimo ginčų reguliavimo pagrindas yra Vartotojų teisių apsaugos įstatymas Nr. I-657.
Šios institucijos atlieka skirtingas teisės aktuose joms nustatytas funkcijas. VMVT vykdoma valstybinė veterinarinė priežiūra, VVTAT nagrinėjami vartojimo ginčai ir bendrosios kompetencijos teismų vykdoma teisminė gynyba pagal savo paskirtį nėra tapatūs specializuotam konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojo profesinės veiklos vertinimui specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu.
Atlikus galiojančio teisinio ir institucinio reguliavimo sisteminę analizę, darytina išvada, kad šiuo metu nėra nustatyto vieningo specializuoto neteisminio mechanizmo, skirto nepriklausomam konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimui, profesinės etikos klausimų nagrinėjimui įstatymu nustatyta apimtimi ir, kai konkrečiam klausimui įvertinti būtinos papildomos specialiosios veterinarinės medicinos žinios ar konkrečios srities kompetencija, nepriklausomų ekspertų pasitelkimui. Ši išvada nereiškia, kad esamos institucijos joms pavestas funkcijas vykdo netinkamai; ji reiškia, kad galiojantis teisinis reguliavimas atskiro tokios paskirties specializuoto mechanizmo nenustato.
Dėl tokios institucinės ir procedūrinės sąrangos gyvūnų savininkams nėra nustatyta vieninga specializuota neteisminė procedūra, pagal kurią būtų galima gauti nepriklausomą ir motyvuotą profesinį konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo įvertinimą, o veterinarijos gydytojams – procedūra, pagal kurią jų profesiniai veiksmai konkrečiu atveju būtų vertinami pagal iš anksto nustatytus, skaidrius ir vienodai taikomus kriterijus.
Šios analizės objektas – Lietuvos Respublikos veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimo teisinis reguliavimas ir institucinė sistema.
Analizės tikslas – sistemiškai įvertinti galiojantį teisinį reguliavimą, atskirų valstybės institucijų ir kitų subjektų kompetenciją bei jų tarpusavio santykį, nustatyti esamos sistemos funkcines ribas ir įvertinti, ar galiojantis reguliavimas numato specializuotą neteisminį mechanizmą, skirtą nepriklausomam konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimui specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu.
Analizėje taikomi sisteminis, loginis ir dokumentų analizės metodai. Vertinami Lietuvos Respublikos teisės aktai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, valstybės institucijų kompetenciją reglamentuojantys teisės aktai, oficialūs valstybės institucijų dokumentai bei Lietuvos veterinarijos sistemos institucinė sąranga. Atskiruose skyriuose analizuojamos VMVT, VVTAT, profesinių organizacijų ir bendrosios kompetencijos teismų funkcijos bei jų kompetencijos ribos, taip pat vertinama, ar galiojantis teisinis reguliavimas sudaro pakankamas prielaidas specializuotam nepriklausomam profesiniam veterinarinių paslaugų vertinimui.
Šios analizės išvados skirtos pagrįsti ir įvertinti peticijoje keliamą teisinio reguliavimo problemą bei poreikį svarstyti Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo Nr. I-2110 tobulinimą, įtvirtinant specializuotą veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimo, profesinės etikos klausimų nagrinėjimo bei nepriklausomų ekspertų pasitelkimo teisinį mechanizmą.
Veterinarijos gydytojo profesinė veikla Lietuvos Respublikoje yra įstatymų reglamentuojama ir licencijuojama profesinė veikla. Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme nustatyti veterinarijos praktikos licencijavimo pagrindai, veterinarijos praktikos licencijos turėtojų teisės ir pareigos bei kitos veterinarijos praktikos vykdymo sąlygos.⁵ Galiojančiame Veterinarijos įstatyme 11 straipsnis reglamentuoja veterinarijos praktikos licencijavimą, 12 straipsnis – licencijos turėtojų teises, o 13 straipsnis – jų pareigas.
Veterinarijos gydytojo profesinė veikla savo pobūdžiu neapsiriboja vien civiliniais paslaugų teikimo santykiais. Veterinarijos gydytojas vykdo valstybės licencijuojamą profesinę veiklą, kuriai taikomi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyti kvalifikacijos, profesinės veiklos bei valstybinės priežiūros reikalavimai. Veterinarijos gydytojo priimami diagnostikos, gydymo ir kiti klinikiniai sprendimai savo pobūdžiu grindžiami specialiosiomis veterinarinės medicinos žiniomis.
Tai, kad profesinė veikla yra licencijuojama ir valstybės prižiūrima, savaime nereiškia pareigos įstatymu nustatyti konkrečios institucinės formos profesinio vertinimo mechanizmą. Tačiau vertinant tokios veiklos teisinį reguliavimą yra pagrindas analizuoti, ar nustatyta institucinė sistema sudaro pakankamai aiškias ir veiksmingas prielaidas spręsti klausimus, kuriems būtinas ne vien teisės aktų laikymosi patikrinimas, bet ir specialiųjų profesinių žinių pagrindu atliekamas konkrečių profesinių veiksmų vertinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis teisinės valstybės principas siejamas, be kita ko, su teisinio reguliavimo aiškumo, nuoseklumo, teisinio tikrumo ir veiksmingos teisių apsaugos reikalavimais.⁶ Šių principų kontekste gali būti vertinama ir tai, ar licencijuojamos profesinės veiklos reguliavimas sudaro pakankamas procedūrines prielaidas su tokios veiklos vertinimu susijusiems klausimams spręsti. Konstitucinio Teismo doktrinoje teisinis aiškumas, teisinis tikrumas ir teisėtų lūkesčių apsauga įvardijami kaip konstitucinio teisinės valstybės principo elementai.
Veterinarijos gydytojo konkrečių profesinių veiksmų vertinimas tam tikrais atvejais gali reikalauti specialiųjų veterinarinės medicinos žinių, leidžiančių įvertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį teisės aktams, bet ir diagnostikos, gydymo, stebėsenos ar kitų profesinių sprendimų pagrįstumą konkretaus atvejo aplinkybėmis.
Veterinarinių paslaugų teisiniam reguliavimui, atsižvelgiant į konkretaus teisinio santykio pobūdį, gali būti reikšmingos Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos.⁷
Veterinarinių paslaugų teikimo santykiuose gali susipinti skirtingo pobūdžio teisiniai aspektai. Tarp veterinarijos paslaugų teikėjo ir gyvūno savininko gali susiklostyti civiliniai, o esant vartojimo teisinių santykių požymiams – ir vartojimo teisiniai santykiai. Kartu veterinarijos gydytojas vykdo licencijuojamą profesinę veiklą, kuriai taikomi specialūs teisės aktuose nustatyti profesinės veiklos ir valstybinės priežiūros reikalavimai.
Dėl šios priežasties konkrečių veterinarinių paslaugų profesinis vertinimas nėra tapatus nei vartojimo ginčo nagrinėjimui, nei civilinės atsakomybės nustatymui, nei valstybinei veterinarinei priežiūrai. Šios procedūros gali būti susijusios su tais pačiais faktiniais įvykiais, tačiau jų paskirtis, vertinimo kriterijai ir teisinės pasekmės skiriasi.
Vertinant konkretaus veterinarinio gydymo profesinį pagrįstumą gali būti reikalinga nustatyti, ar konkrečiomis tuo metu žinomomis klinikinėmis aplinkybėmis pasirinkti diagnostikos, gydymo, stebėsenos ar kiti profesiniai sprendimai buvo pagrįsti veterinarinės medicinos žiniomis ir konkrečiam atvejui reikšmingais profesiniais reikalavimais. Tokiam vertinimui gali būti būtinos specialiosios veterinarinės medicinos žinios.
Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra nustatytas veterinarijos gydytojų profesinės veiklos licencijavimo ir valstybinės veterinarinės priežiūros mechanizmas. Veterinarijos įstatymas ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatai nustato VMVT kompetenciją veterinarijos srityje ir veterinarijos praktikos licencijavimo bei valstybinės priežiūros funkcijas.⁸ Veterinarijos įstatymo struktūroje atskirai reglamentuojamas veterinarijos praktikos licencijavimas ir valstybinė veterinarinė kontrolė.
Šios valstybės nustatytos funkcijos yra reikšminga veterinarijos sistemos dalis ir skirtos užtikrinti teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikymąsi. Tačiau valstybinė priežiūra pagal savo teisinę paskirtį nėra tapati specializuotam nepriklausomam konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojo profesinių veiksmų vertinimui specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu.
Todėl, vertinant galiojančią institucinę sistemą, svarbu atskirti du tarpusavyje susijusius, tačiau skirtingus klausimus: valstybės vykdomą veterinarijos veiklos priežiūrą ir konkretaus veterinarinių paslaugų teikimo atvejo profesinį vertinimą. Pastarasis gali apimti diagnostikos ir gydymo profesinio pagrįstumo, gyvūno būklės stebėsenos ir tęstinės priežiūros, profesinio rūpestingumo, gyvūno savininko informavimo, su konkrečiu atveju susijusios veterinarinės dokumentacijos bei kitų profesiniu požiūriu reikšmingų aplinkybių vertinimą.
Atlikta galiojančio teisinio reguliavimo analizė sudaro pagrindą tolesniuose šio priedo skyriuose atskirai įvertinti VMVT, VVTAT, profesinių organizacijų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją bei nustatyti, ar kuriam nors iš šių subjektų yra pavesta vykdyti peticijoje siūlomo pobūdžio vieningą specializuotą neteisminį profesinio vertinimo mechanizmą.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – VMVT) yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga, vykdanti teisės aktuose jai nustatytas funkcijas maisto, veterinarijos, gyvūnų sveikatos ir gerovės bei kitose jai priskirtose srityse. VMVT teisinį statusą, veiklos tikslus, funkcijas ir teises nustato Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatai bei kiti teisės aktai.⁹ VMVT nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744.
Veterinarijos srityje VMVT vykdo valstybės jai pavestas priežiūros, kontrolės, licencijavimo ir kitas funkcijas. Šios funkcijos yra esminė Lietuvos veterinarijos institucinės sistemos dalis ir užtikrina, kad veterinarijos veikla būtų vykdoma laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.⁹
Todėl šios analizės tikslas nėra kvestionuoti VMVT kompetenciją ar jos vykdomos valstybinės priežiūros reikšmę. Vertinama kita aplinkybė – ar galiojantis teisinis reguliavimas VMVT sistemoje arba kitoje institucijoje nustato atskirą vieningą neteisminę procedūrą, kurios paskirtis būtų specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu atlikti nepriklausomą konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojo profesinės veiklos vertinimą.
VMVT vykdoma valstybinė veterinarinė priežiūra ir kontrolė apima įvairias veterinarijos veiklos sritis. Pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją Tarnyba vykdo ūkio subjektų priežiūrą ir kontrolę, administruoja veterinarijos praktikos licencijavimą, tikrina teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir atlieka kitas jai pavestas funkcijas.⁹
VMVT veiklos mastą iliustruoja oficialūs 2025 metų duomenys. 2025 m. veterinarinės kontrolės srityje VMVT atliko 5 438 patikrinimus, iš jų 3 128 planinius ir 2 310 neplaninių.¹⁰ Šie duomenys patvirtina, kad Lietuvoje veikia intensyvi ir sistemiška veterinarinės kontrolės sistema.
Tačiau pats didelis patikrinimų skaičius neatsako į kitą peticijoje keliamą klausimą – ar egzistuoja atskira procedūra, pagal kurią konkretus veterinarinio gydymo atvejis būtų vertinamas ne vien valstybinės kontrolės, bet ir specializuoto profesinio vertinimo požiūriu.
Valstybinės priežiūros ir konkretaus profesinio vertinimo paskirtis gali iš dalies susikirsti, nes abiem atvejais gali būti analizuojamos tos pačios faktinės aplinkybės, dokumentai ar veterinarijos gydytojo veiksmai. Tačiau jų institucinė paskirtis nėra tapati.
VMVT pagal galiojantį teisinį reguliavimą gali pagal savo kompetenciją vertinti veterinarijos veiklos ir konkrečių veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams, nagrinėti pranešimus ir atlikti kontrolės veiksmus. Todėl nebūtų tikslu teigti, kad VMVT apskritai negali vertinti jokių su veterinarijos gydytojo profesiniais veiksmais susijusių aplinkybių.
Tačiau peticijoje siūlomas mechanizmas savo paskirtimi yra platesnis ir kitokios procesinės struktūros. Juo siekiama įstatyme nustatyti vieningą specializuotą neteisminę procedūrą, kurioje būtų atliekamas konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojo profesinės veiklos vertinimas, apimantis, kiek tai reikšminga konkrečiam atvejui, diagnostikos ir gydymo profesinį pagrįstumą, gyvūno būklės stebėseną ir tęstinę priežiūrą, profesinį rūpestingumą, gyvūno savininko informavimą, veterinarinę dokumentaciją ir kitus įstatymu nustatytus profesinio vertinimo klausimus.
Tokiam modeliui būdingi ne vien materialūs vertinimo kriterijai, bet ir specialios procesinės garantijos: vertinimą atliekančio subjekto funkcinis nepriklausomumas, narių ir ekspertų nešališkumas, interesų konfliktų valdymas, procedūros šalių išklausymas, teisė susipažinti su reikšminga medžiaga, ekspertų pasitelkimo tvarka ir rašytinės motyvuotos galutinės profesinės išvados priėmimas. Šie elementai sudaro peticijoje siūlomo mechanizmo visumą.
Atlikus galiojančio reguliavimo analizę, nenustatyta, kad VMVT šiuo metu būtų įstatymu pavesta vykdyti būtent tokią atskirą vieningą specializuoto profesinio vertinimo procedūrą, kurios galutinis rezultatas būtų peticijoje numatyto pobūdžio motyvuota profesinė išvada.
Todėl tiksliau teigti ne tai, kad VMVT „nevertina veterinarinio gydymo“, bet tai, kad VMVT vykdomos valstybinės priežiūros ir kontrolės sistema nėra tapati peticijoje siūlomam specializuotam neteisminiam profesinio vertinimo mechanizmui.
Vertinant VMVT vietą bendroje veterinarijos institucinėje sistemoje, būtina atskirti dvi funkcijas:
Šios funkcijos nėra viena kitą paneigiančios. Priešingai, peticijoje siūlomas mechanizmas būtų skirtas papildyti, o ne pakeisti VMVT vykdomą valstybinę priežiūrą.
Tai ypač svarbu ir dėl pasirinkto institucinio modelio: peticijoje siūloma Komisiją steigti prie VMVT, naudojantis esama administracine infrastruktūra, tačiau įstatymu užtikrinant Komisijos funkcinį nepriklausomumą priimant profesinio vertinimo išvadas.
Toks modelis leistų išlaikyti jau veikiančią valstybinės veterinarinės priežiūros sistemą ir kartu sukurti atskirą procesinį mechanizmą tiems klausimams, kuriems spręsti būtinas sistemingas konkretaus veterinarinio atvejo profesinis vertinimas specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VVTAT) yra valstybės institucija, pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją įgyvendinanti vartotojų teisių apsaugą ir nagrinėjanti vartojimo ginčus ne teismo tvarka. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo teisinį pagrindą nustato Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, o procedūrą detalizuoja jo pagrindu priimti teisės aktai.¹¹ VVTAT savo aktualioje informacijoje taip pat nurodo, kad vartojimo ginčai nagrinėjami vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatyta tvarka.
Veterinarinių paslaugų teikimo santykiai gali patekti į vartotojų teisių apsaugos sritį, jeigu konkrečiu atveju egzistuoja vartojimo teisinių santykių požymiai. Vartotoju laikomas fizinis asmuo, veikiantis su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais.¹² Todėl nebūtų tikslu teigti, kad visos gyvūnų savininkams teikiamos veterinarinės paslaugos savaime visais atvejais yra vartojimo paslaugos; tai priklauso nuo konkretaus teisinio santykio pobūdžio.
Kai veterinarinių paslaugų teikimo santykiai atitinka vartojimo teisinių santykių požymius ir ginčas pagal kompetenciją priskirtinas VVTAT, vartotojas gali naudotis vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra.
VVTAT nagrinėjamos procedūros paskirtis – išspręsti konkretų vartojimo ginčą tarp vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo. Nagrinėjant tokį ginčą vertinamos ginčo šalių pateiktos aplinkybės, dokumentai ir kiti įrodymai bei sprendžiama dėl vartotojo pareikšto reikalavimo pagrįstumo pagal vartotojų teisių apsaugos ir kitus konkrečiam ginčui taikomus teisės aktus.
Todėl VVTAT, nagrinėdama konkretų ginčą dėl veterinarinių paslaugų, gali vertinti su paslaugos suteikimu susijusias aplinkybes tiek, kiek tai būtina konkrečiam vartojimo ginčui išspręsti.
Tačiau tokios procedūros institucinė paskirtis yra vartojimo ginčo išsprendimas, o ne atskiros specializuotos veterinarinės medicinos profesinio vertinimo procedūros atlikimas.
Šis skirtumas yra esminis. Vartojimo ginčo išsprendimas gali būti susijęs su veterinarinių paslaugų kokybės klausimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad VVTAT atlieka peticijoje siūlomo pobūdžio savarankišką konkrečių veterinarinių paslaugų profesinį vertinimą specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu.
Veterinarinių paslaugų ginčuose gali kilti klausimų, kuriems įvertinti būtinos specialiosios veterinarinės medicinos žinios. Tokie klausimai gali būti susiję su diagnostikos metodo pasirinkimu, gydymo taktika, gyvūno būklės stebėsena, tęstine priežiūra, konkrečių profesinių veiksmų pagrįstumu ar kitomis klinikinėmis aplinkybėmis.
Galiojantis vartojimo ginčų teisinis reguliavimas nesukuria VVTAT viduje atskiros nuolatinės specializuotos veterinarinės medicinos profesinio vertinimo sistemos, analogiškos peticijoje siūlomai Komisijai. VVTAT nėra suteikta atskira bendro pobūdžio funkcija visų veterinarijos gydytojų profesinių veiksmų pagrįstumui, profesinės etikos klausimams ar veterinarinių paslaugų kokybei vertinti nepriklausomo profesinio vertinimo procedūroje.¹¹
Tai nereiškia, kad VVTAT nagrinėdama konkretų ginčą negali vertinti profesionalių paslaugų kokybei reikšmingų aplinkybių ar naudotis byloje esančiais specialiųjų žinių pagrindu parengtais duomenimis. Tačiau VVTAT vartojimo ginčo nagrinėjimas ir peticijoje siūlomas specializuotas veterinarinės medicinos profesinio vertinimo mechanizmas turi skirtingą paskirtį, kompetencijos pagrindą ir rezultatą.
Peticijoje siūlomo mechanizmo galutinis rezultatas būtų rašytinė ir motyvuota profesinė išvada dėl Komisijos kompetencijai priskirtų veterinarinės medicinos profesinių klausimų, o VVTAT procedūros tikslas – priimti sprendimą dėl konkretaus vartojimo ginčo.
Vertinant VVTAT vaidmenį peticijoje keliamos problemos kontekste, svarbu neneigti vartotojų teisių apsaugos sistemos reikšmės.
VVTAT suteikia vartotojams galimybę ginčą su verslininku spręsti ne teismo tvarka, o jos sprendimai priimami pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatytą procedūrą. Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčą nagrinėjančią instituciją taip pat nepanaikina galimybės ginčą nagrinėti teisme.
Tačiau ši sistema nepanaikina poreikio atskirai vertinti, ar Lietuvos teisinėje sistemoje egzistuoja mechanizmas, kurio pagrindinė ir savarankiška funkcija būtų specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu vertinti konkrečių veterinarinių paslaugų kokybę ir veterinarijos gydytojo profesinius veiksmus.
Atlikus galiojančio teisinio reguliavimo analizę, toks atskiras vieningas specializuotas VVTAT mechanizmas nenustatytas. Todėl VVTAT vartojimo ginčų nagrinėjimo funkcija ir peticijoje siūloma profesinio vertinimo funkcija laikytinos tarpusavyje susijusiomis, tačiau viena kitos nepakeičiančiomis.
1 lentelė. VMVT ir VVTAT kompetencijų palyginimas
| Vertinimo kriterijus | VMVT | VVTAT |
|---|---|---|
| Veterinarijos srities valstybinė priežiūra ir kontrolė | Taip | Ne |
| Veterinarijos praktikos licencijavimas | Taip | Ne |
| Vartojimo ginčų nagrinėjimas | Ne | Taip |
| Veterinarijos gydytojo profesinių veiksmų vertinimas pagal institucijos kompetenciją | Ribotai | Ribotai |
| Atskira specializuota neteisminė veterinarinių paslaugų profesinio vertinimo procedūra | Ne | Ne |
| Nepriklausomo eksperto pasitelkimas pagal peticijoje siūlomą specializuotą modelį | Ne | Ne |
| Profesinės etikos klausimų nagrinėjimas kaip savarankiška bendro pobūdžio funkcija | Ribotai | Ne |
| Peticijoje numatyto pobūdžio motyvuotos galutinės profesinės išvados priėmimas | Ne | Ne |
Lentelėje pateiktas kompetencijų palyginimas rodo, kad VMVT ir VVTAT atlieka reikšmingas, tačiau skirtingos paskirties funkcijas. Nė vienoje iš šių institucijų galiojantis teisinis reguliavimas nenustato peticijoje siūlomo pobūdžio vieningos specializuotos neteisminės konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimo procedūros.
Lietuvoje veikia veterinarijos gydytojus vienijančios profesinės organizacijos, tarp jų – Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija (toliau – LVGA), Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija (toliau – LSGVGA) ir kitos veterinarijos srities asociacijos.
Šios organizacijos atlieka reikšmingą vaidmenį veterinarijos profesinėje bendruomenėje: atstovauja savo narių interesams, prisideda prie profesinės kvalifikacijos tobulinimo, veterinarinės medicinos žinių sklaidos, geros veterinarinės praktikos ir profesinės etikos principų plėtojimo.¹³
LVGA įstatuose nurodyta, kad asociacija yra savarankiška, savanoriškumo principu veikianti organizacija, kurios tikslai apima veterinarijos gydytojų vienijimą, veterinarijos mokslo, studijų ir praktikos rėmimą, asociacijos narių interesų atstovavimą, kvalifikacijos kėlimą ir profesinės etikos normų diegimą. LVGA taip pat yra sudariusi Etikos komisiją.
LSGVGA taip pat veikia kaip veterinarijos gydytojų profesinė asociacija ir pagal savo įstatus bei vidaus dokumentus atstovauja asociacijos narių profesiniams interesams bei vykdo kitas asociacijai nustatytas funkcijas.
Todėl profesinių organizacijų reikšmė veterinarijos sistemoje neturėtų būti vertinama vien per jų galimybę nagrinėti konkrečius skundus. Jų veikla svarbi profesinės bendruomenės telkimui, profesinės kultūros, kvalifikacijos, etikos ir veterinarinės medicinos standartų plėtrai.
Profesinės asociacijos nėra tapačios valstybės institucijoms, kurioms įstatymu būtų pavesta visų veterinarijos paslaugų teikėjų atžvilgiu vykdyti bendro pobūdžio viešojo administravimo ar specializuoto profesinio vertinimo funkcijas.
Jų kompetencija pirmiausia kyla iš įstatymų, konkrečios asociacijos įstatų ir kitų jos vidaus dokumentų. Narystė profesinėje asociacijoje grindžiama asociacijos nustatytomis narystės sąlygomis, todėl asociacijos vidaus procedūrų taikymo apimtis gali priklausyti ir nuo konkretaus veterinarijos gydytojo narystės bei atitinkamos organizacijos vidaus taisyklių. LVGA savo įstatuose tiesiogiai nurodo savanoriškumo principą, o LSGVGA taip pat turi atskirą stojimo ir narystės sistemą.
Tai savaime nemažina profesinių organizacijų kompetencijos ar jų specialistų profesinės kvalifikacijos. Tačiau jų statusas skiriasi nuo peticijoje siūlomos Komisijos, kurios kompetencija, subjektų teisė kreiptis, procesinės garantijos, interesų konfliktų valdymas ir galutinės profesinės išvados teisinė reikšmė būtų nustatyti įstatymu.
Todėl profesinių asociacijų vidaus procedūros negali būti automatiškai prilyginamos vieningam, įstatymu nustatytam ir visiems įstatyme nustatytus kriterijus atitinkantiems atvejams taikomam specializuotam neteisminiam profesinio vertinimo mechanizmui.
Profesinės etikos klausimų nagrinėjimas yra viena iš sričių, kurioje profesinės organizacijos gali atlikti reikšmingą vaidmenį pagal savo įstatus ir vidaus dokumentus.
Pavyzdžiui, LVGA įstatuose profesinės etikos normų diegimas įvardytas kaip vienas asociacijos uždavinių, o asociacijos struktūroje veikia Etikos komisija.¹⁴
Tačiau profesinės etikos klausimų nagrinėjimas ir konkrečių veterinarinių paslaugų profesinis vertinimas nėra visiškai tapačios funkcijos.
Profesinės etikos klausimas gali būti susijęs su veterinarijos gydytojo elgesiu, profesiniais santykiais, profesinės etikos normų laikymusi ar kitais etinio pobūdžio aspektais. Tuo tarpu konkretaus veterinarinio gydymo profesinis vertinimas gali pareikalauti specialiųjų veterinarinės medicinos žinių, pavyzdžiui, vertinant diagnostikos metodo pasirinkimą, gydymo taktiką, gyvūno būklės stebėseną, tęstinę priežiūrą ar profesinių sprendimų pagrįstumą konkrečiomis klinikinėmis aplinkybėmis.
Šios sritys tam tikrais atvejais gali persidengti, tačiau viena kitos nepakeičia. Todėl peticijoje ir siūloma profesinės etikos klausimų nagrinėjimą Komisijai priskirti tik įstatymu nustatyta apimtimi, kartu aiškiai atskiriant profesinės etikos ir veterinarinės medicinos profesinio vertinimo klausimus.
Profesinės organizacijos vienija tos pačios profesinės bendruomenės narius, atstovauja jų profesiniams interesams ir kartu gali turėti aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių žinios būtų vertingos nagrinėjant sudėtingus veterinarinės medicinos klausimus.
Todėl vien profesinė narystė asociacijoje savaime neturėtų būti laikoma asmens šališkumo ar nepriklausomumo stokos įrodymu.
Kita vertus, kai profesinis vertinimas turi būti atliekamas kaip įstatymu reglamentuota procedūra, būtina užtikrinti konkrečiam atvejui taikomas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas. Dėl to peticijoje numatoma, kad Komisijos nariams ir nepriklausomiems ekspertams būtų nustatyti interesų konfliktų deklaravimo, nusišalinimo ir nušalinimo reikalavimai.
Profesinių organizacijų atstovai ar jų pasiūlyti aukštos kvalifikacijos veterinarijos specialistai galėtų būti reikšmingas profesinių žinių šaltinis kuriant ar įgyvendinant būsimą sistemą, tačiau jų dalyvavimas turėtų būti organizuojamas taip, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų užtikrintas vertinimo nepriklausomumas ir nešališkumas.
Tai leidžia profesinių organizacijų kompetenciją panaudoti būsimoje sistemoje, kartu neperduodant vienai profesinei organizacijai išimtinės teisės spręsti visų veterinarinių paslaugų teikėjų profesinės veiklos klausimus.
Lietuvos Respublikos teisinė sistema užtikrina asmenims teisę savo civilines teises ir teisėtus interesus ginti teisme. Ginčai, kylantys dėl veterinarinių paslaugų teikimo ir galimos civilinės atsakomybės, gali būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu konkrečiu atveju yra tam būtinos materialiosios ir procesinės teisės prielaidos.¹⁵ Civilinio kodekso šeštojoje knygoje reglamentuojama civilinė atsakomybė ir žalos atlyginimo pagrindai, o Civilinio proceso kodeksas nustato civilinių bylų nagrinėjimo procesą.
Teismo paskirtis tokioje byloje – išspręsti konkretų teisinį ginčą, įvertinti byloje pateiktus įrodymus, nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir taikyti atitinkamas materialiosios bei proceso teisės normas.
Todėl teismo vykdomas ginčo sprendimas savo paskirtimi nėra tapatus atskirai specializuotai veterinarijos gydytojo profesinės veiklos vertinimo procedūrai. Teismas sprendžia teisinių pasekmių klausimą, o profesinės veterinarinės medicinos aplinkybės byloje yra vertinamos kaip ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės.
Veterinarinių paslaugų ginčuose gali kilti klausimų, kuriems išspręsti būtinos specialiosios veterinarinės medicinos žinios. Tokie klausimai gali būti susiję su diagnostikos pasirinkimu, gydymo taktika, gyvūno būklės stebėsena, komplikacijų vertinimu, profesinio rūpestingumo standartu ar kitais specialiųjų žinių reikalaujančiais aspektais.
Civilinio proceso kodeksas numato galimybę teismui skirti ekspertizę, kai bylai reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti būtinos specialiosios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios. CPK 212–219 straipsniai reglamentuoja ekspertizės atlikimą, ekspertų skyrimą, klausimus ekspertui, eksperto teises ir pareigas, eksperto išvadą, jos įvertinimą bei papildomą ar pakartotinę ekspertizę.¹⁶
Tai patvirtina, kad specialiosios žinios gali būti naudojamos teisminiame procese. Tačiau teismo paskirta ekspertizė yra konkrečios civilinės bylos įrodinėjimo priemonė, o ne savarankiška bendro pobūdžio neteisminė veterinarinių paslaugų profesinio vertinimo sistema.
Šis skirtumas yra esminis: teismo ekspertizė atliekama jau vykstant teisminiam procesui ir pagal konkrečios bylos procesinius poreikius, o peticijoje siūlomas mechanizmas būtų atskira specializuota procedūra, kurios rezultatas – motyvuota profesinė išvada dėl Komisijos kompetencijai priskirtų klausimų.
Teisminė gynyba yra esminė asmens teisių apsaugos priemonė, tačiau jos paskirtis – išspręsti konkretų teisinį ginčą, o ne vien pateikti veterinarinės medicinos profesinį konkretaus gydymo atvejo įvertinimą.
Asmuo iki kreipimosi į teismą gali savo iniciatyva rinkti dokumentus, konsultuotis su specialistais ar gauti privačius profesinius vertinimus. Tačiau tai nėra tas pats, kas įstatymu nustatyta vieninga specializuota procedūra, kurioje būtų apibrėžta vertinančio subjekto kompetencija, nepriklausomumo garantijos, šalių procesinės teisės, ekspertų atrankos taisyklės ir galutinės profesinės išvados teisinė reikšmė.
Todėl peticijoje identifikuojama spraga turėtų būti apibūdinama ne kaip absoliutus negalėjimas iki teismo gauti jokio profesinio vertinimo, o kaip įstatymu nustatyto vieningo specializuoto neteisminio profesinio vertinimo mechanizmo nebuvimas. Tai yra ir galutinėje Peticijoje pasirinkta konstrukcija.
Toks atskyrimas taip pat leidžia išvengti konflikto su teismo kompetencija: siūloma Komisija nevertintų civilinės atsakomybės, nenustatytų žalos dydžio ir nespręstų žalos atlyginimo klausimų. Šie klausimai liktų sprendžiami pagal jiems taikomas teisės normas ir kompetentingų institucijų ar teismo kompetenciją.
Peticijoje siūlomas specializuotas neteisminis profesinio vertinimo mechanizmas būtų skirtas papildyti, o ne pakeisti teisminę teisių gynimo sistemą.
Tokio mechanizmo paskirtis būtų sudaryti galimybę įstatymu nustatytoje procedūroje specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu įvertinti konkrečias veterinarinių paslaugų teikimo aplinkybes ir pateikti motyvuotą galutinę profesinę išvadą.
Tokia išvada galėtų padėti procedūros dalyviams aiškiau suprasti konkretaus atvejo profesinius aspektus, įvertinti tolesnių veiksmų poreikį ir tam tikrais atvejais sudaryti prielaidas ginčui išspręsti be teisminio proceso arba susiaurinti vėlesnio teisinio ginčo profesinį dalyką.
Tačiau Komisijos išvada savaime nespręstų civilinės atsakomybės ar žalos atlyginimo klausimų ir nesaistytų teismo. Jos teisinė reikšmė bei panaudojimo kitose procedūrose pagrindai turėtų būti aiškiai nustatyti įstatyme. Tokia konstrukcija jau aiškiai įtvirtinta galutinėje Peticijoje.
Atlikta Lietuvos Respublikos veterinarijos srities teisinio reguliavimo ir atskirų institucijų kompetencijos analizė rodo, kad veterinarinių paslaugų teikimo, priežiūros ir ginčų sprendimo sistema šiuo metu susideda iš kelių tarpusavyje susijusių, tačiau skirtingas funkcijas atliekančių elementų.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo teisės aktuose jai nustatytas veterinarijos srities valstybinės priežiūros, kontrolės ir licencijavimo funkcijas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagal kompetenciją nagrinėja vartojimo ginčus. Profesinės organizacijos vykdo jų įstatuose ir vidaus dokumentuose nustatytas profesines, asociacines bei profesinės etikos funkcijas, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia konkrečius teisinius ginčus. Galiojanti Veterinarijos įstatymo Nr. I-2110 suvestinė redakcija reglamentuoja veterinarijos veiklą, veterinarijos praktiką ir jos licencijavimą bei kitas veterinarijos srities funkcijas.
Kiekvienas iš šių subjektų vykdo jam teisės aktais ar vidaus dokumentais nustatytas funkcijas. Todėl peticijoje keliama problema nėra grindžiama teiginiu, kad kuri nors iš esamų institucijų savo kompetenciją vykdo netinkamai ar nepakankamai.
Problema yra kitokio pobūdžio: atlikta sisteminė analizė neleidžia nustatyti vieningo, įstatymu reglamentuoto specializuoto neteisminio mechanizmo, kurio pagrindinė paskirtis būtų nepriklausomai ir specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu vertinti konkrečių veterinarinių paslaugų kokybę ir veterinarijos gydytojų profesinę veiklą, įstatymu nustatyta apimtimi nagrinėti profesinės etikos klausimus ir, kai konkrečiam klausimui būtinos papildomos specialiosios žinios ar konkrečios srities kompetencija, sudaryti galimybę pasitelkti nepriklausomus ekspertus.
Nustatyta spraga neturėtų būti suprantama kaip visiškas institucijų ar teisių gynimo priemonių nebuvimas. Lietuvos teisinėje sistemoje egzistuoja valstybinė veterinarinė priežiūra, vartojimo ginčų nagrinėjimas, profesinių organizacijų vidaus mechanizmai ir teisminė gynyba.
Tačiau šių procedūrų paskirtis ir kompetencijos ribos skiriasi nuo peticijoje siūlomo specializuoto profesinio vertinimo mechanizmo.
Esama institucinė sistema nenustato vienos specializuotos neteisminės procedūros, kurioje būtų sistemiškai reglamentuota:
Būtent šių elementų visuma sudaro peticijoje siūlomą mechanizmą.
Todėl nustatyta spraga yra ne atskiros vienos institucijos kompetencijos trūkumas, bet vieningo teisinio ir procesinio mechanizmo nebuvimas.
Specializuoto neteisminio profesinio vertinimo mechanizmo nebuvimas gali turėti praktinę reikšmę tiek gyvūnų savininkams, tiek veterinarijos gydytojams.
Gyvūno savininkas, suabejojęs konkrečių veterinarinių paslaugų kokybe ar veterinarijos gydytojo profesinių veiksmų pagrįstumu, gali naudotis esamomis teisių gynimo ar skundų nagrinėjimo priemonėmis, taip pat savo iniciatyva kreiptis į specialistus. Tačiau galiojantis teisinis reguliavimas nenustato vieningos specializuotos procedūros, pagal kurią tokie profesiniai klausimai būtų vertinami pagal iš anksto nustatytus, vienodai taikomus kriterijus ir procedūrines garantijas.
Veterinarijos gydytojui tokio mechanizmo nebuvimas taip pat reiškia, kad nėra bendros specializuotos procedūros, kurioje jo konkretūs profesiniai veiksmai būtų vertinami nepriklausomai, pagal iš anksto nustatytus profesinio vertinimo kriterijus, suteikiant jam aiškias procesines teises būti išklausytam, pateikti dokumentus, paaiškinimus ir argumentus bei gauti motyvuotą galutinę profesinę išvadą.
Tokia procedūra galėtų būti reikšminga ir platesnei teisinei sistemai, nes profesionaliai apibrėžtas konkretaus ginčo veterinarinės medicinos aspektas tam tikrais atvejais galėtų sudaryti prielaidas ginčą išspręsti taikiai, susiaurinti vėlesnio teisinio ginčo dalyką arba padėti šalims pagrįstai įvertinti tolesnių veiksmų poreikį.
Šios galimos pasekmės neturėtų būti suprantamos kaip garantija, kad specializuotas profesinis vertinimas savaime sumažintų teisminių ginčų skaičių ar pakeistų kitų institucijų atliekamas funkcijas. Tai būtų papildomas specializuotas procedūrinis mechanizmas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis teisinės valstybės principas siejamas su teisės viešpatavimu, teisinio reguliavimo aiškumu, nuoseklumu, teisiniu tikrumu ir kitais tinkamo teisinio reguliavimo reikalavimais.¹⁷
Tačiau iš šios konstitucinės doktrinos savaime nekyla tiesioginė valstybės pareiga įsteigti būtent peticijoje siūlomą Veterinarinių paslaugų kokybės, profesinės etikos ir ekspertinio vertinimo komisiją.
Šios analizės kontekste konstituciniai principai yra reikšmingi kitu aspektu: jie suteikia pagrindą vertinti, ar esamas licencijuojamos profesinės veiklos teisinis reguliavimas yra pakankamai aiškus, nuoseklus ir procedūriškai išbaigtas tais atvejais, kai kyla poreikis specialiųjų profesinių žinių pagrindu įvertinti konkrečius profesinius veiksmus.
Atsižvelgiant į atliktą VMVT, VVTAT, profesinių organizacijų ir teismų kompetencijos analizę, darytina išvada, kad galiojantis reguliavimas nenustato peticijoje apibrėžto pobūdžio vieningo specializuoto neteisminio profesinio vertinimo mechanizmo.
Ši išvada savaime nereiškia konstitucinio reguliavimo trūkumo ar esamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai. Ji reiškia, kad nustatyta teisėkūros požiūriu vertintina institucinė ir procedūrinė spraga, dėl kurios yra pagrindas svarstyti Veterinarijos įstatymo tobulinimą.
2 lentelė. Esamų institucijų funkcijų ir peticijoje identifikuotos spragos palyginimas
| Institucija / subjektas | Pagrindinė funkcija | Ar nustatyta atskira peticijoje siūlomo pobūdžio specializuota neteisminė profesinio vertinimo procedūra? |
|---|---|---|
| VMVT | Valstybinė veterinarinė priežiūra, kontrolė ir licencijavimas | Ne |
| VVTAT | Vartojimo ginčų nagrinėjimas | Ne |
| Profesinės organizacijos | Profesinių interesų atstovavimas, asociacinė veikla ir etikos funkcijos pagal įstatus | Ne |
| Bendrosios kompetencijos teismai | Teisminių ginčų nagrinėjimas ir sprendimas | Ne – tai teisminė, o ne neteisminė procedūra |
Lentelėje pateiktas palyginimas rodo ne esamų institucijų kompetencijos nepakankamumą, o jų funkcijų skirtumą nuo peticijoje siūlomo mechanizmo. Galiojantis teisinis reguliavimas nė vienam iš nurodytų subjektų nenustato vieningos specializuotos neteisminės procedūros, apimančios konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimą, įstatymu nustatytos apimties profesinės etikos klausimų nagrinėjimą, specialias procedūros šalių garantijas ir motyvuotos galutinės profesinės išvados priėmimą.
Atlikta galiojančio teisinio reguliavimo ir institucijų kompetencijos analizė rodo, kad Lietuvos Respublikos veterinarijos sistemoje egzistuoja valstybinės priežiūros, vartojimo ginčų nagrinėjimo, profesinių organizacijų vidaus veiklos ir teisminės gynybos mechanizmai, tačiau nėra nustatytos vieningos specializuotos neteisminės procedūros, skirtos nepriklausomam konkrečių veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimui specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu.
Tokios procedūros nustatymas galėtų užpildyti 6 skyriuje identifikuotą institucinę ir procedūrinę spragą, kartu nepakeičiant esamų valstybės institucijų ir kitų subjektų kompetencijos.
Specializuotas profesinis vertinimas sudarytų galimybę įstatymu nustatytoje procedūroje vertinti, ar konkrečios veterinarinių paslaugų teikimo aplinkybės ir veterinarijos gydytojo profesiniai veiksmai atitiko vertinamu laikotarpiu reikšmingas veterinarinės medicinos žinias, taikomus teisės aktų reikalavimus, konkrečiam atvejui reikšmingus profesinius standartus ir geros veterinarinės praktikos principus.
Kai konkrečiam klausimui įvertinti būtų būtinos papildomos specialiosios veterinarinės medicinos žinios ar konkrečios srities kompetencija, siūlomas mechanizmas sudarytų galimybę pasitelkti vieną ar daugiau nepriklausomų ekspertų pagal iš anksto teisės aktuose nustatytus kvalifikacijos, nepriklausomumo, interesų konfliktų ir atrankos reikalavimus. Tai atitinka galutinėje Peticijoje pasirinktą modelį, pagal kurį profesinį vertinimą atliktų pati Komisija, o ekspertai būtų pasitelkiami prireikus.
Specializuoto neteisminio profesinio vertinimo mechanizmas galėtų būti reikšmingas tiek gyvūnų savininkams, tiek veterinarijos gydytojams, tiek pačiai valstybės institucinei sistemai.
Gyvūnų savininkams jis sudarytų galimybę naudotis įstatymu nustatyta procedūra, kurioje būtų aiškiai apibrėžta teisė pateikti skundą, teikti dokumentus ir paaiškinimus, būti išklausytam, susipažinti su reikšminga bylos medžiaga teisės aktų leidžiama apimtimi ir gauti rašytinę bei motyvuotą galutinę profesinę išvadą.
Veterinarijos gydytojams tokia sistema sudarytų prielaidas, kad jų konkretūs profesiniai veiksmai būtų vertinami pagal iš anksto nustatytus ir vienodai taikomus kriterijus, laikantis nepriklausomumo, nešališkumo ir procedūrinio lygiateisiškumo principų. Vertinamam veterinarijos gydytojui taip pat būtų užtikrinta teisė teikti paaiškinimus, dokumentus, argumentus, pareikšti prašymus dėl nušalinimo ir pateikti pastabas dėl ekspertinio vertinimo.
Valstybės institucinei sistemai toks mechanizmas galėtų padėti aiškiau atriboti valstybinės veterinarinės priežiūros, vartojimo ginčų nagrinėjimo, teisminės gynybos ir specializuoto profesinio vertinimo funkcijas.
Tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas tam tikrais atvejais anksčiau išgryninti ginčo profesinį dalyką, padėti šalims įvertinti tolesnių veiksmų poreikį ir, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, palengvinti taikų ginčo sprendimą ar susiaurinti vėlesnio teisinio ginčo apimtį.
Šios galimos naudos neturėtų būti suprantamos kaip garantuotas rezultatas. Siūlomo reguliavimo paskirtis būtų sukurti papildomą aiškią profesinio vertinimo procedūrą, o ne užtikrinti, kad visi ginčai būtų išspręsti be kitų teisinių procedūrų.
Peticijoje siūlomas mechanizmas būtų kuriamas ne vietoje dabar veikiančių institucijų, bet greta jų, aiškiai atribojant kompetenciją.
Komisija nepakeistų VMVT vykdomos valstybinės priežiūros ir kontrolės, VVTAT atliekamo vartojimo ginčų nagrinėjimo, profesinių organizacijų vidaus funkcijų ar bendrosios kompetencijos teismų vykdomos teisminės gynybos.
Komisijos kompetencijai taip pat nebūtų priskiriamas civilinės atsakomybės, žalos atlyginimo, draudimo išmokų, administracinių ar drausminių sankcijų taikymo ar veterinarijos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo klausimų sprendimas. Šios ribos aiškiai nustatytos pagrindinėje Peticijoje.
Peticijoje siūlomas institucinis modelis – nuolatinė, funkciniu požiūriu nepriklausoma Komisija prie VMVT – pasirinktas siekiant pasinaudoti esama administracine infrastruktūra, kartu įstatymu atskiriant profesinio vertinimo funkciją nuo VMVT vykdomos valstybinės priežiūros.
Todėl siūlomas reguliavimas būtų ne esamos institucinės sistemos pakeitimas, o jos papildymas atskira specializuota funkcija.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis teisinės valstybės principas siejamas su teisinio reguliavimo aiškumu, nuoseklumu, teisiniu tikrumu, teisėtų lūkesčių apsauga ir veiksmingos asmens teisių apsaugos prielaidomis.¹⁸
Šių principų kontekste yra pagrindas vertinti, ar galiojantis licencijuojamos veterinarijos gydytojų profesinės veiklos teisinis reguliavimas pakankamai aiškiai nustato procedūras tais atvejais, kai būtina specialiųjų veterinarinės medicinos žinių pagrindu įvertinti konkrečius profesinius veiksmus.
Atlikta analizė leidžia konstatuoti ne tai, kad dabartinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, bet tai, kad egzistuoja teisėkūros požiūriu vertintina institucinė ir procedūrinė spraga, kurią įstatymų leidėjas gali spręsti pasirinkdamas proporcingą ir su esama institucine sistema suderintą modelį.
Peticijoje siūlomas specializuotas profesinio vertinimo mechanizmas yra vienas iš galimų tokios spragos sprendimo būdų. Jo tikslingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kompetencijų atribojimą, nepriklausomumo garantijas, procedūros dalyvių teises, ekspertų pasitelkimo pagrindus, administracinę naštą ir įgyvendinimo sąnaudas.
Atlikus Lietuvos Respublikos veterinarinių paslaugų kokybės ir veterinarijos gydytojų profesinės veiklos vertinimo teisinio reguliavimo bei institucinės sistemos analizę, darytinos šios bendrosios išvados:
